Ji atskleidžia, kodėl pasirinko šią profesiją, kokių savybių reikia norint dirbti operacinės slaugytoja ir su kokiais iššūkiais susiduria.
– Kelerius metus dirbote šv. Jokūbo ligoninėje, o nuo 1998 m. dirbate Respublikinėje Vilniaus universitetinėje ligoninėje. Papasakokite plačiau, koks buvo kelias iki dabartinės pozicijos?
– Visada svajojau dirbti kardiochirurgijos arba neurochirurgijos srityse. Dar studijuodama antrame kurse pradėjau dirbti slaugytoja šv. Jokūbo ligoninės Neurochirurgijos skyriuje.
Operacinės slaugytoja tapau susiklosčius aplinkybėms: skyriaus operacinėje dirbusios slaugytojos nutarė pakeisti darbą, todėl teko skubiai užimti jų vietą – aš ir kita kolegė praėjome intensyvų kelių dienų operacinio meno „kursą", mus mokė tiek išeinančios darbuotojos, tiek chirurgai.
Negaliu sakyti, kad buvo sunku – tiesiog buvo kitaip nei dirbant stacionariniame skyriuje. Atsirado teritorinis apribojimas – darbas tik operacinėje, susiaurėjo bendravimo ratas – tik su operacinėje dirbančia komanda, pasikeitė pasitenkinimas dėl atliekamo darbo rezultato – operacinėje nesimato visų paciento sveikatos pokyčių nuo jo atvykimo iki pasveikimo. Atsirado tik „čia ir dabar", kol pacientas yra operacinėje.
Po trejų metų šv. Jokūbo ligoninėje, 1998 m. pradėjau dirbti RVUL pradėjau neurochirurgijos operacinės slaugytoja, o pastaruosius aštuonerius metus esu šios ligoninės Operacinio anesteziologijos skyriaus vyriausioji slaugytoja.
– Dirbote su pacientais palatose, net 21 metus operacinėje asistavote neurochirurgams, o dabar vadovaujate vieno didžiausių skyrių slaugos personalui. Ar realizuojate save?
– Operacinės slaugytojo specializacijos niekada nekeisčiau į jokią kitą ir nenorėčiau grįžti į stacionarinį skyrių. Mes, operacinės slaugytojai, esame šiek tiek paslaptingi, nuo kitų atsiriboję „stop" linijomis. Turime daug griežtų taisyklių ir aukštus higienos standartus. Į operacinę įleidžiame tik su operacija susijusį personalą. Visa tai reikalinga, kad užtikrintume saugias sąlygas operacijoms. Toks uždaras darbo pobūdis man labai patinka.
Be to, kaip operacinės slaugytoja asistavau tiek planinėms, tiek skubioms operacijose. Pasirinkimo dirbti su skubiais pacientais irgi niekada nekeisčiau. Mane labai žavi greitis ir netikėtumas. Tai yra savarankiškumo reikalaujantis darbas, reikia labai greitos reakcijos, koordinacijos, reikia mokėti labai ilgai išlaikyti dėmesį. Nesakau, kad planinių operacijų metu to nereikia, bet asistuojant skubiai operacijai, viską reikia daryti daug greičiau.
Tuo tarpu vyriausiojo slaugytojo pareigos reikalauja plataus žinių ir įgūdžių spektro: teisinių, buhalterinių, susijusių įranga, medicininėmis priemonėmis. Taip pat reikia gebėjimų planuoti, analizuoti, organizuoti, koreguoti, formuoti skyriaus poreikius bei turėti psichologinių, bendravimo, bendradarbiavimo, mentorystės įgūdžių. Tobulėti visada yra smagu.
– Turbūt dėl minėto uždarumo apie jūsų darbo specifiką mažai žino ne tik kolegos ligoninėje, bet ir pacientai?
– Nors mūsų darbas yra labai įdomus, visuomenei jis yra nematomas. Mažai kas žino, kad operacinės slaugytojas operacijai pradeda ruoštis daug ankščiau nei pacientas atvyksta į operacinę: papildo priemones, paruošia instrumentų ir apklotų rinkinius, papildomus instrumentus, tvarsliavą, prietaisus, patikrina kaip paruošta operacinė, aptaria su slaugytojo padėjėju, kokių priemonių gali prireikti ir iš kur jas reikėtų atnešti, paruošia dokumentus.
Į operacinę įžengiame, kai paciento dėmesį nuo instrumentinių stalų atitraukia anesteziologijos komanda. Turime nerašytą taisyklę instrumentus ir kitas priemones ruošti pacientui nematant, kad nesukeltume papildomo streso.
Aišku, pasitaiko ir smalsių pacientų, kurie paklausia, kam bus naudojamas vienas ar kitas instrumentas. Po operacijos operacinės slaugytojas surenka ir veža instrumentus sterilizuoti, todėl pabudęs pacientas jo jau nebepamato.
– Kokių žinių ir asmeninių, psichologinių savybių reikia operacinės slaugytojui?
– Būtinos žmogaus anatomijos ir fiziologijos žinios. Privalome išmanyti operacijos etapus ir eigą, instrumentus ir specialią įrangą. Vienos operacijos metu paruošiame nuo 50 iki 300 ar net daugiau skirtingos paskirties instrumentų. Kartais pasiruošimas operacijai trunka net ilgiau nei pati operacija.
Kalbant apie asmenines savybes, manau, kad operacinės slaugytojas turi būti ambicingas ir ištvermingas tiek fiziškai, tiek psichologiškai, galintis ilgai išlaikyti dėmesį ir koncentruotis į skirtingas užduotis vienu metu, gebantis numatyti įvairias situacijas ir greitai adaptuotis prie pokyčių, turintis ryžto, galintis savarankiškai priimti sprendimus, puikiai bendraujantis ir bendradarbiaujantis.
Pavyzdžiui, jei endoskopiškai atliekama operacija turi būti tęsiama atviru būdu, operacinės slaugytojas turi greitai, laikantis aseptikos ir antiseptikos reikalavimų surinkti nereikalingus instrumentus ir pakeisti kitais. Toks pokytis neturi įtakoti komandos darbo kokybės.
Beje, jeigu iš šalies stebėtumėte personalo darbą operacinėje, iš pradžių atrodytų, kad komandinės veiklos nėra, o komandos nariai vykdo individualias užduotis. Tačiau baigus paruošiamuosius darbus personalas susirenka prie operacinio stalo – tada galite matyti bendrą veiklą, suderintus veiksmus, aktyvią akių ir gestų kalbą. Akimis galima perteikti visas emocijas, paklausti ir gauti, suprasti atsakymą. Beje, pradėjusi dirbti operacinėje turėjau išmokti ir šypsotis akimis, nes šypseną slėpė kaukė.
– Kai kurios operacijos gali trukti ne valandą ar dvi. Kaip pavyksta išlaikyti dėmesį?
– Tik pradėjusi dirbti operacinės slaugytoja turėjau priprasti stovėti vienoje vietoje. Ilgiausia operacija, kurioje asistavau, truko daugiau nei 10 val., buvo tik viena labai trumpa pertrauka.
Turime nuolat būti susikoncentravę, nes jei su kažkuo kalbėsime ar tiesiog užsisvajosime, galime pakenkti pacientui ir kolegoms. Manau, kad tokia savybė yra išugdoma, bet kartu reikia ir labai mėgti savo darbą. Tiesa, mums kartais reikia pailsėti nuo medicininės įrangos (atsiubėjų, kaustikos, koaguliatorių, anestezijos aparato ir kt.) keliamo triukšmo, todėl įsijungiame muziką.
– Kaip atrodo jūsų, kaip vyriausiosios slaugytojos, darbas?
– Šis darbas yra labai įdomus ir taip pat yra mažai pastebimas – gali pasirodyti, kad tik sėdžiu prie kompiuterio ir planuoju. Grafikų sudarymas ir kasdienis koregavimas, atostogų planavimas, ataskaitų ruošimas, operacinių užimtumo nagrinėjimas ir naujų galimybių paieška, darbas su operacijų planavimo programa išties užima didesnę darbo dalį.
Darbas operacinėse vyksta kasdien, personalo skaičius yra didelis tad ir nenumatytų pokyčių būna nemažai. Matau skyriaus darbo visumą ir atsitikus nenumatytam įvykiui – ar tai darbuotojo liga, ar skubus pacientas – peržiūriu visas galimybes ir greitai randu sprendimą. Dažnai skambučiai ir žinutės prasideda jau 6.30 ryto, tad važiuodama į darbą žinau, kad sudėliotas dienos planas sugriuvo kaip domino kaladėlės, bet per keliolika minučių sudėlioju viską iš naujo.
Žinoma, darbas su žmonėmis visada sudėtingas, kiekvienas komandos narys yra kitoks, skiriasi jo poreikiai, kartais, galimybės, nuotaika, todėl turiu pasirinkti tinkamą būdą kalbėtis su žmogumi, deleguoti jam užduotis.
Labai dažnai darbe praverčia humoro jausmas. Niekada nekeliu balso, o iškilus problemoms visada su darbuotoju kalbu akis į akį. Tam, kad mane išgirstų, nebūtina kalbėti daug ir garsiai.
Į dabartinę poziciją atėjau iš operacinės slaugytojų rato, todėl tarp mūsų turėjo atsirasti tam tikra riba, kad personalas mane girdėtų ir darytų tai, ką reikia daryti vardan sklandaus skyriaus darbo.
Kaip vyriausioji slaugytoja turiu nuolat stebėti, kontroliuoti, organizuoti ir koordinuoti, tačiau to nedarau demonstratyviai ir toks būdas veikia.
Galiu tik pasidžiaugti, kad kolektyvas yra profesionalus, darnus, komandiškas ir žinantis savo darbo svarbą, esant reikalui visada sutinka pasilikti ilgiau, kad būtų pabaigtas dienos darbas.
– Į Operacinį anesteziologijos skyrių kasdien patenka 15–20 skubių pacientų. Kaip ruošiatės jų priėmimui?
– Kiekviena operacijų diena yra planuojama išvakarėse. Žinome, koks planinis pacientas, kurioje operacinėje ir kurio chirurgo bus operuojamas, paskirstome operacinio personalo komandas. Taip pat esame pasiruošę skubiems atvejams, kurių numatyti negalime.
Žinoma, pasitaiko, kai jų būna daugiau, o visos operacinės – užimtos. Paprastai turime daugiausiai 10 minučių pasiruošti, dažnai į pagalbą turi susirinkti net kelios komandos.
Tokiais atvejais turiu labai greitai koordinuoti visus mūsų veiksmus, kad tokį pacientą priimtume. O pacientui patekus į operacinę, operacinės slaugytojas lyg „dirigentas“: sustyguoja personalo veiksmus, laiku paruošia instrumentus, įrangą, priemones, duoda nurodymus ir akylai stebi komandą bei pacientą.
– Ligoninėje dirbate nuo 1998 m. Kaip per tą laiką keitėsi RVUL – į kokią ligoninę atėjote ir kokia ji yra dabar?
– Atėjus čia iš šv. Jokūbo ligoninės jau anais laikais atrodė didelis pokytis. O lyginant RVUL prieš, pavyzdžiui, dešimt metų ir dabar – pokyčiai tiek infrastruktūroje ir informacinėse technologijose, tiek socialinėse garantijose ryškūs.
Labai džiugu, kad mūsų slaugytojos gali kelti kvalifikaciją, pietauti už 1 eurą, pasimankštinti darbuotojų sporto salėje, dėvėti naują, gražią aprangą, pasinaudoti dviem apmokamomis sveikatinimo dienomis per metus, laisvadieniu per gimtadienį.
Džiaugiamės naujausiu darbo įrankiu – operacijų planavimo programa. Prieš septynerius metus apie tokią galėjome tik pasvajoti.
Anuomet operacijas bandėme planuoti rankiniu būdu ant lentos, sulaukdavau dešimčių skambučių iš chirurgų per dieną. Dabar jau galime naudotis inovatyviu įrankiu ir matyti situaciją operacinėse realiu laiku, planavimas tapo žymiai efektyvesnis.
Taip pat prieš ketverius metus perdavėme chirurginių instrumentų paruošimą Sterilizacijos poskyrio darbuotojams ir standartizavome instrumentų rinkinius.
Turime katalogus su rinkinių pavyzdžiais ir įrankių sąrašais. Šie katalogai praverčia ir pas mus ateinantiems dirbti naujiems darbuotojams, studentams.
Daug teigiamų pokyčių įvyko aprūpinant operacines reikalingomis priemones ir organizuojant darbą. Atsižvelgiant į chirurgų poreikius atnaujinamos bendrųjų, specialiųjų ir jėgos instrumentų atsargos.
Visose operacinėse pakeisti operaciniai stalai ir lempos, visose traumatologų ir neurochirurgų operacinėse veikia rentgeno įrangą, neliko būtinybės šią įrangą transportuoti iš vienos operacinės į kitą. Instrumentų konteinerius į Sterilizacijos poskyrį, medicinines priemones į sandėliavimo vietą pristato kurjeriai. Neužilgo turėsime vakuuminį paštą tyrimų išsiuntimui į laboratoriją.
– Šie pokyčiai prisideda prie sklandesnio jūsų ir visos komandos darbo. Ar jie padeda pritraukti ir naujų darbuotojų?
– Operacinė slauga kaip profesija šiuo metu nėra labai populiari sritis – manau, dėl darbo specifikos, – todėl labai džiugina, kad grįžta darbuotojai, dirbę čia prieš 10–15 metų ir išbandę darbą kitose įstaigose.
Juos atgal pritraukia vykstantys pokyčiai, atlyginimas ir socialinės garantijos. Iš kitų įstaigų pas mus dirbti atėję slaugytojai džiaugiasi draugiškesniu ir atviresniu personalu.
Turime puikias galimybes studentams susipažinti su ligonine dar prieš pradedant dirbti. Kaip skyrius tampame šiek tiek atviresnis, matome mūsų kolegų iš kitų skyrių susidomėjimą mumis, net gauname prašymų pravesti apžvalginę ekskursiją po skyrių.
Nesivedame jų į operacines, bet bendrą vaizdą visuomet parodome ir džiaugiamės dėmesiu. Taip pat tikiuosi, kad ir visuomenė vis daugiau domėsis ir sužinos apie mūsų, operacinės slaugytojų, atliekamą darbą.
