Neteisingos diagnozės išbalansavo Brigitos gyvenimą: buvau įsitikinusi, kad esu blogas žmogus

Koučingo specialistė Brigita sako patyrusi, kas yra gydytojų abejingumas, žmogaus nematymas. Tai patirti jai teko kelyje į bipolinio sutrikimo diagnozavimą.
Bipolinis sutrikimas
Bipolinis sutrikimas / Shutterstock nuotr.

„Ilgai laukiau tos akimirkos, kai suprasiu, kas man yra. Klaidžiojau po pasaulį nerasdama vietos, ramybės, susitaikymo. Jaučiau daug kaltės dėl to, kaip elgiausi, koks žmogus buvau. Netgi buvau save įtikinusi, kad esu blogas žmogus. Tas sunkus akmuo nusirito, kai po sunkaus ir ilgo kelio man buvo diagnozuotas bipolinis sutrikimas. Tada ėmiau save priimti“, – kalbėjo Brigita, rašoma Bipolinis.lt pranešime žiniasklaidai.

123RF.com nuotr./Bipolinis sutrikimas (asociatyvinė nuotr.)
123RF.com nuotr./Bipolinis sutrikimas (asociatyvinė nuotr.)

Pasak Brigitos, gavusi patvirtinimą, kad turi bipolinį sutrikimą, ji pirmiausia pajuto palengvėjimą.

„Kartu džiaugiausi, nes ilgai laukiau paaiškinimo savo elgesiui ir emocijoms. Nežinojau, kaip man seksis su tuo gyventi, bet buvau kupina vilties. Palengvėjimas atėjo po pusės metų, praleistų su neteisinga diagnoze, dėl kurios dažnai jaučiausi sutrikusi, nes ji smarkiai neatitiko mano simptomų“, – prisiminė pašnekovė.

Ji įsitikinusi, kad vienas iš svarbiausių dalykų, turint psichikos sutrikimą, yra gauti tikslią diagnozę. Tai suteikia aiškumo ir leidžia imtis veiksmų, kad suvaldytum savo sutrikimą.

„Taip manau ir todėl, kad pati savo kailiu patyriau, ką reiškia nežinoti, kas su manimi vyksta, ir kodėl tai vyksta“, – sakė mergina.

Žinojo tik depresiją

Brigita prisimena, kad pirmuosius simptomus pajuto būdama paauglė. Tačiau aplinkiniai ir ji pati jų nesuprato, todėl pagalba buvo suteikta pavėluotai.

Prisimindama tą laiką mergina neslepia jautusi daug nerimo. Ypač kankino nežinia, kas ir kodėl su ja vyksta.

„Ši siaubinga nežinia mane kankino daug metų. Tada nieko nežinojau apie psichikos sutrikimus, todėl neturėjau galimybės reflektuoti ir kelti klausimą – kas vyksta su mano psichika. Tada žinojau tik apie depresiją, neturėjau žodyno kitoms savo patirtims – nuotaikų svyravimui, hipomanijai – įvardinti“, – pasakojo pašnekovė.

Pirmoji diagnozė, kurią ji gavo, buvo ūminis polimorfinis psichotinis sutrikimas.

„Tas ilgas žodžių kratinys man visiškai nieko nesakė. Neklausiau savo gydytojos psichiatrės, o ji ir nesivargino man ką nors apie šią diagnozę papasakoti. Kartą gulėdama ligoninėje paklausiau: „Kokią diagnozę turiu?“ Ir gavau šaltą atsakymą: „Kam jums ta diagnozė? Ką su ja darysite?“ Pasijutau menkavertė, tarsi nesugebėčiau suprasti savo pačios diagnozės.

Bet reikalauti paaiškinimo nedrįsau, užsidariau savyje kaip kriauklė ir daugiau neklausiau. Padariau išvadą, kad niekam ligoninėje nerūpi, kaip jaučiuosi, ką išgyvenu, kokie mano poreikiai. Nerūpi mano žmogiškumas. Tarsi psichikos ligonė nesugebėtų pakankamai aiškiai mąstyti, kad suvoktų paprastais žodžiais paaiškintą savo diagnozę. Dalis tiesos tame yra, mūsų smegenys ligoninėje būna išties labai pervargusios. Bet jei pacientas klausia, argi teisinga nuspręsti už jį?“ – retoriškai klausė Brigita.

Shutterstock nuotr./Psichikos sveikata (asociatyvinė nuotr.)
Shutterstock nuotr./Psichikos sveikata (asociatyvinė nuotr.)

Teisingos diagnozės teko ieškoti pačiai

Išėjusi iš ligoninės ir išgyvendama savo sutrikimą Brigita sakė dar labiau užsidariusi. Bet baisiausia, anot jos, buvo tai, kad išėjo su nauja „etikete“ – šizoafektinio sutrikimo diagnoze.

„Apie ją išvis niekas nepaaiškino, net nepasakė, kad man tai diagnozuota. Sužinojau tik pasitikrinusi e.sveikatoje ir buvau sugniuždyta. Netgi susisiekiau su gydytoja, įrašiusia šią diagnozę. Bet ji tik pasakė, kad klaidų pasitaiko. Sutinku, kad klaidų tikrai gali pasitaikyti, bet liūdniausia, kad supratimo iš gydytojos nei tada, nei gydymo metu nesulaukiau. Ši diagnozė visai neatitiko to, ką išgyvenau, aš negalėjau priskirti sau jos simptomų“, – pasakojo Brigita.

Turėdama tokią diagnozę ji gyveno maždaug pusmetį. Vis dėlto jautė, kad turi ieškoti paaiškinimo, „antros nuomonės“.

„Buvo viena gydytoja psichiatrė, kuri įtarė man bipolinį, bet tada aš jau buvau prarausi pasitikėjimą psichiatrais. Nepatikėjau ir ja. Tą situaciją man padėjo išspręsti ilgametė mano psichoterapeutė. Kai papasakojau jai apie savo diagnozę, ji pasakė: „Nesu psichiatrė ir neturiu teisės nustatyti diagnozės, tačiau esu dirbusi psichiatrinėje ligoninėje su nemažai pacientų. Jūsų simptomai, apie kuriuos man pasakojate, man primena bipolinį sutrikimą, o ne šizoafektinį, kuris pasireiškia kitokiais simptomais.“

Pradėjau domėtis bipolinio sutrikimo simptomais. Supratau, kad daugumą jų patiriu arba patyriau. Susiradau „Facebook“ grupę, kurioje žmonės iš viso pasaulio dalinasi informacija, atsako į klausimus apie bipolinį sutrikimą. Šie pasidalinimai buvo tokie panašūs į tai, ką patyriau, kad neabejojau – tikrai turiu bipolinį sutrikimą“, – kalbėjo Brigita.

Unsplash nuotr. / 15min koliažas/Nuotaikų kaita
Unsplash nuotr. / 15min koliažas/Nuotaikų kaita

Teko įveikti ilgą kelią, kol diagnozė buvo pakeista

Nors Brigitai buvo akivaizdu, kad turi bipolinį sutrikimą, ji suprato, kad tai patvirtinti turi medikai. Kelias, kurį teko įveikti, nebuvo lengvas.

Susisiekusi su gydytoja psichiatre ir pasiteiravo, kaip pakeisti diagnozę. Kadangi diagnozė buvo paskirta ligoninėje, vienintelis kelias ją pakeisti buvo gydytojų komisija.

„Nenorėjau rizikuoti, jei būčiau kada vėl patekusi į ligoninę, kad man būtų duodami vaistai nuo šizoafektinio sutrikimo, kurie man netiko. Todėl ryžausi gydytojų komisijai.

Komisija buvo mažų mažiausiai žiauri. Kabinete be manęs, mano psichiatrės ir profesoriaus buvo dar 4 darbuotojos, o klausimų sulaukiau labai asmeniškų. Todėl tūžau ir tyliai keikiausi, nes nieko daugiau padaryti negalėjau. Tada dar patyriau nuotaikų svyravimus, todėl valdytis buvo tikrai sunku. Po pusvalandžio pokalbio, kurio metu jaučiau, kad buvo pažeidžiamas mano privatumas, viskas pagaliau baigėsi, ir gydytoja psichiatrė pagyrė mane už tai, kaip stipriai atsilaikiau. Kadangi buvo nuspręsta diagnozę keisti į bipolinį sutrikimą, ji nieko nelaukusi pasiūlė man litį – vaistą, kuris sudėliojo mano gyvenimą į vietas“, – savo patirtį papasakojo Brigita.

Pasak jos, ši medikė buvo viena iš nedaugelio gydytojų, kuri su pacientais elgiasi pagarbiai.

Shutterstock nuotr./Pora paplūdimyje (asociatyvi nuotr.)
Shutterstock nuotr./Pora paplūdimyje (asociatyvi nuotr.)

Vaistai ir aiškumas padėjo išmokti gyventi su sutrikimu

Kas pasikeitė gavus oficialią bipolinio sutrikimo diagnozę? „Teisinga diagnozė nutraukė ilgametę nežinią ir atsakė į klausimą „kas man yra?“. O atitaikyti vaistai, kurie pradėjo veikti labai greitai, įrodė, kad bipolinio sutrikimo diagnozė buvo teisinga. Todėl, manau, kad diagnozė yra ir pagrindas ir kelias į sėkmingą sutrikimo valdymą“, – sakė mergina.

Jos teigimu, pradėjusi vartoti vaistus ji „sugrįžo į save“ ir išmoko gyventi valdydama sutrikimą.

„Jau trejus metus esu remisijoje ir retai kada patiriu nuotaikų svyravimus. Tapau koučingo specialiste, kad padėčiau žmonių su bipoliniu sutrikimu artimiesiems susivokti ir išeiti iš panašių keblių situacijų. Svetainėje Bipolinis.lt daug rašau apie savo patirtį, išgyvenimus, bei būdus, kurie padėjo man pasiekti remisiją ir valdyti bipolinį sutrikimą. Esame susižadėję su ilgamečiu draugu ir kitą vasarą planuojame vestuves. Gyvenimas tapo ramus, gražus ir harmoningas. Už tai esu dėkinga sau, nes ryžtingai siekiau diagnozės, ir man padėjusiai psichoterapeutei ir gydytojai psiciatrei, kurios palaikė ir padėjo sunkiame kelyje į teisingą diagnozę“, – kalbėjo Bipolinis.lt įkūrėja.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis