Naujo tyrimo, atlikto Melburno (Australija) Murdocho vaikų tyrimų institute, rezultatai gali padėti gydytojams nuspėti, ar vaikas išaugs iš alergijos žemės riešutams, stebint jo antikūnų kiekio pokyčius, rašo „Science Alert“.
Antikūnai – tai baltymai, kuriuos imuninė sistema gamina nepageidaujamoms medžiagoms atpažinti. Jie prisijungia prie šių įsibrovėlių ir juos nukenksmina arba pasitelkia imunines ląsteles, kad padėtų juos sunaikinti.
Alergiški žmonės, susidūrę su alergenu, t.y. medžiaga, kuriai jų imuninė sistema tapo jautri, gamina per daug tam tikrų antikūnų. Šie tam tikram alergenui būdingi antikūnai yra geri alergijos tipo ir sunkumo rodikliai.
Tačiau kalbant apie vaikų alergiją žemės riešutams, trūksta išsamios informacijos apie šiuos antikūnus kaip biomarkerius.
„Iki šio tyrimo buvo mažai žinoma apie tai, ar antikūnai gali būti naudojami kaip biologiniai žymenys natūraliai išsisprendus alergijai žemės riešutams pradinėse klasėse“, – sako Murdocho vaikų tyrimų instituto (angl. Murdoch Children's Research Institute) mokslininkė Kayla Parker.
K.Parker ir jos komanda ieškojo ilgalaikių tendencijų tarp vaikų, kurių alergija žemės riešutams išliko arba išnyko iki 10 metų amžiaus – konkrečiai, jų dviejų tipų antikūnų, reaguojančių į žemės riešutus ir pagrindinį žemės riešutų alergeną, baltymą, vadinamą Ara h 2, kiekio.
Ji tikisi, kad naujieji tyrimai padės alergijos specialistams nustatyti, kurie vaikai gali patirti nuolatinę alergiją žemės riešutams, o kurie alergiją gali išaugti.
Išvados pagrįstos daug didesniu duomenų rinkiniu, gautu iš 2007 m. pradėto tęstinio išilginio populiacinio alergijos maistui tyrimo „HealthNuts“.
Šiuose duomenyse mokslininkai daugiausia dėmesio skyrė 156 Melburno vaikams, kurie į tyrimą įsitraukė nuo 2007 m., kaip buvo 12 mėnesių kūdikiai, ir jiems buvo patvirtinta alergija žemės riešutams. Vėlesniais metais šiems vaikams buvo atliekami odos dūrio testai, kraujo tyrimai, o sulaukus 4, 6 ir 10 metų amžiaus buvo atliekami oraliniai maisto tyrimai.
Du trečdaliai šių vaikų iki 10 metų amžiaus alergijos žemės riešutams neišsivystė, tačiau didžioji dauguma vaikų, kuriems alergija išnyko, iki 6 metų pasiekė toleranciją.
Tyrėjų komanda nustatė, kad ne pats antikūnų kiekis buvo susijęs su alergijos išlikimu ar išnykimu, o kiekvieno tipo antikūnų kiekio pokyčiai laikui bėgant.
Vaikams, kurių alergija žemės riešutams išliko, buvo būdinga padidėjusi reakcija atliekant odos dūrio testus ir padidėjęs antikūnų žemės riešutų sIgE ir Ara h 2 sIgE kiekis bėgant metams.
Tuo tarpu vaikai, kurių alergija žemės riešutams ilgainiui išnyko, turėjo visai kitokią trajektoriją. Metams bėgant jų reakcijos į odos dūrio testus mažėjo, mažėjo ir antikūnų Ara h 2 sIgE kiekis, o antikūnų žemės riešutų sIgG4 ir Ara h 2 sIgG4 kiekis didėjo.
Taigi, atrodo, kad kai kuriems vaikams, alergiškiems žemės riešutams, vaikystėje keičiasi antikūnų kiekis, o tai priklauso nuo to, ar jų alergija išlieka, ar išnyksta.
Tiesa, anot mokslininkų, šio ryšio pobūdis lieka neaiškus, tačiau jis gali padėti alergologams nustatyti, kuriems jų pacientams greičiausiai reikės nuolat stebėti savo alergijos būklę, ar ji iš tiesų išnyksta, o kuriems iš jų greičiausiai reikės vengti žemės riešutų ilgą laiką.
Draudimai – ne išeitis
Pastaraisiais dešimtmečiais daugelyje mokyklų visiškai uždrausta į mokyklines pietų dėžutes dėti rizikingus ankštinius augalus, nors įrodymų, kad šie visuotiniai draudimai padeda išvengti alerginių reakcijų, trūksta. Alergijos ekspertai sako, kad šie draudimai taip pat gali suteikti tėvams ir vaikams klaidingą saugumo jausmą.
Tyrimai rodo, kad veiksmingesni metodai yra rankų plovimas, neskatinimas dalytis maistu ir netikėtų žemės riešutų poveikio šaltinių, pavyzdžiui, tam tikrų medžiagų, naudojamų amatų ir mokslo projektuose, ribojimas. Taip pat labai svarbu mokyti mokyklų darbuotojus, kaip reaguoti į sunkias alergines reakcijas.
Šiuo metu nėra įprasto alergijos žemės riešutams gydymo, todėl alergiški vaikai turėtų griežtai vengti žemės riešutų.
