Apie tai, kaip atrodo nemiga, neseniai socialiniuose tinkluose pasidalino teisininkė, vertėja ir poetė Rūta Survilaitė savo mintimis besidalijanti ir tinklaraštyje „Margos paraštės“. Rūtai sutikus, dalinamės jos dviem įrašais. Vienas iš jų yra apie tai, kaip ją palietė nemiga, o kitame ji išskyrė tikslus, kodėl viešina asmeniškas ir jautrias patirtis.
„TAIP ATRODO NEMIGA“
Taip atrodo nemiga. Labai prašau plačiai dalintis. Tai svarbu.
Šią naktį aš jums papasakosiu labai rimtų dalykų. Juokelių čia nebus. Kalbėsiu apie nerimą, panikos atakas ir nemigą. Kalbėsiu ne tam, kad man reikia užuojautos, užuojautos man nereikia. Patarimų taip pat. Kalbėsiu todėl, kad suprastumėte, kaip tai svarbu, kas tai yra, kad laiku spėtumėte pasirūpinti savimi ar artimaisiais ir naikintumėte visuomenėje vis dar egzistuojančias stigmas nenaikindami savęs. Šiam įrašui emociškai ruošiausi ilgai, apie metus.
Mane kankina nemiga. Ne, tai ne nepamiegojimas vieną naktį. Anksčiau negalėdavau užmigti 3-5 paras, dabar tų parų būna kur kas daugiau. Kas nėra su tuo susidūręs, gali pagalvoti, kaip tiek parų nemiegoti, imi, atsiguli ir užmiegi. Ne, viskas ne taip.
Miego norisi, daugėjant nemiegotų parų, miego norisi vis labiau, bet atsigulus protas yra toks neramus, minčių yra tiek milijonų, kad smegenys tas mintis suraizgo į didelį nerimo kamuolį, didelio nerimo didelį kamuolį, mintys veja viena kitą, dažnai jos susijusios su įvairiomis stresinėmis situacijomis, baimėmis. Ir užsimerkęs tu tiesiog guli ir nesusitvarkai su mintimis, nenuramini savo proto. Guli strese, mirksti nerime, tiesiog kankiniesi lovoje. Nori miego. Bet tavo smegenims rūpi kiti dalykai. Kartais ištinka panikos atakos, kartais išpila toks prakaitas, kad taip permirksta patalai, jog gali išgręžti.
Išvargusi paryčiais atsikeliu, darausi kavą. Pirmomis dienomis vaikštau apsnūdusi, dirbu, bet lėčiau, reakcija lėtėja. Apie trečią parą po eilinės kankynės lovoje vėl keliesi, galvoje girdisi muzika, imi ore matyti žvaigždutes, snaigutes, kurių nėra. Dirbti darosi vis sunkiau. Ima erzinti triukšmas, trikti koordinacija, motorika, pamiršti staigius judesius, darosi vis sunkiau atlikti elementarius fizinius veiksmus, ketvirtą, penktą parą jau sau smagiai svirduliuoji, ne visai kaip girtas, bet toks kažkoks apsvaigęs.
Randasi atminties spragos, veidas atrodo suvargęs, susenęs, suvytęs, akys pasrūva krauju. Smegenyse vyksta negrįžtami procesai. Dar ilgiau nepabuvus miego karalystėje, daiktai ima keisti formas, protas suvokia, kad matai tą konkretų daiktą, tačiau staigiai pažvelgus pasirodo visai kas kita, kartą labai labai išsigandau savo pliušinio meškino. Nuo kokios trečios paros aš jau su baime žiūriu į lovą, ji man primena, kaip teks kankintis.
Kažkaip pati jaučiu, kad dar ne laikas, dar neužmigsiu, tai jau tiesiog imu negulti, kad būtų mažiau kančios. Jausmas keistas, nemalonus, labai sekinantis – garsai, vaizdai, protas jau nebeapdoroja informacijos, nori miego kaip kokia miegapelė, bet didžiulis nerimas paima viršų. Yra ir rimtesnės simptomatikos, kurią patiriu, tačiau pasiliksiu tai sau.
Jokie raminančios muzikos klausymai, tinklalaidės nepadeda. Anksčiau padėdavo lietuvių kalbos skyrybos taisyklių skaitymas. Nebepadeda. Padeda medikamentai, tačiau jie turi stiprių šalutinių poveikių, o ir dozių reikės vis didesnių. Vieni labai priaugina svorio (kvetiapinas), kiti sukelia priklausomybę (diazepamas, bromozepamas).
Gerdama vaistus lūždavau, tačiau visą dieną jausdavausi mieguista, troškindavo, reakcija į dirgiklius sulėtėjusi, apskritai, tu net vairuoti negali. Dienomis nuo vaistų jausdavausi apdujusi ir nesava, todėl savo valia, be jokių gydytojų jų tiesiog atsisakiau. Pasirinkau nerimo naktis. Bet jūs taip nedarykite. Nutraukti medikamentų vartojimą be gydytojo priežiūros negalima.
Melatoninas, arbatytės tokiais atvejais skamba kaip vitaminas. Tikrai nepadės.
Galite migdytis alkoholiu, tačiau nepatariu. Negi vartosite jį kas kartą, kai negalėsite užmigti ir taip malšinsite protą? Tai jau kelias į priklausomybę alkoholiui, kas yra nepagydoma liga.
Nemiga baigiasi, kai smegenys pagaliau neištveria ir atsijungia. Tiesiog pajunti, kad užmigsi po n bemiegių naktų ir tada jau savo lovos nebebijai, eini į ją su visais garsais galvoje ir vaizdais aplinkui.
Ir pagaliau tai baigiasi. Pagaliau atsikeli be smegenų rūko, pagaliau protas skaidrus. Iki kito karto. Kartai dažnėja. Ką daryti? Šalinti nerimo priežastis. Aha. Tarsi tai būtų šitaip paprasta. O daryti iš tiesų reikia kai ką kitą – keisti požiūrį į nerimą sukeliančias priežastis. To patys greičiausiai nepadarysite, nebent turite daug žinių apie, pavyzdžiui, kognityvinę elgesio terapiją. Bet irgi nepadarysite. Reikia tiesiu taikymu keliauti pas psichoterapeutą. Arba rinktis medikamentus ir kreiptis į psichiatrą. Arba ir tai, ir tai.
Jūs turite keisti ne situaciją, kai jos pakeisti negalite, bet savo požiūrį į ją. Čia yra raktas į saldų miegą. Man kol kas nepavyko. Nepavyksta jau šešeri metai.
Nežiūrėkite ir į menką savo nerimastingumą pro pirštus. Jis turi savybę kauptis ir augti. Nerimas, panika, miego trūkumas ilgainiui gali turėti labai rimtų pasekmių ne tik jūsų sveikatai, bet ir jūsų santykiams su aplinkiniais, kai neatlaiko net didžiausios meilės, kai įvyksta savižudybės.
Lankykitės pas psichologus, psichoterapeutus net profilaktiškai, net ir su menkomis bėdelėmis. Jeigu prašote pagalbos, vadinasi esate emociškai stiprūs. Naikinkime stigmas, kad psichoterapeutų, psichiatrų pacientai yra psichiniai ligoniai.
Nuotraukoje mano plaukai, kurie visai neseniai tiesiog iškrito. Va taip ėmė ir nukrito. Nerimas ir nemiga numetė. Tai aš kaip ta varlė iš seno gero anekdoto – vaikštau palaidais.
Mylėkite save. Mylėdami save galėsite mylėti ir artimuosius. Tai kainuoja pinigus, žinau. Bet investicija į savo sveikatą yra pati geriausia investicija gyvenime. Labai opi problema yra ir psichoterapeutų prieinamumas, nė nesvajokit apie kompensuojamas paslaugas bent kartą per savaitę. Deja. Lauksit eilėje mėnesius, kol išprotėsit.
Apkabinu, būkite sveiki. Rūta.
Šiandien man ketvirta para su dviem valandom miego. Šiukšles išsinešiau naktį, kad kaimynai manęs nematytų svirduliuojančios, raudonom akim, nepanašios į save. Labai trokštu, kad niekam to nereikėtų patirti.
Kaip sau padėti?
Kaip sau padėti? Keisti mintis. Keičiantis mintims, keičiasi emocijos. Emocijos atitinkamai keičia jūsų požiūrį. Pasikeitęs požiūris pakeis jūsų veiksmus. Štai ir viskas. Tai padaryti padės psichoterapeutas. Ne psichologas ir ne psichiatras, nepainiokite. Tam reikės ne vienerių metų. Schema tokia: mintys > emocijos > požiūris > veiksmai. Viena sąlygoja kitą ir atvirkštiniu būdu. Pavyzdžiui, galite pradėti nuo kito galo. Keiskite veiksmus, darykite tai, ko anksčiau nedarėte. Ir viskas ims keistis atvirkštine seka.
Dar labai pravartu fiziškai nualinti kūną. Šiandien aš dar be miego, bet nuėjau daug kilometrų, nes pajutau, kad pajėgsiu. Mane gydo ėjimas. Buvau jį apleidusi, dabar pradėsiu vėl. Eikite. Nesvarbu, koks oras. Eikite toli toli ir pagerės.
Mano įrašo apie nemigą tikslai buvo ne sulaukti patarimų ar paguodos, tikslai buvo šie:
1. Mažinti psichikos sutrikimų stigmatizavimą. Nemiga, nerimas, panika, depresija, obsesinis kompulsinis sutrikimas, adaptacijos sutrikimai, bipolinis nėra nuosprendis. Tokių žmonių daug ir jie nėra psichai. Jie gali gyventi pilnavertį gyvenimą.
2. Vis dėl to, tai yra rimta, todėl norėjau atkreipti jūsų, brangieji, dėmesį į tai, kaip svarbu nepraleisti pro pirštus savo nedidelių nerimavimų, nepamiegojimų ir panašiai. Norėjau, kad susimąstytumėte apie rūpinimąsi savimi, nes tik tada galėsi mylėti kitus.
3. Norėjau paskatinti lankytis pas psichologus, psichoterapeutus. Ten besilankantys žmonės yra ne normalūs, o normalesni už ten nesilankančius, nes jie supranta savo psichinės sveikatos svarbą.
4. Norėjau leisti suprasti, kas yra nemiga tiems, kurie galvoja, kad čia koks tai išmislas. Mano artimoje aplinkoje buvo žmonių, kurie man sakydavo, kad depresija taip pat yra tinginių ir egoistų liga. Tai nėra tiesa.
5. Norėjau akcentuoti medikamentų šalutinį poveikį. Viskas jūsų galvose, mintis galima keisti ir valdyti nemedikamentiniais būdais.
6. Norėjau pabrėžti, kad nemėgintumėte savo nerimo ir nemigos gydyti alkoholiu. Tai yra tiesus kelias į pražūtį. Žinau, ką sakau.
7. Pasakyti, kad šioje srityje sveikatos apsaugos sistema yra visiškai šūdina.
8. Svirduliuojantis žmogus raudonom akim nebūtinai yra zombis, priklausomas nuo alkoholio ar narkotikų.
Tai štai tokie buvo mano tikslai. Norėjau jums padėti, todėl ryžausi pasidalinti labai asmeniška patirtimi. Prašiau nemėginti padėti man. Gavosi priešingai. Kodėl? Tikriausiai atsakyti nereikia.
Ir ne, nesu nei pikta, nei suirzusi. Esu konkreti. Tausokite save, niekam neįdomu, kad jūs daug ir sunkiai dirbate“, – rašė Rūta.
