Jauna šeima dvylikai metų išvyko į Škotiją dirbti ir mokytis anglų filologijos, tačiau kas vasarą grįždavo į Lietuvą restauruoti Živilės vyro senelio sodybą, daug keliavo.
Gyvenimas buvo intensyvus ir kupinas nuostabių sumanymų.
„Žinia apie mano vyro Arūno ligą viską pakeitė akimirksniu, – pasakoja Živilė. – Supratau, kad nuo tos dienos mūsų gyvenimas jau niekada nebus toks, koks buvo iki šiol.“
Vaikystė Švenčionėliuose
„Gimiau ir augau Švenčionėliuose, – pasakoja Živilė. – Vaikystėje buvau guvus ir labai aktyvus vaikas, nuo pat vaikų darželio pradėjau dainuoti. Dalyvavau „Dainų dainelės“ konkurse, lankiau meno mokyklą, daug koncertuodavau.“
Baigusi mokyklą Živilė studijavo muzikos pedagogiką Vilniaus kolegijoje ir pradėjo dirbti Pabradės kultūros centre renginių režisiere.
„Tuo pat metu turėjau ir Vaikų dainos studiją, kurioje mokiau vaikus dainuoti, kūriau jiems dainas, – pasakoja moteris.
Su savo būsimu vyru Arūnu Živilė susipažino Švenčionėliuose. Jai tada buvo 18 metų, jam – 21.
„Arūnas buvo baigęs geležinkeliečių mokyklą, remontavo traukinius, – pasakoja Živilė. – Vėliau jis persikvalifikavo ir tapo automobilių mechaniku, dirbo Vilniaus „Peugeot“ automobilių centre.“
Arūno aistra buvo motociklai. Jis turėjo galingą „Harley Davidson“ motociklą, kurį labai saugojo ir prižiūrėjo.
Gyvenimas Škotijoje
„Vienu metu su vyru nusprendėme pasidairyti po pasaulį ir išmokti anglų kalbos, – prisimena Živilė. – Išvykome į Škotiją, kur ne tik dirbome, tačiau kartu ir studijavome anglų kalbos filologiją koledže.“
Vasaromis šeima grįždavo į Lietuvą ir restauruodavo sodybą, kurią Arūnas buvo paveldėjęs iš senelių.
„Sodyba buvo apie 70 kilometrų nuo Vilniaus, – pasakoja Živilė. – Tai buvo vienkiemis, kurį atstatėme ir restauravome iš naujo – keitėme stogą, iš naujo kūrėme visą vidaus apdailą.“
Visus darbus jie atliko patys.
„Kartais juokaudavome, kad aš buvau dizainerė, o Arūnas – vykdytojas, kuris įgyvendindavo visus mūsų sumanymus,“ – pasakoja moteris.
Arūno sveikatos tyrimai
Dar gyvenant Škotijoje, Arūnas pradėjo keistai jaustis – lyg būtų pavargęs, ar kažką ne tą suvalgęs.
„Viską nurašydavome į tai, kad jis galbūt kažką ne tą suvalgė, – pasakoja Živilė. – Tačiau kaskart vasarą sugrįžę į Lietuvą eidavome pas gydytojus pasitikrinti.“
Arūno kraujo tyrimai visada buvo geri, todėl abu nurimdavo, galvodami, kad Arūnas yra tiesiog pervargęs arba tai nekalti virškinimo sutrikimai.
„Taip truko apie ketverius metus, – prisimena Živilė. – Arūnas jautėsi vis blogiau, nepaisant to, kad tyrimai jokios ligos nerodė.“
Vieną vasarą būnant Lietuvoje Arūno savijauta ypač pablogėjo ir moteris suprato, kad reikia imtis ryžtingų veiksmų.
„Primygtinai pasiūliau Arūnui nuvažiuoti mėnesiui į sanatoriją pailsėti, atgauti jėgas, o taip pat atlikti išsamesnius tyrimus, – prisimena Živilė.
– Sanatorijoje jis daug bendravo su medikais, pasakodavo jiems, kokie negalavimai jį kamuoja ir vienas iš jų užsiminė, kad tai gali būti onkologinė liga...“
Arūnas papasakojo apie šį pokalbį Živilei ir abu nusprendė, kad Arūnas turi atlikti išsamius tyrimus privačioje praktologijos klinikoje, nes jis turėjo problemų su virškinimu.
„Arūną apžiūrėjęs gydytojas iš karto pasakė jam, kad visus esamus gyvenimo planus jis turi atidėti, nes pas Arūną yra labai rimta liga – vėžys, – prisimena Živilė.
– Mano vyras į tai sureagavo gana ramiai, tačiau man buvo šokas... Aš iš tikrųjų negalėjau ir nenorėjau tuo patikėti... Pajutau, kad viskas slysta iš po kojų...“
Tačiau tolesni tyrimai ne tik patvirtino pirminę diagnozę, tačiau ir parodė, kad vėžys Arūno kūne yra smarkiai pažengęs.
„Pirmiausia buvo atlikta biopsija, kuri parodė tiesiosios žarnos vėžį, ketvirtą stadiją, – susijaudinusi prisimena moteris. – Taip pat padarėme kompiuterinę tomografiją, magnetinį rezonansą ir daugelį kitų specializuotų tyrimų, tačiau jie tik patvirtino pirminę diagnozę.“
Pasak Živilės, Arūno šeimoje jau buvo šios baisios ligos patirčių.
„Abu Arūno tėvai buvo sirgę vėžiu, – pasakoja moteris. – Jo tėvas kovą su šia baisia liga pralaimėjo, tačiau Arūno mamai vėžį pavyko įveikti ir tai mano vyrui buvo labai stipri motyvacija. Arūnas iki pat pabaigos neprarado vilties ir tikėjo, kad galės šią baisią ligą įveikti ir laikėsi tvirtai.“
Moteris prisipažįsta irgi tuo labai tikėjusi, nors iš pat pradžių jai tai buvo baisus smūgis.
„Iš pradžių tikrai labai pasimečiau, tačiau po to suėmiau save į rankas, – prisimena Živilė. – Supratau, kad turiu būti tvirta ir palaikyti Arūną.“
Sužinoję apie ligą, Arūnas ir Živilė susėdo ir nusprendė, kad nuo šiandien jų gyvenimas keičiasi iš esmės.
Tai reiškia, kad visi kiti darbai, sumanymai ir planai yra atidedami į šoną ir dabar yra daroma tik tai, kas reikalinga įveikti ligai.
Pasak moters, sergančiam sunkia liga žmogui artimųjų palaikymas yra ypač svarbus.
„Arūnui susirgus mes suradome daug laiko vienas kitam, – prisimena moteris. – Galėdavome tiesiog atsisėsti ryte kartu ir labai ilgai gerti kavą, bendrauti.“
Živilė taip pat pabrėžia, kad ligonio artimiesiems yra ne ką lengviau negu ligoniui, todėl jie turi skirti laiko pasirūpinti ne tik ligonio, tačiau ir savo sveikata.
„Jeigu nepasirūpinsi savo sveikata, nusilpsi ir išseksi, – pasakoja moteris. – Tada jau tave patį užklups problemos ir ligos ir negalėsi tinkamai padėti ligoniui, kuris laukia tavo pagalbos ir palaikymo.“
Gydymasis
Atlikus tyrimus susirinko gydytojų konsiliumas, kuris sprendė kaip gydyti Arūną.
Kadangi Arūno auglys buvo gana didelis ir jo nebuvo galima operuoti, buvo nuspręsta taikyti chemoterapiją.
Šis gydymas tęsėsi apie pusę metų, kol Arūno auglys sumažėjo 30 % ir jį jau buvo galima operuoti.
„Po operacijos Arūnas lyg ir jautėsi neblogai, tačiau po kiek laiko atliktas pakartotinis tyrimas pateikė netikėtus rezultatus, – prisimena Živilė. – Jis parodė, kad vėžys plinta į kepenis ir vėl reikia chemoterapinio gydymo.“
Tai buvo jiems abiem labai sunkus laikotarpis.
„Chemoterapija stipriai fiziškai paveikia ir išsekina organizmą, ligoniui yra bloga, jis neranda sau vietos, – prisimena Živilė. – Žinoma, tokių momentų Arūnui būdavo, tačiau jis nepalūžo, laikėsi iš visų jėgų.“
Tačiau chemoterapija jau nebepadėjo ir nepaisant pusantrų metų intensyvaus gydymo Arūno būklė stipriai pablogėjo, o jo buvimas namuose jau buvo per daug sudėtingas.
„Arūnas buvo nuvežtas į Santarų klinikas, kur jį apžiūrėję gydytojai pasakė, kad niekuo jam jau nebegali padėti, – prisimena Živilė. – Tokį leisgyvį jį tiesiog išrašė iš ligoninės ir paleido namo...“
Pažintis su hospisu
„Apie Pal. Kun. Mykolo Sopočkos hospisą sužinojau iš savo draugės anesteziologės, – pasakoja Živilė. – Ji matė Arūno ligą, suprato jos rimtumą ir neretai man užsimindavo, kad hospiso pagalba Arūnui būtų labai reikalinga. Tačiau mes tada vis dar naiviai tikėjome, kad gydymas padės.“
Arūną išrašius namo, Živilė suprato, kad reikia ieškoti pagalbos.
„Panaršiau internete apie Pal.kun. Mykolo Sopočkos hospisą, susiradau jo kontaktus, paskaičiau straipsnius jo svetainėje ir nutariau, kad tai dabar būtų tinkamiausia vieta Arūnui,“ – pasakoja moteris.
Žinoma, apie savo vyro galimą persikėlimą į hospisą ji pasitarė tiek su Arūnu, tiek su jo mama.
„Arūnas sutiko, kad jam reikia profesionalios medikų pagalbos ir namuose to negalima atlikti ir sutiko važiuoti į hospisą, – prisimena moteris. – Pakalbėjau apie tai ir su jo mama, kuri, kaip tikrai sąmoningas ir realiai situaciją suvokiantis žmogus, tam pritarė.“
Živilė prisimena paskambinusi į Pal.kun. Mykolo Sopočkos hospisą jau vėlai vakare.
„Nepaisant vėlyvo meto, hospise į mano skambutį atsiliepė, išklausė mano istoriją ir pasakė, kad perskambins iš ryto, – prisimena Živilė. – Iš tiesų, iš pat ryto man paskambino iš hospiso ir pasakė, kad rytoj gali priimti Arūną.“
Atvykimas į hospisą
„Ryte su Arūnu nuvykome į Pal.kun. Mykolo Sopočkos hospisą, – prisimena Živilė. – Arūnas tada jau sunkiai vaikščiojo, kentė didelius skausmus.“
Arūną ir Živilę pasitiko hospiso darbuotojai su neįgaliojo vežimėliu, pasodino į jį Arūną, pervežė per visą hospisą, supažindino su darbuotojais, aprodė patalpas.
„Mano vyrą paguldė į gražią, šviesią palatą ir nedelsiant suteikė jam medicininę pagalbą, pastatė lašelinę, davė nuskausminamųjų, – prisimena Živilė. – Per kelias valandas mano vyras hospise labai atsigavo ir netgi pavalgė, nors paskutinėmis dienomis jau negalėjo valgyti dėl didelių skausmų.“
Hospise Živilei leido pasilikti prie savo vyro tiek, kiek ji norėjo.
„Hospiso personalas labai nuoširdžiai rūpinosi Arūnu, o taip pat visą laiką bendravo ir su manimi ir visokeriopai palaikė, atnešdavo man pietus, – prisimena Živilė. – Atsimenu tai su dideliu dėkingumu.“
Živilė apgailestauja, kad atrado hospisą vėlai, kai Arūno liga buvo jau smarkiai jį nualinusi.
„Mirtina liga Arūną galiausiai vis dėl to nugalėjo, tačiau aš tikrai nuoširdžiai džiaugiuosi, kad paskutines savo gyvenimo dienas mano vyras praleido tokioje nuostabioje aplinkoje, rūpestingai slaugomas ir prižiūrimas, nekankinamas baisių skausmų, – pasakoja Živilė. – Esu nepaprastai dėkinga hospiso darbuotojams, kurie padėjo mums tuo sunkiausiu mūsų gyvenimo metu.“
Hospiso pagalba sunkiausiomis gyvenimo akimirkomis
Sunki liga bet kuriuo metu gali paliesti ne tik Rasidos mamą ir vyrą, tačiau ir kiekvieną iš mūsų ar mūsų artimuosius, į šipulius sudaužyti gyvenimą, sutrypti svajones.
Daugiau kaip 260 Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospiso specialistų ir savanorių kiekvieną akimirką yra su tais, kurie kovoja su mirtina liga, patiria didžiulį skausmą, baimę ir nežinią.
Hospiso pagalba suaugusiesiems ir vaikams namuose ir stacionare yra nemokama ir prieinama visą parą.
Padėk sunkiai sergantiems, skirk savo 1,2 procentus GPM Vilniaus Pal. kun. Mykolo Sopočkos hospisui!
Kas žino, gal ir tau kada nors prireiks pagalbos?
Daugiau informacijos: https://bit.ly/VilniausHospisas
