Dirbusi paprastą darbą
Savo pasakojimą Jadvyga pradeda nuo pradžių: ,,Aš mokiausi žemės ūkio mokykloje, Lančiūnavoje“. Tai tiesa. Mokykloje ji mokėsi zootechnikos, bet pagal specialybę nedaug tepadirbo, nes moteris ištekėjo ir pagimdė 5 vaikus. Likimas taip sudėliojo, kad augino viena, dėl to gana ilgai, kone visą dešimtmetį, nedirbo. Po tokios ilgos pertraukos jai visą gyvenimą teko dirbti Šėtos pieninėje.
-
Septyni nemalonūs faktai apie senėjimą, su kuriais anksčiau ar vėliau susidursime visi
-
To nepadarę pensininkai praranda teisę į senatvės pensiją: „Mindami slenksčius ir numiršta“
-
Elenos ir Juozo istorijos: kaip jaučiasi demencija sergantis žmogus ir jo šeima
-
„Metų senjorų rinkimai 2024“ kviečia į senatvę žvelgti pozityviai
,,Dirbau kiemo darbą. Šluoti, krauti, dėžes vežti sutaisyti, o kitas pristatyti. Ten jau toks darbas, toks kaip vyriškas darbas su plaktuku užkalti, vinį įkalti“, – pasakoja Jadvyga.
Tai buvot stipri? ,,Nu, aišku. Aišku“, – atsako.
Dabar jai visi darbai atrodo geri ,,Kad dirbi, jeigu ką padarai, tai džiaugiesi, kad labai gerai išėjo“. Senolė sako, kad gyvenime viskas svarbu ir viską turi mokėti. Tai svarbiausia. ,,Tai svarbu valgyti daryti mokėti. Svarbu gyvenime. Tai aš mokėjau iškepti tortą“, – pasisako Jadvyga. Ir iš karto pradeda pasakoti, kaip tai reikia daryti.
Beklausydama atpažįstu, kad tai greičiausiai bus klasikinis medutis. Jeigu darytumėte kaip Jadvyga sako, ko gero, jums išeitų tortas, nes pamena visas detales, kiekius. Viską vardina iš eilės savo pasakojimą net sustiprindama rankomis. Nepamiršta paminėti, kad reikia įdėti kvapų. Ore abi padarome didelį tortą.
,,Ir koks jisai skanus“, – atsidūsta Jadvyga, rodos, nieko skaniau nėra dabar ne tik valgiusi, bet ir ragavusi. Ji sako tortą gerai išmokusi gaminti dar mokykloje ir gavusi įvertinimą ,,penkis“. Gal keptų ir dabar, bet trukdo tik du dalykai.
Gyvenimas buvo labai man brangus
,,Girdėjimas ir matymas man trukdo. O Jėzau, Jėzau, kaip blogai. Jeigu nematysiu, tai koks čia gyvenimas?“ – kiek jaudinasi Jadvyga, bet ką darytų, jei girdėjimas ir matymas netrukdytų, moteris nesvarsto: ,,Ką jau tu čia priveiksi, jau kas priveikta. Jau nebegrįžta, kas jau praėjo, to nebėr“.
Per Kalėdas, 2019 metais, gyventi į Krakių Švč. Mergelės Marijos senelių globos namus atvykusi Jadvyga dabar savo dienas leidžia ramiai ir saugiai. Šiais metais čia rugpjūčio 5-ąją iškiliai paminėjo savo 100-metį Ir jei kartais nori kiek papykti pasako: ,,Aš liūts esu“. Aldona jai leidžia, nes ir pati yra ,,liūts“ – taip moterys ir susitaria, kurios kada viršus.
Viskas buvo labai gerai
,,Man niekas neskauda. Aš jaučiuosi, kad aš sveika“, – sako senolė. Moteris pamena savo draugę Reginą, kuri buvo labai gera ir su kuria kalbėdavosi apie visą gyvenimą.
,,Kaip gyvenimas eina, kas sekasi, kas nelabai sekasi“. Tačiau jei paklausi, o kas sunkiausia buvo per gyvenimą, moteris atsako, kad ,,nu tai, kad gal tokių smarkių tai tikrai nebuvo, kad tai būtų labai sunkūs metai mat. Žodžiu, buvo labai gerai viskas. Man taip atrodo“. Ir net vėliau perklausta vėl kiek kitaip patvirtina savo žodžius: ,,Gyvenimas buvo labai man tai brangus“.
Visą savo brangų nugyventą gyvenimą prisimena šviesiai, nevardina nuoskaudų ir sunkumų.
,,Viską prisimenu gražiai, gerai. Tai dainuodavome labai gražiai“.
Krakių globos namuose Jadvyga kai pradeda dainuoti, tai gali tai daryti nuo ryto iki pietų ir eilėraščius deklamuoja vieną po kito. Dabar iš moters sunku išgauti kaip, kada ir kodėl ji tiek tekstų išmoko. Ar ji buvo skaitovė, ar turėjo gerą atmintį, ar taip mylėjo knygas, poeziją, dainas. Faktas, kad moteris 40 metų giedojo bažnyčios chore. Bet jos sakomos eilės pagal tematiką iš labai įvairių laikotarpių. Visai nesenai ji nustebino Krakių globos namų sielą Aldoną, kai visai netikėtai padeklamavo iki šiol dar niekam negirdėtą eilėraštį ,,Rudens vakaras“.
Padėjo tėvai
Užaugusi Šėtoje dešimties vaikų šeimoje Jadvyga yra jauniausia iš 4 seserų. Pamena jų vardus Ivana, Monika ir Genovaitė. Dar buvo šeši broliai. ,,Vienas mano brolis baigė aukštus mokslus“, – sako Jadvyda pabrėždama, kad tai taip pat svarbu. Pati ji lyg ir kiek apgailestauja, kad jai tokia dalia neteko. Tačiau jai ,,iš namų daug visko atveždavo“ – dabar tokiais paprastais žodžiais Jadvyga sako apie didžiausią vertybę – tarpusavio pagalbą ir paramą, tėvų ir šeimos globą sunkiau besiverčiančiai moteriai.
Vietomis pasakoja apie savo, vietomis apie tėvų namus, didelį sodą ir vaisius, bet pamena, kad tėvų namuose namais daugiausia mama rūpinosi. Ir ji to išmoko iš savo mamos.
,,Buvo mano penki vaikai o dar penki anūkai. Visiems reikia ką nors padovanoti“, – pasako senolė jau pardavusi savo namus mylimoje žemėje, kur jaunystėje po milžinišku ąžuolu jaunimas žaisdavo kortom. ,,Flirtuodavom“, – sako Jadvyga ir švelniai nusišypso.
Patyrusi didelį skausmą
Mokytoja. Tiesi, šviesi. Santūri ir rami. Visada besišypsanti. Anot jos pačios, jos gyvenimas buvo ,,vidutinis“ – kaip visada geriausio pažymio savęs vertais nelaiko mokytojai.
Nuoširdžiai nustembu, kad tokia šviesi asmenybė ne vieną ir ne du per pokalbį užsimena, kaip jai sunku ir skaudu būdavo tarybiniais laikais, kai reikėjo komjaunuolių ir pionierių prikalbinti, o jie nenori tokiais būti, o tu turi paveikti ir tėvus, ir tą mokinį.
,,Sunku labai buvo“, – pabrėžia mokytoja apie didelę žalą dariusį ir iki širdies gelmių ją sukrėtusį laikotarpį.
Mokytojų seminariją Šiauliuose pabaigusi mokytoja sako, kad pasirinkti mokytojos profesiją buvo jos likimas. Su vaikais jai patiko, tik sunku buvo dirbti: ,,Reikėjo, kad būtų komjaunuolių, pionierių, o tėvai, kai kurie nusistatę yra. Tiesiog škandalai būdavo“.
Krakių globos namuose švelniai vadinama Lionyte, lietuvių kalbos mokytoja Liongina dirbo Kėdainiuose ir Pasvalyje. Pasvalyje įsigijusi butą pagyveno ten ir kiek vėliau su globėja atvykusi į Krakes tvirtai pasakė: ,,Aš atvažiavau čia gyventi“. Be sūnėno Kęstučio, kitų artimųjų, mokytoją savo iniciatyva dar lanko ir Kėdainių klubo ,,Branda“ senjorės mokytojos.
Gyvenu, gyvenu ir galvoju, kad grįšiu namo.
Patiko tėvams dirbti
Labai panašiai kaip ir Jadvyga, savo šimto metų kitą pavasarį sulauksianti mokytoja sako, kad gyvenime „labai lygiai viskas praėjo“. O jaunystėje jai labai patiko ,,tėvam dirbti“.
Tėvai Pasvalio rajone, Trečionių kaime, turėjo ūkį. Darbus dirbo pačius paprasčiausius: teko daržus ravėti arba statyti gubas. Paklausta, kas ta guba – tiksliai paaiškina. Guba – keletas javų pėdų sudėtos į vieną vietą.
Tėvai, kaip supratau, per daug neversdavo savo dukters dirbti. Kiek norėdavo, tiek dirbdavo, nes dar buvo pagalbininkų: brolis ir sesuo. Visi stengėsi, bet atsakingoji Liongina pati gerai suprato padėtį: ,,Ir nors nedaug tos žemės buvo, bet mamytės buvo tokia menka sveikata, tai tekdavo padėti“.
Mokytoja keliaudavo su vaikais į ekskursijas – tai buvo jos poilsis ir pramoga. Deja, jau nepamena, kur, bet kad buvo smagu, tai žino.
Čia jai patinka, bet ,,gyvenu, gyvenu ir galvoju, kad grįšiu namo“, – nuoširdžiai ir su žavinga šypsena veide sako Lionytė.
Aldona, jau šeštus metus globojanti Lionginą, sako, kad kai realiai dukterėčia Albina norėjo tetą pasiimti, ji vis dėlto niekur iš Krakių nevažiavusi.
Liongina čia gerai sutaria su savo kaimyne Genute, su kuria ir gyvena viename kambaryje. O atsisveikindama su manimi stiprų pareigos ir atsakomybės jausmą turinti moteris atsiprašo, kad ne viską dabar pamena.
Atsidavusi žmonėms ir jų reikalams
Itin atsidavusi Krakių Švč. Mergelės Marijos senelių globos namų gyventojams jų vedėja Aldona Tamošaitienė. Negaliu parašyti „dirba“, matau, kad ji gyvena su savo globotiniais ir išgyvena jų dramas jau visus 29 metus. Per tą laiką sako galėjusi ir knygą parašyti, kiek nuotykių būta, kiek atradimų padaryta. Tenka kai kada ir su giminėmis pakovoti, kad aplankyti atvažiuotų ir gimtadienių, kad nepamirštų, kad geriau senolius suprastų.
Moteris pasakoja, kaip grybauti senelius išleidžia su priežiūra, kad nepaklystų, ir kaip nulydėjus pas medikus padeda jiems suprasti, koks yra vienas ar kitas žmogus, kokia jo bėda ir kur jis stiprus, o kur silpnas. Ir nors būna tokių darbinių kuriozų ir visokių situacijų, iš kurių paskui kolektyve prisiminę juokiasi, bet ko jau ko, o pagarbos žmogui, jo būdui, jo norams ir ligai šitas keturių žmonių kolektyvas nestokoja. Ir dar nestokoja meilės, nes be meilės čia jau nieko nepadarysi.
Kaip paduoti vaistus, kad susitvarkytų spaudimai, o tada, kaip premiją, pasiūlyti kavos su saldainiais, kaip priversti nerūkyti ir nieko kito šiukštu nevartoti ir viską jų šiame gyvenimo etape nė karto nepakeliant balso sutvarkyti. Kaip? Kaip? Kaip?…
Į šimtus mums kylančių klausimų, kaip pasistengti dėl savo senelių, jau seniai suradusi atsakymus Aldona pati labiausiai mėgsta keliauti ir įkvėpti naujų patyrimų, o sugrįžtančios jos laukia šimtametės su dainomis ir džentelmenai vyrai, nepamirštantys įteikti gėlių, kad ją pradžiugintų.
Krakių Švento apaštalo evangelisto Mato bažnyčios parapijos Švč. Mergelės Marijos senelių globos namai, įkurti kunigo Romualdo Ramašausko, veikia jau 29 metus. Dabar čia gyvena 19 brandaus amžiaus senjorų. Iš čia Anapilin jau yra iškeliavę 67 senoliai.
