Apie tai mes kalbamės su Vasaros ligoninės skyriaus vedėju – gydytoju psichiatru-psichoterapeutu Laurynu Bukelskiu bei Dominyku, kuris su psichoze susidūrė ne vieną kartą.
„Galėčiau pasakyti tokį palyginimą – psichozė yra kažkuo panaši į karščiavimą. Karščiavimas juk turi tūkstantį ir vieną priežastį. Kai žmogus karščiuoja, bandome ieškoti, dėl ko – tai gali būti ir nesunkios, ir labai sunkios ligos požymis. Ši paralelė labai tinka ir psichozei – ja gali pasireikšti daug psichikos sveikatos sutrikimų ir būklių“, – sako psichiatras L.Bukelskis.
Dominykas dalinasi, kad psichozę patyrė ne kartą. „Pirmas kartas buvo 16 metų. Ta pirma patirtis buvo desperatiška būsena. Norėjau kažkur pabėgti nuo savęs. Tiesa, psichikos sutrikimus jaučiu nuo 14 metų. Tai būdavo paklydimai, kurie turėdavo sunkių pasekmių, bet iki paskutinės psichozės tikėjau, kad esu „normalus“, kad psichozė – tai artimųjų sąmokslas norint kontroliuoti mane. Kol gerdavau vaistus, gyvenimas buvo gan sėkmingas – pabaigiau studijas, turėjau didelį ratą rimtų solidžių draugų, dirbau ir gyvenau aktyvų socialinį gyvenimą. Bet po nelaimingos meilės patirties, psichozė įgavo pagreitį ir sugriovė gyvenimą. Įsisąmoninau tik kaip nesąlyginį refleksą, kai pajutau, kad viskas, kas brangu – prarasta“, – dalinasi vyras.
Pasak Dominyko, po terapijų jis dar nesusitaikė su savo sutrikimu ir manė, kad kiti tiesiog skirtingai interpretuoja pasaulį nei jis. Savo tuometinę būseną jis prilygina sapnų pasauliui, susiliejusiam su realybe – atsiranda priešų, priešais gali virsti net artimi žmonės kaip šeimos nariai. Visgi paskutinis epizodas, anot jo, buvo „įspūdingiausias“ – teko nusiristi iki kalėjimų, prarasti turtą, draugus.
Bando grįžti į pirminį gyvenimą
Jis sako, kad šiandien jaučiasi neblogai, dirba, gyvena atskirai nuo tėvų, yra nepriklausomas ir dalyvauja „Žvelk giliau“ veikloje.
„Dar iki šiandien bandau atsigauti nuo patirčių, būsenų, kurios per metus psichozės mane persekiojo (atrodė, kad turiu priešų, turėjau iliuzijų, kad priešai siekia sunaikinti mane). Bandau atsistatyti, grįžti į pirminį gyvenimą iki psichozės, sutvirtinti santykius su žmonėmis, supančiais mane“, – sako Dominykas.
Jis priduria, kad jį persekioja ne tik praeities psichozės šešėlis – vyras prarado ne tik turtą, nuotraukas, asmeninius brangius daiktus, bet ir automobilį, artimus ir mylimus draugus, su kuriais po psichozės nutrūko ryšys.
„Praradimai ir gėda kelia psichologinių sunkumų, bet susiradau naujų draugų, gyvenimas tęsiasi, nors ir su dideliais saugikliais ir sąlygomis“, – sako jis.
Patirtis kalėjime ir ligoninėje
Dominykas dalinasi, kad ignoravo draugų ir artimųjų raginimus kreiptis pagalbos ar gerti vaistus. „Aš maniau, kas negerai su manimi? Turiu rankas, kojas, atrodė, viskas funkcionuoja, bet nejaučiau, kaip pakito savijauta ir elgesys. Sunkiausia buvo kalėjime, nes aplinka nedraugiška ir pikta, bet atsidūrus Rokiškio psichiatrinėje ligoninėje išgąstis susipainiojo su neapykanta sau. Atrodė, kad viskas, ko nenorėjau gyvenime, atsitiko man“, – patirtimi dalinasi vyras.
Jis mano, kad gydytojai psichiatrinėje ligoninėje padėjo suprasti, jog jam reikalingas gydymas ir kad smegenų veikla, nevartojant vaistų, išsiderina.
Paklaustas apie tai, kas, jo manymu, padėtų labiausiai, susidūrus su psichoze, Dominykas sako, kad svarbiausia neignoruoti kitų žmonių raginimų gerti vaistus, nueiti pas gydytoją, jei jaučiatės, kad pasaulyje dedasi neįprasti dalykai, pavyzdžiui, įtariate sąmokslą, susimokymą, nemiegate daugiau nei parą.
„Tokių dalykų kiti nepastebi ir ignoruoja, tad vertėtų susimąstyti – gal reikia pasitarti su gydytoju? Mano atveju aš pasiekiau visišką dugną, o iš dugno lipti ir atsistoti ant kojų kaip pilnaverčiui asmeniui labai sunku. Nemanykite, kad turėdami diagnozę niekada negalėsite savęs matyti kaip pilnaverčio asmens, tačiau svarbu suprasti, kad negydomos sutrikimo pasekmės gali sugriauti gyvenimą“, – sako Dominykas.
Kaip keisti požiūrį?
Kartais žmonės bijo, nenori kreiptis pagalbos, turi nemažai stigmų. Ką Dominykas galėtų patarti kitiems?
„Sunku sau pripažinti, kad turi psichikos sutrikimą. Atrodo, esi „normalus“, turi kojas, rankas, galvą – aš net sugebėjau rašyti straipsnius į laikraščius būdamas psichozėje. Atrodo, kad kiti tiesiog tavęs nesupranta – tavo minčių, tavo įtarimų, bet psichozė gali privesti prie tragiškų pasekmių“, – sako Dominykas.
Jis prideda, kad jam tai buvo benamystė, kalėjimai, praradimai. „Kai tu pakilime, atrodo, kad gali įveikti visas kliūtis, tačiau neturi savikritikos, atrodai geresnis už kitus. Manau, kad geriau pripažinti savo trūkumus, būti savimi, savikritišku. Nors vaistai ir turi šalutinių poveikių, bet realybės suvokimas, normalus miegas ir gyvenimas yra brangesni už jautimąsi galingiausiu ir reikšmingiausiu žmogumi. Nesitikėkite nušvitimo poveikio po gydymų, ar kažkokių antgamtinių gebėjimų. Žmogus yra intersubjektyvus gyvūnas ir buvimas tarp žmonių, kad ir su trūkumais, yra vertingesnis už didelę savivertę ir garbę, kurią suvoki tik pats“, – sako Dominykas.
Viktorija Andreikėnaitė, iniciatyvos Žvelk giliau ambasadorių (vienas iš jų – ir Dominykas) koordinatorė, teigia, kad švietimas apie psichikos sveikatą yra būtinas siekiant mažinti visuomenėje esančią stigmą ir padidinti žmonių supratimą apie psichikos sveikatos sunkumus. „Svarbu ne tik suteikti pagalbą tiems, kuriems jos reikia, bet ir kurti aplinką, kurioje žmonės nesigėdytų ieškoti pagalbos, kai to prireikia“, – sako Viktorija Andreikėnaitė.
Viena iš tokių iniciatyvų yra Žvelk giliau, kurios tikslas įgalinti asmenis, patyrusius arba patiriančius psichikos sveikatos sunkumų ar susidūrusius su artimųjų psichikos sveikatos sunkumais, tapti psichikos sveikatos ambasadoriais savo bendruomenėse ir dalytis savo patirtimi šioje srityje.
Žvelk giliau užtikrina, kad informacija apie psichikos sveikatos paslaugas būtų prieinama ir lengvai pasiekiama, nes tik tada galėsime efektyviai kovoti su išankstinėmis nuostatomis ir klaidingais įsitikinimais apie psichikos sutrikimus. Viktorija Andreikėnaitė akcentuoja, kad švietimas šiuo klausimu gali prisidėti prie geresnės gyvenimo kokybės ir bendros visuomenės sveikatos gerinimo.
„Svarbu, kad visuomenė taptų vis labiau sąmoninga ir pasirengusi priimti vieni kitus, nepaisant psichikos sveikatos iššūkių. Tik tokiu būdu galėsime kurti sveikesnę, atviresnę ir saugesnę bendruomenę“, – teigia Žvelk giliau ambasadorių koordinatorė.
Gydytojas psichiatras-psichoterapeutas L.Bukelskis: psichoze gali pasireikšti daugelis būklių
„Psichozę mes matome kaip tam tikrų būdingų simptomų rinkinį – tai pirmiausia kliedesiai, haliucinacijos, sutrikęs realybės vertinimas – žmogus realybę pradeda vertinti liguistai, atsiranda liguistų idėjų, kurios yra akivaizdžiai neteisingos ir klaidingos. Pavyzdžiui, žmogui gali atrodyti, kad jį persekioja, nuodija, švitina, apvagia ir dar kitaip kenkia. Galėčiau pasakyti tokį palyginimą – psichozė yra kažkuo panaši į karščiavimą. Karščiavimas juk turi tūkstantį ir vieną priežastį. Kai žmogus karščiuoja, bandome ieškoti, dėl ko – tai gali būti ir nesunkios, ir labai sunkios ligos požymis. Ši paralelė labai tinka psichozei – ja gali pasireikšti daugybė psichikos sveikatos sutrikimų ir būklių – nuo šizofrenijos spektro, nuotaikos sutrikimų iki sunkių asmenybės sutrikimų, alkoholio ar kitų psichoaktyvių (pvz., sintetinių kanabinoidų ir kt.) medžiagų vartojimo ar jų nutraukimo“, – vardija gydytojas.
Psichozę gali išprovokuoti ir vyresniame amžiuje pasitaikantys sutrikimai – pirmiausia, įvairios demencijos, taip pat ir kitos neurologinės ligos.
„Psichozė nėra atskira liga – tai išraiška, ir kai ją aptinkame, tada pradedame ieškoti, kodėl ji ištiko. Skirtingo amžiaus grupėse priežastys skirtingos, bet sakyti, kad vienam ar kitam amžiui psichozė būdingesnė – negalime. Ištikti psichozė gali bet kurį žmogų. Paveldimumas taip pat svarbus, pavyzdžiui, tikrai yra žinoma, kad šizofrenijos spektro ligos susijusios su paveldimumu. Tad jaunystėje dažniau psichozė gali būti dėl šizofrenijos, depresijos, pogimdyminės depresijos, psichoaktyvių medžiagų, o vyresniame amžiuje – dėl demencijos, kitų ligų ir pan.“, – aiškina gydytojas.
Kaip psichozė pasireiškia
Pasak gydytojo, psichozė gali pasireikšti ir ūmiai, ir iš lėto. „Būna, pacientai dalinasi, kad pavyzdžiui, įėjo į virtuvę ir suprato – juos nuodija. Tai lyg kitos realybės nušvitimas ir gali ištikti staiga. Bet būna, psichozė formuojasi ir labai lėtai, palaipsniui, kai net artimiesiems atrodo, kad nevyksta niekas neįprasto. Pavyzdžiui, ėjo žmogus, užkliuvo už plytelės, nukentėjo ir nusprendė paduoti į teismą savivaldybę. Po kiek laiko tų skundų daugėja, dar po kurio laiko jau bando bylinėtis su miestu, kuriame net nebuvo ir pan. – tai tampa liguista ir neadekvatu“, – aiškina L.Bukelskis.
Paklaustas apie tai, ar galime suvokti, kad turime psichikos sveikatos problemų, šiuo atveju, susidūrėme su psichoze, jis sako, kad tai – nauja realybė ir ji yra daug labiau reali už tikrąją.
„Senasis gyvenimas nublanksta, o naujas pasaulis atrodo labai tikras. Tiesa, formuojantis psichozei žmogui gali kilti klausimų, kas čia vyksta, abejonių, kaip ir išeinant iš jos, kai žmogus po visko gali pasakyti, kad taip nėra, kaip jis galvojo, pavyzdžiui, kad buvo persekiojamas ir pan. Įsikarščiavus psichozei atskirti išorinę realybę nuo vidinės tikimybė tampa labai menka“, – sako gydytojas psichiatras-psichoterapeutas.
O kaip su mūsų artima aplinka? Ką gali padaryti šeima, artimieji?
L.Bukelskis sako, kad jeigu kalbame apie tipinį psichozės pasireiškimą, reikės gydymo. „Nors yra įvairių teorijų, tačiau pirmas būdas būtų paskatinti kreiptis pagalbos. Bet tai būna ne visada lengva, kadangi žmogus atsiduria naujoje realybėje ir tipiniu atveju sako, kad jam nereikia gydymo, nes tai, kas vyksta, yra tikra. Yra atvejų, kai esame bejėgiai ir padėti negalime, o dažnai taip nutinka, kai žmogus gydymo atsisako. Štai šizofrenijos atveju tik vienas iš 10 po metų nuo paskirto gydymo vartoja reikiamus medikamentus taip, kaip rekomenduota. Artimieji gali padėti susigyventi ir lengviau išbūti pakitusiame, psichoziniame pasaulyje“, – aiškina gydytojas.
Jis sako, kad susiduria ir sau kritiškais pacientais, kurie atėję pasakoja, kad juos seka. „Žmonės dalinasi, kad greičiausiai taip nėra, bet tas jausmas jų neapleidžia. Jie nori konsultuotis, prašo gydymo. Tiesa, dažnai ta kritika yra dalinė, nes žmogus nukrypsta į savo naują realybę ir savijautą“, – kalba gydytojas.
Pagalbos būdai asmenims, susidūrusiems su psichoze
Kaip pasakoja gydytojas psichiatras L.Bukelsis, medikamentinis gydymas yra pats svarbiausias ir veiksmingiausias. Pasak jo, reikia žiūrėti į priežastis ir pagal tai pritaikyti gydymą. Jeigu psichozė pasireiškia nutraukus alkoholį ar kitas psichoaktyvias medžiagas, tai gydymas bus vienoks; jeigu tai yra depresija ir iš depresijos kyla kliedėjimo idėjos, tada – kitoks, šiuo atveju svarbiausia rolė tektų antidepresantams, o jeigu tai šizofrenijos spektro sutrikimas, tuomet akcentas bus medikamentinis gydymas antipsichoziniais vaistais.
„Greta mes rekomenduojame ir psichoterapiją, kuri padeda su tuo išbūti, susitvarkyti, kitoje šviesoje pamatyti vykstančius dalykus – tai jau tampa norma“, – pataria L.Bukelskis.
Ką patartų artimiesiems, jeigu šalia susiduriama su psichoze? „Pirmiausia reikėtų mediko pagalbos. Jeigu žmogus karščiuoja, juk kreipiamės į medikus, kad sužinotume priežastį. Psichozės atveju jau yra sutrikęs realybės vertinimas, tad žmogus gali veikti veikiamas liguistų idėjų ir sukelti pavojų savo gyvybei. Gauti specialisto nuomonę – gera išeitis. Skubi pagalba psichozių metu yra prieinama kiaurą parą ir galima gauti reikiamą konsultaciją, tačiau sunkiausia įtikinti patį žmogų kreiptis tos pagalbos. Tikrai nesakyčiau, kad palaukit, pažiūrėkit, kur čia viskas pakryps – priešingai, būčiau šalininkas gauti pagalbą kuo greičiau“, – pataria gydytojas.
Jo nuomone, psichikos sveikatai šiuo metu skiriama tikrai daug dėmesio. „Planinei pagalbai gauti eilė yra, tačiau skubiai – vertinčiau, gana geros galimybės. Po ligoninės rekomenduojama tęsti gydymą dienos stacionare, reabilitacijoje, ir apskritai pagalba gali tęsti labai ilgai – tiek, kiek reikia. Jeigu psichozė žaibiška, jau ir be specialių žinių suprasime, kad reikia pagalbos, bet yra atvejų, kai viskas vyksta labai lėtai ir tik po metų ar net kelių artima aplinka įvertina, kad kažkas ne taip, bet kaltinti negali, kadangi iš pradžių pirmieji požymiai gali būti nepastebimi. Kita vertus, žinių šia tema niekada nebus per daug“, – pastebi gydytojas.
Pasak jo, tikrai labai svarbus dalinimasis patirtimi tų, kurie susidūrė su šiuo psichikos sutrikimu. Psichiatrija yra toks laukas, kurioje nuomonių spektras labai platus.
„Mes visi esame linkę skaudžius mums nutikusius dalykus racionalizuoti, pamatyti kitoje šviesoje, įvertinti jų naudą. Daugelis žmonių sako, kad ligos yra reikalingos tam, kad įvertintume savo sveikatą. Įveikę ligą tampame stipresni ir taip reikėtų vertinti visas ligas, šiuo atveju ir psichikos sveikatos sutrikimus. Psichozę galima matyti kaip stiprinančią patirtį“, – sako L.Bukelskis.
„Žvelk giliau” siekia ugdyti tolerantišką Lietuvos visuomenę, turinčią pakankamai žinių apie psichikos sveikatos svarbą ir iššūkius. Kalbėdami apie psichikos sveikatą ir jos sunkumų patiriančių asmenų bei jų artimųjų realias patirtis keičiame visuomenės požiūrį bei skatiname teigiamas nuostatas ir elgesį tokių asmenų atžvilgiu.
