Telšių rajono kaime gyvenančio vyro istorija motyvacijos nepasiduoti gali suteikti kiekvienam.
„Spalio mėnesį reikėjo keisti vairuotojo pažymėjimą, nuėjau į medicininę apžiūrą ir regėjimas buvo per prastas. Stipri glaukoma, akiplotis susiaurėjęs, tai pabėdavojome su gydytoja ir vairuoti buvo nebegalima.
Sužinojo vaikai, dukra Edita surado sveikuolių sąjungos regėjimo gerinimo stovyklą Dauguose.
Lapkritį išvykau. Su Sigita Labutiene pabendravome, ji ir pratimukų, ir visko daug pripasakojo man. Aš ir seniau jau esu buvęs panašiuose kursuose, tik labiau pagal Ždanovą, o čia buvo pagal Beitsą.
Po tos stovyklos toliau dariau ir Ždanovo pratimus, ir tuos, kurių Sigita išmokė: palmingą ir taip toliau“, – pasakoja J. K. Martinkus.
Po pusmečio vėl gali vairuoti
Nuo lemtingojo lapkričio, akių pratimus Juozapas daro 4 kartus po 20 min. kasdien. Rezultatas toks, jog gegužės mėnesio viduryje, po maždaug pusmečio, jis išgirdo gydytojų verdiktą, kad regėjimas pagerėjo tiek, kad vyras vėl gali vairuoti.
„Stovykloje Sigita sakė, kad duok, dieve, jog pratimai padėtų tiek, kad man neprogresuotų regėjimo problemos, o aš jaučiu, kad man ne tik neprogresuoja, bet ir į teigiamą pusę juda. Mano šoninis matymas jau buvo labai stipriai susiaurejęs, jau nemačiau lapkritį šonų, o dabar puikiai matau nepasukęs galvos.
Anksčiau aš negerai pratimus darydavau, nereguliariai, nelabai teisingai, o iš Sigitos išmokau rimčiau, atsakingiau ir po pusmečio stropaus darbo galiu džiaugtis rezultatu“, – sako senjoras.
Pratimų nepakanka
Juozapas pabrėžia, kad nors pratimai yra labai svarbūs, jų nepakanka. Su žmona mityboje jie laikosi pricipo: 80 procentų augalinio maisto, 20 procentų kitų produktų. Pasak jo, ne mažiau svarbu ir judėjimas, dienos režimas.
„Kasryt bent 15-20 minučių skiriu mankštai. Daug vaikštau, būnu gryname ore, anksti einu miegoti ir anksti keliuosi, perpiet dažnai nusnaudžiu, mano amžiuje jau reikia.
O dvasinė mano praktika yra ūkis. Čia siela pailsi. Kadangi kaime gyvename, dar kažkiek ūkininkauju, nors jau ir su pagalba. Paarti, pakultyvuoti man labai patinka. Žemės nedaug dabar turiu, 20 hektarų, bet vis tiek gerai.
Dar garaže techniką pasitvarkau, pasidariau pats kultivatorių, prie traktoriaus japonišką buldozerį sniegui stumdyti. Išeinu aš ten, pasikrapštau ir jaučiu, kad man jau ramiau, sveikiau“, – pasakoja vyras.
Nesustoja judėti
Senjoras neslepia, kad nuo 85-erių pajuto kojų maudimą, greičiau pavargsta. Bet džiaugiasi, kad tiek jis, tiek žmona, dar yra veiklūs. Judėjimas ir gausi šeima motyvuoja, jėgų suteikia vis daugiau. Pora užaugino 5 vaikus.
Smagiausia esą vasarą ar per šventes, kai susirenka visos atžalos. Tada, anot Juozapo, su anūkais jų sodyboje būna 21 žmogus. „Žmona lygiai taip pat, dar ir daržoves visas susodina, visus daigelius prižiūri, nors tikrai jau nėra lengva jai dėl sveikatos.
Juda, kruta, plauna, skalbia lygina. Kiekvieną vakarą eidami miegoti turime planą, ką darysime rytoj ir tas mus daro laimingus ir gyvybingus“, – dalinasi Juozapas Kęstutis Martinkus.
www.sveikuoliai.lt
