Vyresnio amžiaus žmonių nerimas gali patrigubinti demencijos dėl bet kokios priežasties riziką. Atlikę naują tyrimą, kuriame dalyvavo daugiau kaip 2 000 australų nuo 55 iki 85 metų amžiaus, mokslininkai taip pat nustatė, kad nerimas yra susijęs su didesne vėlesnės demencijos tikimybe.
Tačiau žmonių, kurių nerimas „išnyko“, t. y. kurie kažkada jautė nerimą, bet dabar jo nebeturi, rizikos lygis buvo toks pat, kaip ir žmonių, kurie niekada nepranešė apie nerimą.
„Nustatėme, kad patiriamas nerimas sulaukus 70 metų ar jaunesniame amžiuje didina demencijos riziką, – sako pagrindinė tyrimo autorė Kay Khaing, Niukaslo universiteto (Australija) Medicinos ir visuomenės sveikatos mokyklos lektorė ir tyrėja.
Pasak K.Khaing, šie rezultatai rodo, kad siekiant užkirsti kelią demencijai, svarbu informuoti vidutinio ir vyresnio amžiaus suaugusiuosius apie nerimą ir kaip jį valdyti.
1 iš 6 vyresnio amžiaus suaugusiųjų kenčia nuo nerimo
Apskaičiuota, kad nuo 14 iki 17 proc. 65 metų ir vyresniems žmonėms yra diagnozuotas nerimas. Daugelis ekspertų mano, kad iš tikrųjų tai gerokai per mažas skaičius, nes daug atvejų praleidžiama.
Ir tik nedaugelis vyresnio amžiaus suaugusiųjų, kuriems diagnozuotas nerimo sutrikimas, yra gydomi. Pavyzdžiui, ekspertų vertinimu, tik apie trečdalis šios amžiaus grupės žmonių, kuriems nustatytas generalizuotas nerimo sutrikimas, gauna kokią nors psichikos sveikatos priežiūrą.
Lėtinis ir naujai atsiradęs nerimas trigubai padidina vėlesnės demencijos riziką
Siekdami ištirti, kaip nerimas veikia riziką susirgti bet kokio tipo demencija, tyrėjai pasitelkė daugiau kaip 2 000 asmenų, kurių vidutinis amžius 76 metai ir kurie dalyvavo Hunterio bendruomenės tyrime Australijoje.
Žmonės buvo stebimi 10 metų ir priskirti vienai iš trijų kategorijų: lėtinis nerimas, naujai atsiradęs nerimas stebėjimo laikotarpiu ir išnykęs nerimas.
Lėtinis nerimas (apie kurį buvo pranešta tyrimo pradžioje ir stebėjimo laikotarpiu) ir naujai atsiradęs nerimas (nerimas, apie kurį buvo pranešta tyrimo metu) buvo susiję su atitinkamai 2,8 ir 3,2 karto didesne demencijos rizika nei nerimo nebuvimas.
Išnykusio nerimo atveju demencijos rizika buvo beveik tokia pati kaip ir žmonių, kurie niekada nepranešė apie nerimą.
Ypač stiprus ryšys tarp nerimo ir demencijos rizikos buvo pastebėtas tarp 70 metų ir jaunesnių dalyvių. Šioje grupėje lėtiniu nerimu sergantiems asmenims tikimybė susirgti demencija buvo keturis kartus didesnė, o naujai atsiradusiam nerimui – daugiau nei septynis kartus didesnė.
Tyrimas neįrodo, kad nerimas sukelia demenciją
Kadangi tyrimas buvo stebėjimo, o ne intervencinis, jo rezultatai gali tik rodyti ryšį ar sąsają. Jie neįrodo, kad nerimas didina demencijos riziką.
Atlikti atsitiktinių imčių tyrimą, kuriame dalis žmonių būtų negydomi nuo nerimo, būtų neetiška, pažymėjo autoriai.
Šios išvados pakartoja aštuonių tyrimų metaanalizės, kurioje buvo nagrinėjamas nerimo ir demencijos ryšys ir nustatytas reikšmingas ryšys, išvadas.
Ar nerimas turėtų būti laikomas demencijos rizikos veiksniu?
„Tyrimo rezultatai rodo, kad nerimas gali būti naujas rizikos veiksnys, į kurį reikėtų atkreipti dėmesį vykdant demencijos prevenciją, taip pat rodo, kad nerimo gydymas gali sumažinti šią riziką“, – sako K.Khaing.
Medicinos mokslų daktaras, profesorius Richardas Marottoli, sutinka, kad teoriškai išvados rodo, jog nerimo simptomų gerinimas gali sumažinti demencijos riziką.
„Tačiau to negalime pasakyti iš turimų duomenų, nes nežinome, kodėl jie iš pradžių jautė nerimą ir kodėl jis buvo pašalintas, – pabrėžia jis. – Gali būti, kad tai tiesiog buvo susiję su pirminio vertinimo metu vykstančiais veiksniais, kurie greitai išnyko, o ne su išliekančiais veiksniais.“
Ar nerimas jaunystėje turi įtakos demencijos rizikai?
Šiame tyrime dalyvavo 55–85 metų amžiaus žmonės. Ar nerimas jaunystėje būtų susijęs su vėlesne demencijos rizika? Tiek K.Khaing, tiek R.Marottoli sutinka, kad šių išvadų negalima taikyti jaunesnei grupei.
Gali būti, kad jaunesnių žmonių nerimas gali turėti įtakos demencijos rizikai vėlesniame amžiuje, tačiau, sako K.Khaing, tam reikėtų atlikti būsimą tyrimą (su daug ilgesniu stebėjimu).
„Nėra būdo tai įvertinti remiantis šiais duomenimis. Gali būti, kad jaunesniame amžiuje nerimą lemia visai kiti veiksniai nei čia tirtoje populiacijoje“, – sako R.Marottoli.
Apibendrinimas: nuolatinio nerimo kamuojami žmonės turėtų kreiptis į sveikatos priežiūros specialistą
„Nuolatinio nerimo simptomai gali turėti ilgalaikių pasekmių sveikatai, todėl reikėtų kreiptis į gydytoją, kad būtų nustatyti galimi veiksniai ir strategijos, padedančios susidoroti su šiais veiksniais ir savo reakcija į juos“, – sako R.Marottoli.
