– Kas yra asmenybės sutrikimai?
– Reikėtų pradėti nuo paaiškinimo, kas yra asmenybė. Tai – visuma santykių, kuriuos žmogus turi su savimi ir kitais. Nuo kitų žinduolių rūšių žmogus skiriasi tuo, kad mūsų centrinė nervų sistema labai ilgai vystosi po gimimo, mums būnant grupėje, tarp kitų žmonių.
Kiti gyvūnai taip pat vystosi ir po gimimo, tačiau labai daug jų elgesio nulemia automatinės „programos“. Pavyzdžiui, kumeliukui iš pradžių reikia mamos pagalbos, bet labai daug elgesio modelių – kaip elgtis, maitintis – jis jau žino.
Žmogus turi daug įgimtų bruožų – temperamentą, jautrumo lygį, jis gali būti labiau planuojantis arba labiau atradėjas ir medžiotojas. Tačiau labai daug žmogaus bruožų formuojasi būtent santykiuose su kitais. Socialinės patirtys ir socialiniai ryšiai tampa „kietuoju disku“ – konkreti emocinė patirtis įsirašo į smegenų struktūrą ir taip formuojasi tam tikra asmenybė. Ji atlieka labai svarbias funkcijas – vidines, kas yra tas „aš“, ir tarpasmenines, t.y. kaip mes kuriame santykius su kitais žmonėmis.
Vidinės asmenybės funkcijos:
- Savivertė;
- Tapatumo jausmas;
- Gebėjimas save pajusti ir įsisąmoninti, kas vyksta manyje, mano kūne;
- Savęs reguliavimas (jausmų, minčių, impulsų);
- Planuoti, numatyti pasekmes;
- Vertybės.
Tarpasmeninės funkcijos:
- Gebėjimas kurti artimus ryšius;
- Mokėjimas nustatyti ir saugoti savo ribas;
- Empatija;
- Konfliktų sprendimas.
Tiek vidinės, tiek tarpasmeninės asmenybės funkcijos apima žmogaus gebėjimą prisiimti atsakomybę už savo veiksmus.
Kai galvojame apie tas funkcijas, visi galime pasakyti, kad turime ir stiprių, ir tokių, kurias galėtume įvardinti kaip keliančias iššūkių.
Kalbant apie asmenybės sutrikimus, šiuolaikinis požiūris toks, kad vienoje pusėje – brandi ir sveika asmenybė, o kitoje – asmenybės sutrikimai. Tačiau tarp jų yra visas spektras. Dauguma žmonių yra kažkur tarp tų dviejų polių.
Asmenybės sutrikimai diagnozuojami, kai vidinės arba tarpasmeninės funkcijos yra tiek sutrikusios, kad tai kelia skausmą arba pačiam žmogui, arba aplinkiniams. Toks žmogus negali funkcionuoti taip, kaip jis norėtų ar turėtų.
– Kokie požymiai, simptomai rodo, kad žmogus gali turėti asmenybės sutrikimą? Ar pats žmogus gali suprasti tai?
– Dažniausiai ir pats žmogus, ir aplinkiniai jaučia, kad „kažkas negerai“. Tačiau tikrai ne visada žmogus gali save pilnai reflektuoti ir kritiškai įvertinti. Tas pats ir su aplinkiniais – jų žvilgsnis į kitą irgi gali būti iškreiptas, nes jie galbūt mato tą žmogų tik ribotame kontekste. Bet jeigu yra tikras asmenybės sutrikimas, klausimų nebekyla.
Pateiksiu pavyzdžių. Paimkime emociškai nestabilią asmenybę. Tai vadinama ribiniu asmenybės sutrikimu. Toks žmogus turi silpną ir nepastovų tapatybės jausmą, jam gali būti sunku reguliuoti savo jausmus, stabdyti neefektyvius, žalingus impulsus. Jam dažnai sunku kurti stabilius artimus ryšius su kitais ir savimi. Tai – teorinis lygmuo.
Realybė tokia, kad, jeigu toks žmogus susiduria su stresu (pvz.: jam reikia atlikti sunkią užduotį arba kyla kažkoks konfliktas), skausmas jam kyla ir viduje, ir bendraujant su kitais. Žmogus gali pasijusti pasimetęs („aš nebežinau, kas esu“), gali jaustis vienišas, apleistas, arba stipriai supykti. Tie jausmai ir būsena jį skatina „kažką daryti“, o tai dažnai sukelia papildomų bėdų.
Tarkime, nestabilios asmenybės žmogus supyko ant bendradarbio ir pasijuto atstumtas, todėl nutarė nebesikalbėti su juo, nebeatrašinėti, o gal net keršyti. Kitaip tariant, jausmas yra nesureguliuotas ir sukelia stipresnį nei reikėtų toje situacijoje impulsą. Kerštas arba nebendravimas dar labiau pablogina savijautą, o kartais sukuria papildomų stresinių situacijų (pvz., ignoruojamas kolega jį ima apkalbėti su kitais). Kas vėl nestabilią asmenybę skatina imtis kažkokių interakcijų. O viduje jis jaučiasi vis labiau izoliuotas ir atstumtas.
Neretai tokiai asmenybei šios situacijos gali sukelti prisiminimus iš praeities – mokyklos, šeimos. Visą dėmesį skirdamas ne darbui, o stresinei situacijai įveikti, žmogus kenčia, jo darbdavys, kolegos kenčia. Štai tuomet jau galima sakyti, kad yra asmenybės sutrikimas – nes kyla bėdų ir žmogui, ir aplinkiniams dėl neišsivysčiusių asmenybės funkcijų.
Bendraujant su žmogumi, turinčiu asmenybės sutrikimą, reikalingas labai subtilus balansas: pirmiausia atjauta dėl jo praeities skausmingų patirčių, dėl kurių jis nėra kaltas. Tačiau aplinkiniai turi nustatyti ir saugoti savo ribas, nes jos dažnai pažeidžiamos, bendraujant su žmogumi, turinčiu asmenybės sutrikimą.
– Su kokiais asmenybės sutrikimais dažniausiai susiduria gydytojai psichiatrai psichoterapeutai?
– Psichikos ligos ir sutrikimai nustatomi pagal tarptautinę ligų klasifikaciją, kurią reguliuoja Pasaulio sveikatos organizacija. Lietuvoje turime ir naudojame 10 jos versiją. Ji lemia ir diagnozę, ir paslaugų apmokėjimą iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo. Ši ligų klasifikacija atspindi XX a. 9 deš. mokslo požiūrį į psichikos ligas ir sutrikimus, jų diagnozavimą ir gydymą. Kai kurios šalys vis dar naudoja 10 versiją, tačiau nemažai kitų jau perėjo prie 11 tarptautinės ligų klasifikacijos versijos, kuri geriau atspindi dabartinį mokslo požiūrį. Naujojoje versijoje yra pasikeitusios ir pačios sąvokos.
Svarbu paminėti, kad asmenybės sutrikimų diagnozavimas jų paplitimo dažnio neatspindi. Iš dalies taip yra dėl to, kad nustatant sutrikimą reikia daug kruopštaus darbo. Labai dažnai pagalbos ieškantis žmogus turi ne vienam, bet keletui asmenybės sutrikimų būdingų bruožų.
Asmenybės sutrikimai pagal senąją (10 versijos) klasifikaciją gali būti:
- Ribinis
- Impulsyvus
- Šizoidinis
- Vengiantis
- Priklausomas
- Paranoidinis
- Antisocialus
- Narcisistinis ir kt.
Vienos dažniausiai pasitaikančių diagnozių – mišrus asmenybės sutrikimas ir ribinis asmenybės sutrikimas. Nauja klasifikacija neišskiria tokių atskirų tipų, išskyrus ribinį asmenybės sutrikimą.
Mano patirtis rodo, kad gana dažnai asmenybės sutrikimai yra nenustatomi arba tai padaroma per vėlai. Pasitaiko, kad gydytojai psichiatrai, aprašydami paciento būklę, nediagnozuoja asmenybės sutrikimo, arba naudoja pavadinimą „Asmenybės bruožų akcentavimas“, bet apibūdina stipriau išreikštus asmenybės bruožus. Be to, toks žmogus dažnai turi dar ir kitų asmenybės sutrikimą lydinčių psichikos sutrikimų. Poliklinikose ir klinikose dirbantys medikai paprastai diagnozuoja tai, kas lemia gydymo kompensavimą, vaistų paskyrimus, gydymą vaistais, pvz., depresiją, bipolinį, nerimo sutrikimą.
Asmenybės sutrikimai rečiau gydomi medikamentais. Taigi, dėl to jie rečiau atsiranda ir tarp oficialių diagnozių.
– Kaip diagnozuojami asmenybės sutrikimai?
– Šioje srityje yra didelis neaiškumas: JAV diagnozuoja vienaip, PSO – kitaip, dabar sistema apskritai keičiama. Mes neturime tarptautinio lygio diagnostinių instrumentų, pvz., struktūruoto moksliškai pagrįsto interviu, kuris padėtų patikrinti paciento turimus asmenybės bruožus. Lietuvoje iki šiol naudojame individualizuotą metodologiją, kuri labai priklauso nuo skirtingų psichiatrų ir psichologų vertinimo.
– Turbūt yra ir daug subjektyvumo?
– Pritariu. Žiūrint iš paciento pozicijos, matosi, kad neretai jis pats jaučia, kad nelabai „telpa“ tik į nerimo ar depresijos diagnozę. Jam kyla klausimas – „Tai kas man yra?“. Aš matau, kad nemažai žmonių labai ilgai tą klausimą „velkasi“, nes kol kas yra sunku nustatyti asmenybės sutrikimą. Trūksta ir resursų, dėl to diagnozė nustatoma per vėlai ir žmogus laiku negauna pagalbos.
– Kodėl tai blogai? Kodėl svarbu neuždelsti?
– Aš labai retai sakau „per vėlu“. Dažnai mes, gydytojai, nežinome to. Kita vertus, ankstyvesnė intervencija turi daug privalumų. Tarkime, jeigu žmogui sunku save valdyti, kurti santykį su savimi ir kitais, jam bręstant ir integruojantis į visuomenę kils vis daugiau sunkumų. Sveiko įgūdžio stoka kurs vis naujų problemų, kurių jis galėtų neturėtų. Pavyzdžiui, sutrikimą turintis žmogus galbūt nutrauks ir netaisys santykių, kuriuos galėtų vystyti toliau. Arba toks žmogus įsižeidė dėl ko nors ir impulsyviai išėjo iš darbo, nors toje darbovietėje jis buvo vertinamas. O dabar sėdi be darbo. Dėl to streso lygis dar labiau didėja. Tačiau, jei jis laiku negavo tinkamos pagalbos, kuri leistų jam įgyti reikalingus įgūdžius, jis kitaip ir nelabai galėtų.
Mums visiems tai būdinga – kuo didesnis streso lygis, tuo labiau siaurėja mūsų gebėjimų spektras, mes naudojamės automatiniais įveikos būdais: pabėgame, kovojame arba sustingstame (pasiduodame).
Žmogui su asmenybės sutrikimu streso atveju gebėjimų spektras labai susiaurėja, jis pasidaro rigidiškas, t.y. papildomos problemos jį padaro dar mažiau lankstų. Kuo vėliau jis sulauks pagalbos, tuo gilesnėje duobėje atsidurs. O jo kelias į viršų iš tos duobės bus sunkesnis.
– Ar visais atvejais būtina profesionalo pagalba, galbūt užtenka tiesiog žinoti ir su savo asmenybės sutrikimu susigyventi?
– Yra du atvejai, kada žmogui, įtariančiam asmenybės sutrikimą, reikia ieškoti pagalbos. Pirmu atveju – kai kenčia jis pats, ir jis nori pagalbos. Svarbus momentas – kad žmogus norėtų pagalbos. Jei to nenori, nelabai kas pasikeis. Asmenybės sutrikimų gydyme esmė yra kokybiška psichoterapija, o ši metodika be paties žmogaus įsitraukimo ir noro neveikia. Žmogus turi būti aktyviai įsijungęs ir dirbti su savimi.
Antras atvejis, kada reikia pagalbos, – jei dėl sutrikimo kenčia aplinkiniai. Čia kalbama labiausiai apie narcisistinį asmenybės sutrikimą ir antisocialinį asmenybės sutrikimą. Tokie (bet ne visi) žmonės savo elgesiu aplinkiniams sukelia tikrai daug skausmo.
Geriausių rezultatų pasiekiama, kai kartu dirba pacientas, jo šeima, psichiatras ir psichologas. Tuomet atsiranda kelios perspektyvos. Tačiau net ir tokiu atveju reikia nusiteikti, kad nebus taip: „1,2,3 – dabar viskas aišku“. Liks tam tikras neapibrėžtumas, kas aš esu ir kas manyje neveikia. Tikrai liks neatsakytų klausimų.
– Kas lemia asmenybės sutrikimus? Kokios priežastys svarbiausios?
– Svarbi konkreti šeima su savo tradicijomis, vertybėmis ir asmenybėmis. Tačiau taip pat įtakos turi ir visuomeninis kultūrinis kontekstas, kuriame žmogus yra. Traumuojanti patirtis (ar tai būtų asmeninė, šeimos trauma, ar visos tautos, pavyzdžiui, holokaustas ar okupacija) yra labai svarbus veiksnys, formuojantis asmenybės sutrikimui.
Fizinė, seksualinė prievarta, taip pat nepriežiūra, apleistumas vaikystėje arba chaosas namuose – viskas turi įtakos. Traumuojanti patirtis gali būti ir tuomet, jei tėvai labai stengėsi, bet skyrėsi jų ir vaiko temperamentas ir dėl to nebuvo atliepti jo poreikiai: vaikas labiau kuriantis, fantazuojantis, o tėvai struktūruoti, planuojantys ir konkretūs. Bet taip atsitinka tik tokiu atveju, jei tokie tėvai nerado, kaip kurti stipraus ryšio su savo vaiku.
Lietuvai aktuali ir kolektyvinė trauminė patirtis. Be okupantų vykdytos prievartos, daug vyrų tarnavo sovietų armijoje, kurioje netrūko smurto, be to, ryški ir alkoholio vartojimo, savižudybių linija, nekalbėjimo tradicija – visa tai pagilina traumą. Tokį skausmingą paveldą mes turime ir jis labai atsispindi psichikos sveikatoje, tik sunku pasakyti, kiek sutrikimų lemia.
Kitas dalykas, ką aš, užaugęs Vokietijoje, matau Lietuvoje – tai spartus visuomenės judėjimas link individualizmo. Tačiau tai vyksta maždaug viena karta vėliau nei, pavyzdžiui, Vokietijoje. Tarp savo klientų matau daug vidinių konfliktų – jiems kyla įtampa tarp „aš“ ir „mes“. T.y. mano ir kitų poreikių. Šeimos lūkesčiai, normos ir vertybės dažnai nesutampa su konkretaus žmogaus ir jis nežino, ką daryti.
Jie sako: „Močiutė, mama, tėtis nori, kad vienaip gyvenčiau ir daryčiau. O aš jaučiu, kad noriu kitaip." Lūkestis, kad vaikai gyvens pagal tėvų norus, Lietuvoje dar yra pakankamai didelis. Tai žmogui kartais sukelia gana didelę vidinę įtampą, kančią.
Lietuvoje gyvenantiems žmonėms taip pat būdingas gilus nesaugumo jausmas, kuris pasireiškia baime ir nerimu. Tuo metu, jei pažiūrėsime į Vakarų visuomenes – JAV, Jungtinę Karalystę, Vokietiją, ten labiau paplitęs individualumas ir egocentrizmas.
Todėl ten didesnę problemą žmonės turi su savo „aš“ – „ko aš noriu, ką galiu, ko negaliu turėti, pasiekti ir t.t.“ O jausmų prasme ten dažniau tai pasireiškia pykčiu. Dėl to ten galbūt daugiau narcisistinių problemų.
