Kodėl svarbu jų „nenurašyti“ vien amžiui, o kilus įtarimui – apie tai papasakoti šeimos gydytojui? Kokias tyrimais Lietuvoje nustatoma demencija ir kaip ji susijusi su daugeliui girdėta Alzheimerio liga – apie visa tai papasakojo Vilniaus universiteto ligoninės (VUL) Santaros klinikų gydytojas neurologas dr. Arūnas Vaitkevičius.
Santaros klinikų socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje medikas atsakė į dažniausius klausimus apie vyresnio amžiaus žmonių demenciją.
Senatvė ar ligos simptomai?
„Iš pacientų artimųjų neretai sulaukiame klausimo, kas yra demencija, kuo skiriasi nuo Alzheimerio ligos ir kitų neurologinių ligų. Tad paaiškinsiu, kad demencija yra grupė ligų, kurias nustačius vėliau galima suklasifikuoti ir patikslinti diagnozę. Du trečdaliai pacientų, kuriems nustatoma demencija, serga Alzheimerio liga. Kiti atvejai – kraujagyslinė demencija, rečiau diagnozuojama frontotemporalinė demencija ar demencija su vadinamaisiais Lewy kūneliais“, – pasakojo VUL Santaros klinikų gydytojas.
Kalbant apie demenciją, labai svarbus veiksnys yra amžius. „Tai vienas iš tų rizikos veiksnių, kurių mes negalime pakeisti. Kuo vyresnis amžius, tuo didesnė rizika pasireikšti demencijoms. Kita vertus, nereikia visų nusiskundimų pablogėjusia atmintimi iškart priskirti demencijai. Psichologai yra paskaičiavę, kaip keičiasi su amžiumi žmogaus kognityvinės (pažinimo) funkcijos. Natūralu, kad senstant jos lėtėja. 30–40 metų amžius – yra pikas žmogaus psichologinių gebėjimų. Vėliau reakcijos laikas, atminties procesai ir kitos pažinimo funkcijos po truputį lėtėja. Fiziologiškai tą galima išmatuoti, nors kasdieniame gyvenime galime pokyčių ir nepastebėti“, – kalbėjo medikas.
Vis dėlto gydytojai, pas kuriuos dažniau lankosi vyresnio amžiaus pacientai, neretai girdi nusiskundimus, jog „atmintis nebe tokia, kokia buvo“.
„Yra sutarimas, kad, pvz., kalbant apie dažniausiai diagnozuojamą demencijos rūšį – Alzheimerio ligą – rizikingas amžius prasideda maždaug nuo 65-erių. Paprastai tai amžius, kada prasideda pensija. Neretai iš pacientų ir išgirstame, kad išėjus į pensiją prasidėjo visos ligos, taip pat ir atminties prastėjimas“, – sakė dr. A.Vaitkevičius.
Pasak jo, 65 metai yra riba, skirianti ankstyvąją Alzheimerio ligą ir vėlyvąją. Pastarosios dažniausiai nėra paveldimos, jos yra savaiminės, t.y. nulemtos amžiaus.
„Statistika rodo, kad virš 65 metų maždaug 5 proc. visų pacientų turi objektyvius demencijų požymius – ne šiaip nusiskundimą dėmesio koncentracijos stoka ar atminties sutrikimu. Tai – didžiuliai skaičiai, dėl to apie tai vis daugiau kalbame visame Vakarų pasaulyje, kuriame populiacija sparčiai sensta“, – pasakojo Santaros klinikų gydytojas neurologas.
Šiuolaikinė medicina sparčiai tobulėja, todėl ir Lietuvoje yra galimynių pacientui dar esant 25–30 metų išsitirti ir sužinoti apie riziką susirgti ankstyvomis demencijos formomis.
„Tokie atvejai, kai pirmieji demencijos simptomai pasireiškia anksčiau nei 65-eri, maždaug apie 50-uosius gyvenimo metus, o kartais – ir anksčiau, priskiriami ankstyvajai demencijai. Paprastai tai – šeiminiai atvejai. Gali būti iš kartos į kartą pasikartojantys ligos atvejai. Tuomet galima pasidaryti genetinius tyrimus – jie atliekami ir Lietuvoje. Žinau keletą šeimų, kurioms nustatyta genetinė mutacija. Ją turintiems – didelė rizika, kad anksčiau ar vėliau pasireikš Alzheimerio liga arba kita demencijos forma“, – sakė medikas.
Kokie rizikos veiksniai ir ar įmanoma išvengti demencijos?
Ar demencijų galima išvengti? Gydytojas neurologas išskyrė dvi rizikos veiksnių grupes, turinčias įtakos demencijos atsiradimui.
„Yra modifikuojami ir nemodifikuojami rizikos veiksniai. Pastarųjų mes negalime pakeisti – tai amžius, lytis ir pan. Jeigu kalbėtume apie konkrečius genus, tai juos turintys žmonės tikrai turi didesnę riziką susirgti demencija. Taip pat yra nustatyta daug genetinių veiksnių, kuriuos siūloma išsitirti. Tai siūlo įvairios privačios klinikos. Vis dėlto norėčiau pabrėžti: net ir turint genetinius veiksnius, kurie rodo, jog demencija gali pasireikšti, liga nebūtinai pasireikš. Tai lemia daug veiksnių, ne tik genetiniai <...>“, – nuramino gydytojas neurologas.
Modifikuojamų rizikos veiksnių yra labai daug ir jie sutampa su sveikos gyvensenos patarimais bei persidengia su širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksniais. Tai yra sveika mityba, miego higiena, fizinis aktyvumas, žalingų įpročių atsisakymas, mokymasis visą gyvenimą.
„Kalbant apie vyresnio amžiaus pacientus, tai svarbus momentas yra mano jau minėta pensija – ji daugeliu atveju apriboja socialinį gyvenimą. O jis ypač svarbus vyresniame amžiuje, nes jis palaiko atminties, orientacijos ir kalbos funkcijas“, – pabrėžė medikas.
Kaip demencija nustatoma?
Lietuvoje demencija dažniausiai diagnozuojama, taikant klinikinę diagnostiką. „Gydytojai atlieka tam tikrus testus. Ypač svarbus yra šeimos gydytojas, kuris turėtų atkreipti dėmesį į vyresnio amžiaus pacientų pasikeitusią elgseną, kasdienę veiklą. Kai kurie trumpi, įžanginiai testai gali užvesti ant kelio, o matydamas poreikį šeimos gydytojas pacientą siųs pas gydytoją neurologą tolimesnei konsultacijai“, – pasakojo Santaros klininkų gydytojas neurologas.
Vienas iš testų – laikrodis. Paciento prašoma nupiešti laikrodį, nurodant valandas ir nupiešiant rodykles, kurios parodytų tam tikrą konkrečią valandą. „Atrodytų paprasta, bet pacientui, kuriam yra demencijos sindromas, ši užduotis atrodo sudėtinga. Taip pat galima paklausti mėnesių, dienų – demencijos atveju pacientui įvardinti konkrečias datas sudėtinga. Vėliau yra atliekami sudėtingesni testai, pažinimo funkcijoms įvertinti. Daromi ir laboratoriniai kraujo tyrimai – jie atliekami, siekiant atmesti kitas, gydomas ligas, pvz., medžiagų apykaitos sutrikimus. Taip pat atliekamas galvos smegenų vaizdinis tyrimas, t.y. kompiuterinė tomografija arba magnetinio rezonanso tomografija. Šio tyrimo tikslas taip pat yra atmesti kitas medicinines priežastis, pvz., naviką, insultą ir pan. Taip pat galima identifikuoti, išmatuoti hipokampo sritį, jo apimtį, įvertinti atrofinius pakitimus. Iš visų duomenų ir susideda mozaika, kada galima įtarti ir diagnozuoti demenciją“, – apie demencijos diagnozavimui svarbius tyrimus pasakojo dr. A.Vaitkevičius.
Lietuvoje atliekami ir biologinių žymenų tyrimai. Jie įmanomi tik pacientui esant stacionare, kadangi šio tyrimo metu tiriamas smegenų skystis ir jame ieškoma demencijai būdingų pakitimų.
„Gali būti atliekami ir kiti sudėtingesni vaizdiniai tyrimai su tam tikrais izotopais – žiūrima, kaip kinta medžiagų apykaita galvos smegenyse. Mokslas žengia į priekį ir ieško naujų diagnostinių metodų. Kai kuriose šalyse, pvz., jau iš kraujo mėginio galima išskirti biologinius žymenis. Arba paimti seilių mėginį. Visa tai vyksta ir diagnostiniai kriterijai keičiasi pakankamai dažnai <...>“ – sakė Santaros klinikų gydytojas.
Didžioji dalis pacientų kreipiasi ligai įsibėgėjus
Atsakydamas į šį klausimą medikas pabrėžė, jog pirmieji simptomai dažnai praleidžiami pro akis. Vis dėlto, jei vyresnio amžiaus žmogus nebegeba pasirūpinti savimi ir užsiimti jam įprasta kasdiene veikla, reikėtų nedelsti ir kreiptis į gydymo įstaigą.
„Jei nebegali savarankiškai pasigaminti valgyti, vartoti vaistus ir pan. Kai jau kalbame apie demenciją, ypač ryškiai sutrinka kasdienė veikla. Kita vertus, ką rodo statistika ir ką kalba mokslininkai, deja, daugybė atvejų nėra atpažįstama. Nereikėtų numoti ranka į pastebėtus pakitimus ir susieti juos vien su amžiumi bei sakyti: „Čia jau nieko nepadarysi“ <...> T.y. blogas artimųjų, šeimos ir kitų gydytojų požiūris. Tai nėra normalu ir nėra senatvinis procesas“, – sakė medikas.
Ar įmanoma pačiam suprasti, kad reikia kreiptis į gydytoją? „Pačioje ligos pradžioje, kai simptomai pradeda reikštis, pacientas pats tą gali pajausti. Jeigu jaučia, kad vis kažką pamiršta, sunkiau orientuojasi, reikėtų pasakyti gydytojui, kuris tam tikrais testais gali patikrinti, ar čia nėra demencijos. Visgi, visiems žinoma (tą sako ir artimieji), kad pacientai demencijos pradžioje geba labai gerai maskuotis: pajuokauja, kad „va ir vėl pamiršo žodį ar faktą“. Pabando papasakoti kitais žodžiais. Net ir iš artimųjų gydytojai sulaukia prisipažinimų, kad tie simptomai reiškėsi ne vienerius metus, bet ir artimieji bandė pateisinti pacientų amžiumi. Į mus dažniausia kreipiasi pacientai, kuriems demencija pažengusi ir dažniausiai mes jiems diagnozuojame jau vidutinio sunkumo demenciją <...>“, – kalbėjo dr. A.Vaitkevičius.
Koks gydymas pasiekiamas Europoje ir JAV?
Demencijų gydymas šiais laikais yra vienas iš mokslą ypač dominančių klausimų. Daugybė tyrimų ieško ligos priežastis. Pasak pašnekovo, deja, kol kas visų priežasčių medicina dar nežino.
„Mes galime nustatyti mano jau minėtus biologinius žymenis. Yra nustatyta, kad ligos biologiniai mechanizmai prasideda keliolika metų anksčiau, kol pacientui pradeda reikštis demencijos simptomai. Mokslas šiuo metu ir kreipia didžiausią dėmesį į tą laiką, kada pacientas iš esmės dar yra sveikas, vertinant jo pažinimo funkcijas, bet biologinis mechanizmas tiksi. Tuo metu teoriškai potencialiai galime užbėgti ligai už akių. Šiuo metu demencija nėra išgydoma, skiriamas tik simptomis gydymas. Vaistai padeda palaikyti tam tikras funkcijas, bet nesustabdo neurodegeneracinio proceso“, – pasakojo medikas.
Tokia situacija Lietuvoje ir Europoje, JAV – kiek kitokia. „Praėjusią savaitę ekspertų grupė priėmė teigiamą sprendimą dėl trečio vaisto, t.y. ligos eigą modifikuojančio medikamento. Tikėtina, kad netrukus JAV bus įregistruotas trečiasis vaistas, skirtas demencijai gydyti. Europos vaistų agentūra kol kas nėra priėmusi teigiamo sprendimo. Tiesa, JAV esantys vaistai ligos progresavimo visiškai nesustabdo. Vis dėlto moksliniai tyrimai nestovi vietoje, todėl tikimės, kad po kelerių metų surasime veiksmingesnį gydymo metodą“, – viltingai į ateitį žiūrėjo Santaros klinikų gydytojas neurologas.
Visą tiesioginės transliacijos įrašą rasite VUL Santaros klinikų socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje ir ligoninės „Youtube“ kanale.
