– Nemaža dalis psichikos sveikatos srityje dirbančių specialistų sako, jog reikšmingas pokytis, kalbant apie psichikos sveikatą ir jos supratimą, įvyko dėl COVID-19 pandemijos. Būtent šis laikotarpis parodė, jog psichikos sveikata lygiai taip pat svarbi ir susidūrus su jos problemomis reikia taip pat ieškoti pagalbos. Ar galėtumėte pritarti šiai minčiai, o galbūt ne?
– Dabar galime tik svarstyti, kaip būtų buvę, jei būtume išvengę pandemijos. To nežinome, nes ir iki tol lyg ir sąmoningėjo visuomenė. Aš manau, kad net ir be pandemijos būtume pasukę sąmoningėjimo kryptimi. Tačiau pandemija parodė didžiąsias visuomenės žaizdas arba didžiausias problemas, nuo kurių iki tol mes inertiškai bėgome.
Daugelis buvome įsisukę į veiklų, užimtumo, produktyvumo ratą. Pasaulis atrodė neaprėpiamas, duodantis daug galimybių, todėl norėjome jas maksimaliai išnaudoti. Buvo daug varžymosi, lyginimosi, ypač svarbi buvo gerovė – visi siekė gyventi geriau ir turėti daugiau. Tai buvo kapitalistinės apraiškos, kurias mes negalvodami priėmėme kaip viso pasaulio pavyzdį ir norėjome į jį lygiuotis.
Pandemija buvo šokas, kai atsivėrė tikroji būtis, pasireiškusi kaip neapibrėžtumas, pasaulio laikinumas, nepastovumas, kurį iki tol daugelis ignoravome. Svarbus momentas buvo ir mūsų apribojimas, suvaržymai. Galbūt esame įpratę, kad augant mus tam tikra prasme varžo tėvai. Tačiau juk visi svajojame, kad suaugę galėsime patys rinktis, kaip gyventi. O pandemijos metu atsirado netikėti suvaržymai visiems. Į juos žmonės reagavo skirtingai: vieni tuos suvaržymus laužė, kiti laikėsi – tuo metu labai išryškėjo mūsų visuomenės bruožai.
Manau, mes pakliuvome į tokius kraštutinumus, paraštes, ribas. O pradėjusi gyventi ribose psichika turi ką veikti: viskas suintensyvėja ir paaštrėja, nes iš įprastos rutinos mes atsigręžėme į tai, kaip aš gyvenu, jaučiuosi? Kaip gyvensiu tose ribose, kurias mums „uždėjo“. Psichikai tai buvo tikrai nemažas iššūkis, nes iki tol su tokiais dalykais mes nebuvome susidūrę.
Mano klientai, kurie žinojo, kaip spręsti šeimynines situacijas, slopinti savo emocijas, prisitaikyti, pasakojo, kad per pandemiją nebegalėjo nejausti ar nebereaguoti – psichikai buvo per didelis iššūkis, nebeveikė jokios mūsų žinomos „programos“, išbandytos streso mažinimo veikos. Atsidūrėme ties tam tikra riba, kai kažkas seno nebeveikė, o ko naujo imtis – dar neaišku.
– Po pandemijos praėjo jau beveik penkeri metai. Kokias tendencijas matote?
– Atrodytų, kad tarsi mes turėjome grįžti prie lėtesnio gyvenimo. Toks judėjimas yra – tvarumo, ekologijos, minimalizmo idėjos populiarios ir tai leidžia gyventi lėtesniame ir mažesniame tempe arba tiesiog savame ritme. Tačiau dalis visuomenės dabar tarsi įgijo dar didesnį pagreitį – pradėjo skubėti gyventi, žinodama, kad gyvenimas gali bet kada pasikeisti kardinaliai arba pasibaigti. Jaučiamas baigtumo jausmas. Karo įtaka tam taip pat labai didelė ir sustiprino pandemijos patirtis. Todėl kai kurie iš mūsų dabar gyvename labai sparčiai ir dėl to net perdegame. Tokie žmonės daug keliauja, ieško, kas jiems patinka, ko siekia. Atsiranda ir daugiau individualizmo ir nepaisymo kitų: „Svarbu, kas man gerai“; „Čia mano gyvenimas“; „Aš vienąkart gyvenu“.
Pastebimai padidėjęs ir nerimas, kurį dažnai sukelia klaidingo pasirinkimo baimė: „Viena pasirinkęs, neteksiu kito“; „Jeigu pasirinksiu ne tą, tai pablogins mano gyvenimą“; „Netinkamai pasirinkęs galiu kažko nespėti padaryti“.
Man regis, dabar mes tikrai esame toje pagreitėjusioje visuomenėje, kuri yra ant perdegimo ir nuovargio ribos.
Žiūrint į tuos žmones, kurie gyvena artėdami prie perdegimo arba jau perdegusius, matyti, kad jie tam tikru metu bus priversti sulėtėti, nes jų psichika pasikeičia. Priėjus tam tikrą ribą, jų vidinis „aš“ nebenori taip vargti, kentėti, nemiegoti, būti vergu ir sabotuoja žmogų. Savo darbe aš sutinku nemažai žmonių, kurių viduje gyvena „vidinis sabotatorius“, kuris sako: „Viskas. Aš nebenoriu taip gyventi, tu mane prievartauji!“.
Dabar mes tikrai esame toje pagreitėjusioje visuomenėje, kuri yra ant perdegimo ir nuovargio ribos.
Jiems sulėtėjimas įvyksta savaime ir žmonės pradeda ieškoti būdų, kaip gyventi toliau, kai nebegali savęs varyti ir greitai gyventi. Sunkiausia žmogui save suvokti kaip jaučiantį, natūraliai gyvenantį nepastovume, neapibrėžtume, laikinume, galintį kontroliuoti tik save. Priimti savo ribotumą, suprasti, kad turi resursų tiek, kiek turi – nei daugiau, nei mažiau. Tai skausminga, nes nemažai žmonių tiki pozityviosios psichologijos tiesomis, teigiančiomis, kad viskas, ko tu nori, gali įvykti, kuo būsi aktyvesnis, tuo sėkmingesnis. „Stenkis labiau, versk save, motyvuok! Jei nesiseka kažkas – vadinasi, esi neišmanėlis, nepakankamai stengiesi. Juk kitiems išeina, tai reiškia su tavimi yra bėda.“
Perdegimas, pasiekimų vaikymosi nuovargis atveda į tokią vietą, kurioje žmogus turi sustoti ir permąstyti savo gyvenimą, elgesį, jausmus.
– Nors domėjimasis psichikos sveikata dažniausiai vertinamas kaip teigiamas dalykas, viešumoje galima išgirsti ir tokių vertinimų esą visuomenė tampa per daug jautri – žmonės nebesugeba patys susitvarkyti su paprastais gyvenimiškais iššūkiais, ieško traumų, diagnozių ir t.t. Kokia jūsų nuomonė? Ar tampame „superjautrūs“?
– Tampame sąmoningi. Svarbu pereiti nuo reikalavimų ir prievartos iki rūpesčio savimi. Pas mane ateina žmonės ir sako: „Esu per jautrus, padėkite man tokiu nebūti.“ Tačiau konsultacijose išsiaiškiname, kad nėra jis per jautrus. Tiesiog jam sunku suprasti save, surinkti emocijas. Kartais jautrumas yra dėl neteisingos empatijos, t.y. kai žmogus daugiau gyvena kito jausmais, o ne savo. Tuomet pasidaro per sunku, nes jausmai dvigubinasi. Visa tai, sakyčiau, įvyksta dėl neišmanymo, ką su jausmais daryti, kaip juos suvokti, kaip pasirūpinti savimi ir t.t. Klientų kartais klausiu: „Ar guodžiat kitus?“ Atsako: „Guodžiu.“ Klausiu, ar save guodžia. Atsako, kad ne... Sau keliami tik reikalavimai.
Sakyčiau, kad jautrumas visada buvo būdingas žmogui. Tik anksčiau psichikos sveikata buvo su neigiamu ženklu. Jeigu pradėdavome kalbėti apie psichiką, vadinasi, apie ligą, o kas tų ligų nori. Juo labiau kad anuomet psichinė sveikata buvo lyginama su žmogaus stiprumu – lygu nejautrumu. Tai, jeigu kažkas „ne taip“ – tai tu per jautrus, tavo psichika serga, vadinasi, nesi lygus su kitais, esi silpnas, nieko nepasieksi.
Jautrumas visada buvo būdingas žmogui. Tik anksčiau psichikos sveikata buvo su neigiamu ženklu.
Kartais girdime, kad „depresija suserga silpni, pernelyg jautrūs, lepūs. Manau, jog tokios nuostatos kyla iš neišmanymo, nežinojimo, kas ta liga, kaip ja susergama, kaip elgtis su tokiu žmogumi. Džiugu, kad dabar žmonės juda prie gilesnio suvokimo apie save ir kitą.
Žinoma, kai kuriems būdingas ir etikečių klijavimas(sis): „Kaip aš su juo bendrausiu, juk jis – narcizas“; „Mano mama buvo auka, todėl ji susirgo depresija“. Tuo kartais tikrai piktnaudžiaujama, bet tai normalu visuomenėje, kuri tik pratinasi prie tam tikrų temų. Informacijos gausa kartais irgi nepadeda, nes kiekvienas mūsų turime atrasti savo santykį su visu tuo.
Ilgus metus Lietuvoje gyvavo tokios nuostatos, kad „neteršk savo lizdo“, „nekalbėk blogai apie tėvus“, „neieškok praeityje kažko“ ir panašiai. Žmonės raginti nesigręžioti į praeitį, kas gilino jų turimas psichologines traumas ir emocinį nejautrumą (abejingumą) sau.
Tai tikrai keičiasi. Žmonės neretai ateina į terapiją ne spręsti kažkokių problemų, bet vedami smalsumo – savęs pažinimo tikslais. Todėl sakyčiau, kad tas visuomenės jautrumas, kurį dažnai apibūdina kaip neigiamą dalyką, neretai yra domėjimasis savimi ir atsakingumas, pripažinimas savo emocijų ir žiūrėjimas į jas rimtai.
– Įvairios iniciatyvos, skirtingi psichologinės pagalbos būdai – per pastarąjį dešimt metų įvyko daug teigiamų pokyčių, padedančių žmonės rasti sau tinkančią pagalbą. Ko dar trūksta šioje srityje? O galbūt pasirinkimų jau per daug?
– Žmonės vis dar jaučia baimę kreiptis pagalbos, ypač dėl įrašo sistemoje. Jiems atrodo, kad tai pakenks jiems, pavyzdžiui, ieškant ar keičiant darbą, asmeniniuose santykiuose. Baimių tikrai yra.
Man norėtųsi sakyti, kad – „žmonės, būkite drąsūs, nebijokite, eikite ir ieškokite pagalbos. Nesigėdykite savęs, kad šitame laike jaučiatės blogai.“
Labai norėčiau pakviesti darbdavius ir kitus darbo rinkos specialistus žiūrėti labai ramiai į tai, kad kandidatas ar darbuotojas yra turėjęs psichikos sveikatos sunkumų: gal perdegimą patyręs ar sirgęs depresija. Norėtųsi, kad į juos būtų žiūrima kaip į žmones, kurie turi patirtis ir ūgtelėjusį sąmoningumą – turėdami didesnį supratimą apie save, dabar atsakingai rūpinasi savo sveikata, žino apie savo ribas, resursus ir jais rūpinasi. Juos reikėtų priimti, o ne atmesti.
Norėtųsi, kad į psichikos sutrikimus ar ligas būtų žiūrima kaip į bet kokią kitą ligą: kai mes ją turime, tai gydomės, prižiūrime save. To dar trūksta, todėl švietimo čia dar reikėtų.
Kitas dalykas, kur dar yra trūkumų – kartų skirtumai. Jaunimas tikrai sparčiai šuoliuoja į priekį, gilinasi į save, stengiasi pažinti emocijas ir jausmus, naudojasi visomis įmanomomis priemonėmis. Šioje amžiaus kategorijoje gėdos yra žymiai mažiau. Tačiau tėvų ir senelių karta to dar nesupranta – neretai jie nepalankiai žiūri į savo vaikų ir anūkų norą lankyti psichologą ar psichiatrą. Neretai net tėvai, kurie atveda savo vaiką ar paauglį pas psichologą, nepadeda. Jų elgesys invaziškas, nes tikslas – ne padėti vaikui, bet toliau jį kontroliuoti su psichologo pagalba. Tas kartų skirtumas tikrai yra, todėl svarbu pasiekti tą auditoriją, kuri vis dar nepakankamai supranta psichinę emocinę sveikatą.
