Psichologė-psichoterapeutė Eglė Adomavičiūtė sako, kad vienišumo jausmas atsiranda tuomet, kai asmeniui reikia ryšio, palaikymo ar priėmimo, kurio gyvenimiškoje situacijoje jis negauna arba jaučia, jog niekas negali to suteikti. Žmonės gali jaustis vieniši būdami ir žmonių minioje, ir santuokoje. Vienišumo jausmo dažnai yra lydima socialinė izoliacija, rašoma psichopagalba.lt pranešime žiniasklaidai.
Tam tikrą elgesį gali pasirinkti sąmoningai
E. Adomavičiūtė sako, kad vienišumą ir socialinę izoliaciją gali jausti tiek ekstravertai, tiek intravertai.
„Nepaisant tam tikrų išreikštų asmenybės bruožų, visi žmonės gimsta su saugaus prisirišimo ir ryšio su kitais poreikiu, skiriasi tik šio poreikio intensyvumo lygiai. Vieniems žmonėms gali užtekti su sau svarbiais žmonėmis susitikti kelis kartus per mėnesį ar kelis mėnesius, ir jie bus patenkinę savo ryšio poreikį, o kitiems to reikia labai dažnai arba nuolat“, – kalba psichologė-psichoterapeutė.
Kartais žmonės savo gyvenimuose sąmoningai arba nesąmoningai pasirenka tam tikrus elgesio būdus, skirtus įveikti socialinės izoliacijos ar vienišumo jausmą, kurie būna nepalankūs ir neleidžia patenkinti taip reikalingo socialinio ryšio poreikio.
„Įsivaizduokite asmenį, kuris jaučiasi vienišas ir niekur nepritampantis. Nepalankus šių jausmų įveikos būdas būtų izoliuoti save nuo visų žmonių, sėdėti namuose, žaisti kompiuterinius žaidimus, žiūrėti serialus, kitaip tariant – vengti visų savo išgyvenimų ir svarbiausiai emocinių poreikių.
Trumpalaikėje perspektyvoje gali pasirodyti, jog toks elgesys padeda, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje lieka nepatenkinti emociniai poreikiai, pasitvirtina įsitikinimai, jog aš tikrai niekur nepritampu, esu vienišas, toks visuomet ir liksiu. Einant laikui, žmogus jaučiasi vis blogiau, todėl dar labiau vengia, atsitraukia ir taip užsisuka užburtas ratas“, – sako E. Adomavičiūtė.
Už emocinių poreikių tenkinimą atsakingi patys
JAV generalinis chirurgas asmeninės izoliacijos ir vienišumo žmogaus sveikatai daromą žalą yra pavadinęs „naujuoju rūkymu“ ir palyginęs su žala, kurią daro 15 cigarečių per dieną rūkymas. Žinoma, tai moksliniais duomenimis nepagrįsta metafora, tačiau, pasak E. Adomavičiūtės, tiek jos darbo praktika, tiek mokslinių tyrimų duomenys rodo, jog nepalankiais būdais įveikinėjami ir užsitęsę vienišumo, socialinės izoliacijos jausmai iš tiesų gali vesti į psichikos ir fizinės sveikatos negalavimus – depresiją, nerimo sutrikimus, priklausomybes, miego sutrikimus, taip pat diabeto, širdies ligų, autoimuninių ligų, vėžio riziką.
„Žmonės yra socialinės būtybės, kuriems reikalinga saugi socialinė aplinka tam, kad išliktų. Ne veltui gimstame su jau užprogramuotu saugaus prisirišimo poreikiu, kurį tinkamai tenkindami galime pasipildyti meilės, emocinio priimtumo, reikalingumo, saugumo jausmais“, – sako psichologė-psichoterapeutė.
Jos teigimu, norint ištrūkti iš užburto vienišumo rato, svarbu atpažinti ir pastebėti, kaip mes elgiamės, kai jaučiamės vieniši. Jeigu tas elgesys nepalankus – pavyzdžiui, vengiame bendravimo, ryšio kūrimo, įsitraukiame į kitas destruktyvias veiklas, nepuoselėjame santykio su mums svarbiais žmonėmis, atsitraukiame, reikėtų įsivardinti, kokios pasekmės laukia, ir jeigu pasekmės netenkina – svarbu ieškoti būdų, kaip kitaip pradėti tenkinti ryšio su žmonėmis poreikį.
„Užsibuvus su vienišumo ir socialinės izoliacijos jausmais, tai padaryti gali būti sudėtinga, tačiau galima pradėti nuo labai mažų žingsnelių, paprastų elgesio pokyčių, ir tais mažais žingsneliais pradėti supti save mums svarbiais žmonėmis. Galbūt parašyti draugei, mamai, sesei ar kitam svarbiam žmogui, pasiūlyti susitikti arba pasikviesti į svečius ir atvirai pabendrauti. Galbūt paskambinti ir pasikalbėti, nuvykti į socialinius susibūrimus. Eiti į žmones, o ne nuo jų. Nes ne visi žmonės yra priešiški, nepriimantys ir negebantys kurti santykių“, – kalba E. Adomavičiūtė.
Pasak jos, niekas kitas nėra atsakingas už suaugusių žmonių emocinių poreikių tenkinimą, tik mes patys. Ir jeigu atsigręšime į kitus mums tinkamus žmones, gausime šilumos atgal. Matant, kad padaryti tai patiems sudėtinga, galima kreiptis į nemokamas emocinės paramos linijas ar psichikos sveikatos priežiūros specialistus.
