Pašnekovei nepatinka, kai apie muzikos terapiją kalbama kaip apie alternatyvią mediciną. Ji mano, kad vieni kitus papildydami ir matydami tikslą skirtingi specialistai gali padėti pacientams skirtingais aspektais: psichologas įžvelgia vienus dalykus, muzikos terapeutas, dailės terapeutas pamato kitus, gydytojas – iš savo srities.
– Dalyvaujate konferencijose, seminaruose, mokymuose Lietuvoje bei kitose šalyse. Kokias patirtis norėtumėte perkelti į mūsų kraštą?
– Daugiau mąstau apie tai, kad mes ir savo šalyje, mūsų kultūroje turime kuo džiaugtis. Vystant muzikos terapijos studijas labai daug patirties, metodų semiamės iš Vakarų. Džiaugiuosi, kad vis labiau domimės liaudies dainomis. Atsigręžiame į Lietuvos unikalius resursus.
– Tačiau, pavyzdžiui, kodėl terapiniame kontekste mažai taikome kankles? Kodėl neišleidžiame knygos, kaip galėtume jas panaudoti šiame kontekste?
– Kanklių tipo daugiastygiai – Baltijos šalių instrumentai. Bergene teko matyti vokietį, kuris groja kanklėmis paliatyvioje priežiūroje ir norėtų išleisti metodinę knygą. Taigi, ką galėtume duoti Vakarams?
Savo terapiniame darbe truputį taikiau liaudies dainas ir tai, iš tiesų, labai gilu. Liaudies dainos yra tiek kartų išgyventos, keliavusios iš lūpų į lūpas. Temos, kurias patiriame per gyvenimą atsikartoja. Yra dalykų, kuriuos emociškai prieš šimtus metų žmonės patyrė taip pat kaip ir dabar. Nors gyvename visiškai skirtingai. Pavyzdžiui, netektys, virsmai, vaikystė.
– Kokias tendencijas, pokyčius pastebite muzikos terapijos srityje mūsų šalyje bei pasaulyje?
– Būdama „Europos muzikos terapijos konferencijoje“, studijuodama Bergene pastebėjau, kad daug kalbama apie tai, jog muzikos terapija vis dar yra privilegijuotų baltaodžių profesija. Jeigu gali būti muzikos terapeutu, greičiausiai esi iš socioekonomiškai palankesnės šalies, žemyno, pavyzdžiui, Amerikos ar Europos. Tam, matyt, yra įvairios priežastys. Savo darbe daug taikome afrikietiškus būgnus – džembes. Muzikos terapeutų iš džembės tėvynės yra negausu. Kai kur, deja, todėl, kad moterys negali studijuoti universitete.
Iš Afrikos valstybių kultūros semiamės be galo daug idėjų. Ir pati kartais padainuoju afrikietišką kūrinį, kurio atsiradimo istorijos nežinau. Mūsų profesinėje bendruomenėje kalbama apie tai, kad juntamas didelis kolonizavimas. Mąstome apie priespaudoje buvusius žmones, tautas, valstybes, kultūras. Šioje specialybėje tai taip pat atsispindi. Esame didelio, globalinio iššūkio atspindys.
Konferencijoje dalyvavę terapeutai iš Karibų salyno kalbėjo apie tai, kad niekada nematė juodaodžio muzikos terapeuto dirbančio ligoninėje. Taigi šių dalykų kaip ir neapčiuopiame, tačiau įsivardinus – pastebime.
Taip pat ateina ir kita mintis. Mokomės iš svečių šalių, pasiimame kitos tautos kūrinį ir manome, kad tam turime teisę, o galbūt ne visuomet? Pavyzdžiui, indėnų vietines dainas tau turi padovanoti. Tokiu būdu gauni jų leidimą. Autorinės teisės, ar ne? Tai yra tautos turtas. Iš čia kyla daug apmąstymų.
Galime sakyti, kad liaudies dainos yra prieinamos visiems, bet kiekvienoje tautoje gali būti skirtingos nerašytos taisyklės, kurių mes, europiečiai, kartais nežinome ir į jas neatsižvelgiame ar net ignoruojame. Taip pat svarbu reflektuoti ir savo kultūrinį palikimą. Svarstant politinį, socialinį, istorinį jo kontekstą. Pavyzdžiui, yra tautų, kurios dainas taiko gydymui, ritualams, todėl itin reikšminga įsigilinti.
Kitas pavyzdys – aborigenų instrumentas didžeridu. Įprastai tik ten gimusieji gali juo groti ir įsigyti šį instrumentą. Tačiau dabar, pasauliui atvirėjant, kai kurios vietinės tautos leidžia perimti, mokytis, taikyti instrumentus. Tai žinoti – pagarba tautai. Aborigenai buvo labai nuskriausti kolonizacijos. Taigi visi šie dalykai yra etikos klausimai. Žinoma, yra įvairių tautų ir kultūrų, žmonių. Ne visiems tai svarbu. Pavyzdžiui, man, jeigu dainuotų lietuvių liaudies dainą būtų malonu.
Dar viena apgalvojimų kelianti tema yra lyčių pasidalinimas. Dauguma muzikos terapeučių Amerikoje ir Europoje vedančių praktikas yra moterys. Tačiau tyrimų srityje, universitetų dėstytojų – gausiau matyti vyrų. Šiuo požiūriu Lietuvos kontekstas yra išsiskiriantis, nes akademiniame lauke dirba, iš tiesų, daug moterų.
Tai siejasi su ekonominiu aspektu, kadangi čia specialistai uždirba nedaug ir vyras tarsi negali sau to leisti. Tikriausiai yra ne viena priežastis. Pasaulyje ir knygų išleista daugiau, kurias parašė vyriškosios giminės atstovai, todėl Lietuva šiame kontekste atrodo geriau. Muzikos terapijos profesija yra labai moteriška.
–Kas jums yra muzikos terapija?
– Kas yra muzikos terapija? Kas yra muzikos terapeutas? Sau atsakiau, kad muzikos terapeuto požiūris į pacientą, klientą yra iš muzikos terapijos krypties. Muzikos terapeutas suvokia kaip reaguoti kai žmogus pasidalina skaudžiu gyvenimo įvykiu, kuris siejasi, pavyzdžiui, su daina. Čia ir yra gelmė. Muzikos terapeutas žino ką jis toliau gali daryti su žmoguje iškylančiomis emocijomis. Taikant aktyviąją muzikos terapiją terapeutams reikalingi muzikiniai gebėjimai – dainavimas, grojimas instrumentu.
Žinių tarpdiscipliniškumas šioje profesijoje atveria kitokį matymą. Jeigu, pavyzdžiui, dirbtų atlikėjas ar muzikos pedagogas būtų, viena vertus, panašus procesas – jie kartu groja, emocijos išsilieja, bet tai nebūtų muzikos terapija, nes šių profesijų atstovų tikslas yra suteikti estetinę patirtį ar išmokyti.
Muzikos terapija apibrėžiama kaip kliento, terapeuto ir muzikos triados santykis. Taip pat svarbus refleksyvumas, žinoma, priklauso nuo to kiek tai yra įmanoma. Galbūt muzikos terapija vyksta mažam vaikui, kuris dar negeba apmąstyti. Tuomet kas vyksta vaiko procese įprastai reflektuoja terapeutas. Ir bando ieškoti atsakymų į daugybę nežinomybės. Muzikos terapija (galbūt čia ypač svarbus žodis terapija) niekada neprasideda su muzikos terapijos valanda ir nesibaigia sesijos pabaigoje.
Muzikos terapeutui ji prasideda prieš ir baigiasi gerokai po. Yra daug niuansų, dėl ko reikia pasiruošti: fiziškai, morališkai, psichologiškai, o po terapinio užsiėmimo taip pat turi būti laiko refleksijai. Manau, muzikos terapeutai turėtų daugiau kalbėti apie krūvį. Pavyzdžiui, mes negalime vesti daug grupių viena po kitos. Iš tiesų, iki šiol mąstau, kas yra muzikos terapija.
– Kaip susidomėjote muzikos terapija?
– O, čia istorija įvykusi prieš maždaug keturiolika metų. Tuomet buvau tokiame gyvenimo laikotarpyje kai reikia sužinoti ką noriu veikti gyvenime. Išvykau į Norvegiją, kur vienus metus mokiausi norvegų liaudies šokių mokykloje, o kitus metus pradėjau dirbti. Ten sutikau vieną jaunuolį. Jis papasakojo, kad studijuoja šią sritį. Ir mane aplankė nušvitimas, nes tuo metu kaip tik ieškojau, ką noriu studijuoti. Taigi pradėjau domėtis ir viskas tapo aišku – turiu eiti šia linkme. Patraukė tai, kad ši specialybė apjungia muziką bei žmones.
Didžiojoje Britanijoje įgijau kūrybinės ir terapeutinės muzikos bakalauro laipsnį, tačiau pagal šią kryptį veikti kaip muzikos terapeutė dar neturėjau kvalifikacijos. Savu tempu, neskubėdama grįžau į Lietuvą, į Klaipėdą. Dirbau vaikų darželiuose ir mokykloje, ten kur galėjau taikyti muziką. Vėliau įstojau į muzikos terapijos magistrantūros studijų programą Vilniaus universitete. Taip pat metams buvau išvykusi pagal „Erasmus“ programą į Norvegiją, Bergeno universitetą. Toks mano kelias.
– Tyrėte nuotolinę muzikos terapiją taikančių specialistų patirtis. Gal galite pasidalinti gautomis išvadomis?
– Labai daug įdomių atradimų įvairiems terapeutams ir man pačiai magistriniame darbe tyrinėjant šią temą. Pavyzdžiui, demencija sergantiems žmonėms itin sunku išmokti naują informaciją. Pandemijos metu muzikos terapija nutrūko, bet jos klientai labai pasigedo ir tuomet bandėme veikti nuotoliniu būdu. Kai pradėjome demencija sergantiems senjorams vesti sesijas, technologiškai tikrai labai nepalankiai, bet patirtis parodė, kad visgi šie žmonės prisitaikė bei įsisavino naują informaciją. Pastebėjome, kad jeigu personalo darbuotojas įjungdavo koncertą per televizorių – žmonės klausydamiesi tiesiog užmigdavo, o kai muzikos terapeutas vesdamas sesiją dainuodavo jie pradėdavo šokti.
Kitokia patirtis ir, matyt, gyvas kontaktas, kad ir nuotoliniu būdu skatina skirtingą smegenų stimuliaciją. Sunkiau buvo nuotoliniu būdu dainuoti visiems choru, galima sakyti net neįmanoma. Nuotolinė muzikos terapija nėra sinchroniška.
Taip pat atsiskleidė ir kiti niuansai. Pavyzdžiui, kai ateini pas terapeutą į kabinetą – užtikrinti žmogaus saugumą yra jo atsakomybė. Labai svarbu, kad pacientai jaustųsi saugūs. Nuotolinėje erdvėje dažnai terapeutas nebesijaučia saugus. Klientas taip pat turi tai užtikrinti, o ne visuomet pavyksta. Jis nebespėja paskirstyti tiek daug dėmesio, gyvena su kitais žmonėmis, dalinasi kambariu. Tokiu atveju daug savo saugumo aspektų atiduodavome į kliento rankas.
Deja, baigėsi pandemija ir Lietuvoje baigėsi nuotolinė muzikos terapija. Žinoma, aš pati neiškeisčiau gyvo kontakto su pacientais ar klientais į nuotoliu vykstančias sesijas, nes matyti žmogų – visai kitas jausmas. Bet kaip papildomas dalykas labai reikalingas. Tarkime, ką žmonės gali gauti regionuose? Kartais dirbdama ligoninėje su paaugliais jausdavau, kad užmezgame ryšį ir jie išvažiuoja į kaimelį, kuriame gyvena, o ten neturi nei muzikos terapijos, neteikiamos kitų terapeutų ar psichologo paslaugos. Vien dėl to, kad jie gyvena toliau nuo miesto. Todėl nuotolinis būdas galėtų būti prieinamas jaunimui.
Manau, ir pasaulyje nutiko panašiai. Sugrįžome į fizinį pasaulį, bet nepritaikėme galimybės suteikti paslaugą labiau atskirtiems žmonėms. Labai daug dalykų visgi galima atlikti ir nuotoliniu būdu. Tokie metodai kaip dainų kūrimas, muzikos klausymasis kartu, pavyzdžiui, su paaugliu, jam galėtų padėti labiau atsiverti ir suprasti savo pasaulį bei gauti palaikymą. Manau, kad būtų reikšminga tai įgyvendinti.
– Kokia buvo jūsų patirtis studijuojant Bergeno universitete Norvegijoje?
– Visų pirma būnant Norvegijoje, Bergene labai sužavi resursai. Ten viskas prieinama, pavyzdžiui, literatūra. Man atrodo, jog visos knygos kokios yra išleistos muzikos terapijos tema ten yra. Taip pat straipsniai, kurie studentui lengvai pasiekiami. Studijuojant muzikos terapijos magistro studijas Vilniaus universitete mes neturėjome prieigos prie straipsnių specialybės tema.
Į Bergeno universitetą kviečiami aukščiausio lygio dėstytojai iš įvairių šalių, atliekantys įdomiausius, sudėtingiausius tyrimus. Studijos ten trunka ilgiau – penkerius metus, nes yra integruotos. Taigi, manau, kad per tiek metų tikrai galima išugdyti labai gilius studentus ir būsimus specialistus. Metaforiškai kalbant per dvejus magistro studijų metus Lietuvoje gauname „vairuotojo pažymėjimą“ ir toliau mokomės.
Bergene muzikos terapijos kryptis vadinama bendruomenine muzikos terapija. Svarbu paminėti, kad šis miestas – ypatinga vieta mūsų profesinės srities atžvilgiu. Ten daugiausiai praktikuojamos populiariosios ir roko muzikos grupės.
Tokia terapija taikoma visur, pavyzdžiui, psichiatrinėje ligoninėje, taip pat su paaugliais ir vaikais. Grupės į tą kultūrą atėjo su dviem šauniais žmonėmis, vyrais, kurie įnešė naujumo į muzikos terapijos lauką. Tai – labai progresyvu, bet tuo pačiu ėmė dominuoti ir užgožė. Man roko grupė truputėlį siejasi su patriarchatu, nes grojama gitaromis ir būgnais. Gali pasijausti kiek užribyje jeigu groji smuikeliu.
Merginos jautė, kad reikia išmokti groti bosine gitara, būgnais, kažkuo, kad galėtų į tą grupę įsilieti, todėl mano viduje dėl to vyko konfliktas. Mačiau, kad muzikos terapija yra platesnė. Labai įdomu, kad studijuojančių merginų ir vaikinų galima sakyti yra po lygiai. Lietuvoje muzikos terapija šiuo aspektu dar moteriška sritis.
Būtų nepaprastai smagu Lietuvoje, Klaipėdoje taip pat matyti tokį muzikos terapijos formatą. Daugeliui klientų, pacientų tai padėtų. Pavyzdžiui, jaunimui, ypač paaugliams. Taip pat priklausomybės sutrikimą turintiems žmonėms. Stebina, kad nuvažiavus į Oslą – muzikos terapijos kultūra, metodai yra kitokie. Taigi tuo Bergenas yra išskirtinis miestas.
Praktiką atlikau muzikos terapiją vesdama žmonėms turintiems priklausomybių. Muzikos terapeutė, pas kurią praktikavausi daugiausiai taikė muzikinės grupės metodą. Jis buvo adaptuotas, nes vyksta vienkartinės sesijos, nepastovu. Specialistė turėjo savo dainyną, iš kurio klientai galėdavo atsirinkti kūrinius. Atsinešdavo instrumentus, tačiau daugiausiai grodavo sintezatoriumi ir dainuodavo. Muzikos terapija vykdavo bendrose, atvirose erdvėse. Taigi labiau orientuota į veiklą, saugumo būsenos palaikymą, o psichologinės pusės buvo nedaug. Grupės atviros, klientai patys rinkosi ar nori apsilankyti. Būdami sesijoje galėdavo laisvai apsispręsti – įsitraukti ar pasiklausyti.
Taip pat klausydavomės žmonių pasirinktas dainas bei apie jas kalbėdavomės. Neidami į gilius psichoanalizės metodus, turėjome tikslą palaikyti, nukreipti dėmesį nuo ligos, atrasti resursą. Kartais atsitikdavo labai gražių dalykų. Pavyzdžiui, žmonės atrasdavo talentus. Atsimenu vienai pacientei itin patiko dainuoti, todėl ji rengdavo koncertus kartu su muzikos terapeute. Tai – svajonės išsipildymas, kurios nebuvo įgyvendinusi. Taip pat pasidalindavo apie skaudžias meilės istorijas, kurios siejosi su klausomomis dainomis, atsiverdavo, išsiliedavo. Bergene muzikos terapija yra orientuota į resursus, humanistinės krypties.
– Dirbate muzikos terapeute Respublikinėje Klaipėdos ligoninėje. Ar galite pasidalinti kokius metodus taikote bei plačiau apie juos papasakoti?
– Taip, psichiatrijos filiale. Šiuo metu esu motinystės atostogose. Įprasčiau, kad muzikos terapija taikoma psichiatrijoje, tačiau taip pat yra puikių galimybių ją pasitelkti atstatant žmonių fizinę sveikatą, pavyzdžiui, reabilitacijoje ar neonatologijos sveikatos priežiūros srityse.
Terapijas vedžiau keturiuose skyriuose. Kiekvienas jų – vis kitas pasaulis. Atėjau iš labiau aktyviosios muzikos terapijos krypties, kurioje klientai, pacientai yra įtraukiami į muzikavimo procesą. Kas tai bebūtų – dainavimas, grojimas, kūryba, judesys. Mažiau muzikos klausydavomės (receptyvioji muzikos terapija).
Dirbant su paaugliais, vystosi jų autonomiškumas, todėl galiu bręstantiems žmonėms padėti pajausti galią. Tuomet sekdavau paskui juos. Turėjau sesijos struktūrą, tačiau patys pasirinkdavo, ką nori veikti iš mano pasiūlytų veiklų. Dažniausiai pasiklausyti muzikos – topas. Labai suprantu, nes tai iš dalies yra saugu. Taigi stengdavausi, kad pasirinkimai ateitų iš jų.
Sesijose suaugusiesiems – labiau struktūruotai. Vykdavo vienkartiniai užsiėmimai. Manau, kad mano terapija kartais juos provokuodavo. Būdavo netikėta, jog atėjus į sesiją gros ar dainuos, todėl atsiverdavo įvairūs aspektai. Dažnai susidurdavau su gėdos jausmu. Klientai sakydavo, kad nemoka dainuoti ar groti, kad balsas negražus ar, kad instrumentai skamba bjauriai kai grojame visi kartu.
Gėda atsiskleisdavo, todėl kartais būdavo sunku. Kita vertus, pirmą kartą kai kurie pacientai jaučiasi nedrąsiai, o vėliau atsiveria, pajaučia savo kūrybą bei pasikeičia. Taigi – įvairūs momentai. Kai kas liko širdyje ir atmintyje iki šiol. Labai stengiuosi, kad pacientai įsitrauktų į muzikavimą, kad ir koks jis bebūtų. Kartais žmonės prašydavo tiesiog pasiklausyti gražios muzikos.
Ūmių sutrikimų skyriuje labiausiai pasitvirtino – dainavimas drauge. Tai suteikia nepaprastai daug sveikatai pridedančių veiksnių. Taip pat tai atmosferos kūrimas.
Per dainą atsiveria emocijos ir prisiminimai, išgyvenimai. Labiausiai džiugino, kad dainuojant galima apjungti itin skirtingus pacientus. Vieni, pavyzdžiui, turintys psichikos negalią kai paveiktos ir tam tikros kognityvinės funkcijos, žmogus mažiau orientuojasi kokiame kontekste yra. O kitas pacientas – itin daug reflektuoja, kalba, dėl ko atsiranda didelis skirtumas. Su daina galima kurti bendrą lauką.
Jeigu grojant instrumentais siekiame vieno tikslo, pavyzdžiui, vienodo ritmo tai taip pat apjungianti patirtis, nors ne visada paprasta. O laisvas grojimas, improvizacija, mano pastebėjimu, labiau individualizuoja žmones.
– Užsiminėte apie gėdos jausmą. Kaip padrąsindavote žmogų atsiverti procesui, patyrimui?
–Turbūt nuramindama ir skatindama pabandyti. Paskui pradėjau prašyti kitų pacientų, kad pasidalintų savo patirtimis. Pavyzdžiui, kaip jie jautėsi pirmą kartą. Galbūt irgi patyrė nežinią, kad čia kiek kitaip negu galvojo. Stengdavausi nukreipti grupę, kad ji pati pagelbėtų. Nes kai bandau įrodinėti aš, kad bus gerai – nesuveikia. Pasiteisina kai patys žmonės įsitikina. Ir nereikia bijoti, kad kai kurie pacientai nesugrįžta. Mano nuomone, svarbu paruošti, lengviau, kai žinome ko tikėtis. Sunkumas atsiranda kai viliasi, kad ateis, atsiguls, paklausys muzikos, atsipalaiduos, o, pavyzdžiui, imame instrumentą ir grojame.
–Ar susiduriate su visuomenės žodinio ir patirtinio žinojimo trūkumu apie muzikos terapijos procesą?
– Šios srities pradžia Lietuvoje buvo kurortologijos mokslo sritis. Muzikos terapija apėmė kūno relaksaciją, vizualizaciją per muziką ir su muzika. Tuo metu Lietuvoje dar nebuvo muzikos terapeuto profesijos, todėl kompozitoriai, slaugytojai ir kitų sričių specialistai taikydavo labiau atpalaiduojančią muzikos terapiją. Tai nuostabus būdas pajausti kūną, atleisti įtampas.
Taip dalis žmonių susikūrė įsivaizdavimą, kad muzikos terapija yra tik relaksacija ir muzikos klausymas. Taigi ir aš su tuo susiduriu. Panaši kryptis yra – vadinama receptyviąja, tačiau ją atlieka šios srities muzikos terapeutas ir po muzikos klausymo vyksta refleksija.
Vėliau atsirado muzikos terapijos studijos, kuriose visą dėstomą metodiką esame perėmę iš Vakarų (daugiau aktyviosios muzikos terapijos praktikos).
Dažnai klientai išsigąsta ir klausia, pavyzdžiui: „Ar reikės dainuoti po vieną?“ Patikinu bei nuraminu, kad dainuosime drauge. Aš vesiu, žmonės muzikuodami galės atsiremti į mane. Taip pat ir grojant instrumentais. Taigi klientams yra svarbu jausti atramą, bazę. Galbūt tai yra viena iš priežasčių, dėl ko iškyla gėdos jausmas – ne visuomet pavyksta iš karto atsiremti į save.
Kartais atsiranda kritinis svarstymas, vertinimas: „Ar aš gerai darau?“ Daug mano pacientų sąmoningai ar nesąmoningai pradeda dirbti su savikritika. Kad pavyktų ją sumažinti arba vien tik įvardinti.
Pavyzdžiui, pripažinti, jog grojant buvo nejauku, jautėsi blogai, nepakankamai. Taigi įvardijimas sau jau yra suvokimas, kas su žmogumi vyksta. Tai irgi yra gydanti patirtis. Žinoma, neužtenka vienkartinių sesijų tokiems dideliems procesams žmoguje išspręsti.
– Ar tai yra impulsas pažadinti žmogaus smalsumą?
– Taip, taip. Būna, kad tai yra smalsumo pažadinimas. Kartais apmąstę žmonės sako, jog smagu, nes gali daryti ne tobulai, o taip kaip pavyksta tuo metu. Taigi po kiek laiko atsiranda supratimas, kad žmogus gali sau leisti būti, kvėpuoti, skleisti garsą, nors jis ir nėra idealus. Ima galvoti: „Aš leidžiu sau.“ Žmogus pajaučia atsipalaidavimą būtent per laisvę ir kūrybą.
Mane pačią tai labai žavi. Muzikos terapijos metu taip pat galima kažką išgroti. Kartais ir labai jautriai išmuzikuoti bei tyliai pabūti tame jausme. O kartais – labai ekspresyviai. Ir nereikia žodžių. Atsiranda kita būtis, kitas lygmuo. Prisiliečiama prie savęs per muziką. Man pačiai tai labai padėjo išlaisvinant save. Todėl norisi perteikti ir ateinantiems žmonėms. Kartais pavyksta, kartais ne.
– Ar pastebite Lietuvoje klaidingai vartojamą muzikos terapijos terminą?
– Kai nueinu į koncertą girdžiu žmones sakant: „Man čia buvo muzikos terapija“. Koncerte muzika gali paskatinti išgyventi jausmą, patirti kažką naujo, galbūt išmokyti. Gimdymo namuose skaičiau lankstinuką apie natūralų gimdymą. Ten tarp aprašomų natūralių būdų malšinti skausmą įvardinama ir muzikos terapija (apibūdinama kaip muzikos klausymas). Labai smagu, kad skatina muzikos teikiamą naudą, bet nedžiugina, kad tai vadinama muzikos terapija. Jeigu įsijungiu ir klausausi muzikos aš tikrai galiu pajusti terapinį poveikį, tačiau to nelaikome muzikos terapija. Čia trūksta svarbių elementų – muzikos terapeuto ir santykio su juo. Socialiniame tinkle taip pat mačiau pranešimą, kad ligoninė įsigijo pianiną bei pastatė salėje, kad pacientai ar ligoninės personalas galėtų groti. Greta jo pateiktas prierašas: „Muzikos terapija gydo.“ Kad ir kur grotume, pavyzdžiui, stotyse taip pat būna padėti pianinai. Muzikos terapija tai triada – žmogus, muzika ir muzikos terapeutas.
Galimai žmonės nepagalvoja, tiesiog gražiai skambantis madingas žodis, žodžių junginys. Kartais mane glumina kai išgirstu apie mezgimo terapiją. Reikia labai susitarti, ką visgi mes įvardiname ja. Pats žodis terapija reiškia gydymą, todėl svarbu apsibrėžti šį lauką. Žinoma, kiekviena šalis, kontekstas gali būti labai skirtingas. Kas Lietuvoje vadinama muzikos terapija, Indijoje – kiek kitaip. Pavyzdžiui, ten, garso terapija irgi priskiriama muzikos terapijai.
Šis klausimas, beje, aktualus ir pasaulyje. Kadangi siekiame būti profesionalūs reikšminga apie tai kalbėti. Didelis darbas kol visuomenė šias skirtis supras. Mūsų profesijos specialistų Lietuvoje yra mažai, dėl to sunku plačiai komunikuoti.
– Kokią muzikos terapijos reikšmę, paskirtį įžvelgiate Lietuvoje įgyvendinamo biopsichosocialinio, holistinio sveikatos priežiūros modelio perspektyvoje?
– Muzikos nauda yra biopsichosocialinė. Pati muzika veikia ir kūną ir psichiką, emocijas ir socialinius santykius su kitais. Tyrimai rodo, kad didelę traumą patyrusiam žmogui atstatyti kažkurios kūno dalies judėjimą su muzika yra lengviau (neurologinė muzikos terapija). Arba malšinant skausmą muzikos terapija galėtų būti papildoma gydymo priemonė. Tai yra įrankis, kurį vertinga taikyti reabilitacijoje. Kita vertus, svarbu suvokti, kad psichologinis gijimas gydo ir kūną.
Man nelabai patinka kai apie muzikos terapiją kalbama kaip apie alternatyvią mediciną. Tai yra kartu su medicina, pavyzdžiui, biomedicina, kur sukurti bei vyksta fantastiški dalykai, einanti terapija. Vieni kitus papildydami ir matydami tikslą galime padėti pacientams skirtingais aspektais. Psichologas įžvelgia vienus dalykus, muzikos terapeutas, dailės terapeutas pamato kitus, gydytojas – iš savo srities. Žmogus susidūręs su kūno liga patiria labai daug išgyvenimų. Tuo pačiu gali nukentėti ir emocijos, greičiausiai ir santykiai. Pavyzdžiui, atsiranda iššūkiai šeimoje. Man atrodo, kad muzikos terapija galėtų stipriai papildyti ir prisidėti prie konteksto, kuriame jos vis dar trūksta.
Kita vertus, kartais pastebiu, kad stinga suvokimo iš medikų, jog širdies liga veikia ir emocijas, santykį. Žinoma, tai vis dar yra apie resursus. Manau, kad bet kokia sritis gali apimti visus biopsichosocialinio modelio aspektus tik ar specialistas sau tai įsivardina. Biopsichosocialinis modelis yra ir apie priežastis – kad jos būna įvairios. Pavyzdžiui, trauma gauta lekiant paspirtuku. Kyla klausimas kodėl jis lekia, kas jame vyksta?
Arba kodėl reikia viršyti greitį važiuojant automobiliu? Ir kaip tai viską paveikia. Atrodo paprasta fizinė trauma, bet joje slypi daug dalykų. Džiugu, kad jautresnėse srityse jau yra įdarbinami psichologai – judame ta linkme.
– Norisi pasidžiaugti Lietuvos šimtmečio dainų šventėje atliktu tarptautiniu pirmuoju tokios apimties tyrimu siekiant ištirti masinio dainavimo poveikį dainuojančių ir klausančių renginio dalyvių psichologinei bei fizinei sveikatai. Kaip manote ar tyrimų muzikos terapijos ir kitose meno terapijos srityse Lietuvoje yra atliekama pakankamai? Kas galėtų paskatinti juos įgyvendinti?
– Šiuo metu pinigai bei dėmesys vis tik daugiausiai yra skiriami biomedicinai, nes visi norime išgerti stebuklingą piliulę, kuriai suveikus išsisprendžia problemos arba gauti magišką operaciją. Nors tai išgydo tikrai ne visuomet. Taigi, žinoma, nepakankamai ir Lietuvoje ir, manau, pasaulyje. Skatina finansai. O muzikos terapija tokia sritis, kurią gali būti sudėtinga tirti, nes iškyla daug veiksnių bei kartais tam tikrų dalykų neįmanoma sukontroliuoti. Lietuvoje dar negalime studijuoti muzikos terapijos doktorantūros. Stoti įmanoma tik per kitą mokslo šaką. Taigi šiuo metu daugiausiai turime magistro mokslinių darbų.
– Dėkoju už pokalbį.
