Viskas prasidėjo nuo neįprasto skausmo
Pirmųjų ligos ženklų Rita, kaip dabar apgailestauja, nesureikšmino. „Man gan smarkiai pradėjo skaudėti krūtis, bet pagalvojau, kad peršalau. Buvo šalta, o aš išlėkiau į mokyklą išsirengusi. Kokius tris mėnesius nesikreipiau į gydytojus, nors krūtis vis skaudėjo. Greičiausiai tie trys mėnesiai lėmė, kad liga išplito. Kai galiausiai pažastyje užčiuopiau guzelį ir išsigandusi kreipiausi į gydytojus, nes nuo tokio guzelio prasidėjo sesers krūties vėžys, man jau buvo nustatyta trečia ligos stadija. Šiemet sužinojau, kad tai buvo beveik ketvirtos stadijos vėžys“, – pasakojo Rita.
Nors jos tėvus Anapilin nusinešė kitų rūšių vėžys, moteris turi genetiškai paveldėtą geno mutaciją, sukeliančią riziką susirgti krūties vėžiu. Deja, tai ji sužinojo jau susirgusi. Šią mutaciją paveldėjusios ir abi jos dukros, tačiau Rita guodžiasi mintimi, kad jos, tai žinodamos, tikrinsis dažniau ir atidžiau. „Jei būčiau tai žinojusi anksčiau, kitaip elgčiausi“, – tikino pašnekovė.
Nustačius diagnozę, Ritai iš karto buvo skirta stipri chemoterapija, po jos sekė operacija – buvo pašalinta visa krūtis ir 16 limfmazgių. Tuomet buvo skirtas palaikomasis gydymas. Kurį laiką moteris gyveno įprastą gyvenimą ir jautėsi sveika, tačiau po metų vėžys atsinaujino – iš pradžių metastazės atsirado tarpuplaučiuose, vėliau jos išplito į kepenis. Prasidėjo šešerių metų maratonas, kuriame vienas gydymas be atokvėpio keitė kitą, metastazės tai susitraukdavo, tai vėl padidėdavo, galiausiai nebepadėjo niekas.
„Pasirodo, mano vėžys moka mutuoti, todėl gydymas tapo neveiksmingas. Medikai tai suprato ne iš karto. Galiausiai buvo padaryta nauja biopsija ir paaiškėjo, kad anksčiau diagnozuota HER2+ krūties vėžio forma pasikeitė į HER2“, – pasakojo pašnekovė.
Didžiausia baimė – tapti našta
Įvardindama ją užplūdusius jausmus, moteris teigė, kad iš pradžių buvo labai daug baimės, o vėliau ji tiesiog priprato prie naujos savo realybės.
„Mačiau, kokie mirė mano tėvai, kaip jie ištirpo, kaip iš stiprių, linksmų žmonių liko tik kaulai ir oda. Ir koks krūvis yra tokių ligonių slauga – mes su seserimi beprotiškai pavargome. Todėl labiausiai baimę kėlė, kad ir manęs laukia tokia baigtis. Bijojau tapti našta savo artimiesiems. Žinau, kaip sunku matyti, kai tavo artimas žmogus nyksta ir miršta. Sesers paskutiniai žodžiai buvo: „Viskas, Rita“.
Kita vertus, ši patirtis mane iš dalies užgrūdino. Aš supratau – jeigu noriu gyventi, neturėčiau visai nuliūsti ir nuleisti rankas. Turiu dirbti, veikti, kažkuo užsiimti. Nedirbau tik pirmus gydymosi metus, o vėliau grįžau į mokyklą. Aišku, darbas man kainuodavo daug, ypač paskutiniu metu. Kai būdavo labai blogai, kolegos išsiųsdavo mane namo ir pavaduodavo, bet stengdavausi nepiktnaudžiauti, nes suprantu, kad pavaduoti nėra lengva. Todėl negalvodavau apie tai, kad neturiu jėgų. Tiesiog atsikeldavau, susitvarkydavau ir eidavau į darbą. Man visada sakydavo, kad esu stipri moteris, tad stengiausi pateisinti šį apibūdinimą“, – dalinosi pašnekovė.
Visgi liga ir šalutiniai gydymosi poveikiai privertė ją priimti jai skaudų sprendimą ir išeiti iš darbo.
„Kai jau vos išstovi prie lentos ir nebežinai, ką šneki mokiniams, reikia suvokti, kad tavęs nuolat nepavaduos kolegos, nes jie patys turi didžiulius krūvius. Todėl priėmiau sprendimą, kurio tikrai labai nenorėjau ir baiminausi. Kita vertus, dabar fiziškai jaučiuosi geriau, nes nereikia vesti pamokų, taisyti kontrolinių darbų savaitgaliais. Sumažėjus įtampai pradėjau geriau miegoti. O veiklų randu ir dabar: tvarkausi kompiuterį, skaitau ne tik tas knygas, kurias turėjau nagrinėti su mokiniais, bet ir tas, kurias seniai norėjau perskaityti, vairuoju, tad visada galiu nuvykti pas draugus, einu į kiną, teatrą. Dukros mane aplanko, šiek tiek pabūna su manimi“, – pasakojo lietuvių kalbos mokytoja.
Gydymo pasekmės gyvenimo kokybei
Nors akivaizdu, kad per šiuos aštuonerius metus jos organizmui teko atlaikyti didžiulius iššūkius, kurių pasekmės jaučiamos ir šiandien, pati Rita, kalbėdama apie save, niekuo nesiskundžia. Apie visus patirtus gydymo šalutinius poveikius ji pasakoja su šypsena ir gera humoro doze, nors patirtys – toli gražu nėra linksmos.
Chemoterapijos metu, kaip ir daugelis, ji išgyveno pykinimo etapus, tačiau dėl jau minėtos baimės sunykti ji priaugo 30 kg ir pasiekė 95 kg svorį, o jo atsikratyti nėra lengva – nepaisant pastangų, svoris krinta lėtai. Vienu momentu buvo alergija – nuo kojų padų sunkiai pakeliamas niežulys per kojas kilo į viršų, kol pasiekė delnus. Nuo kitų vaistų viduriai buvo užkietėję taip, kad teko vykti į ligoninę. Vėliau pradėjo šokinėti kraujo spaudimas. Krūtinės srityje atsirado labai stiprūs spazmai. Moteris buvo išsigandusi, kad tai širdies priepuoliai, bet pasirodė, kad spazmuoja raumuo.
„Spazmas staigiai sukausto ir po kokių 5 sekundžių atleidžia. Skausmas toks, kad mano trumpučiai plaukai pasistoja piestu. Aš su tais priepuoliais apsipratau, bet labai išsigąsdavo mano bendradarbiai, kai susiriesdavau ir negalėdavau žodžio ištarti“, – pasakojo pašnekovė.
Moteris visada būdavo fiziškai aktyvi – visur bėgdavo, lėkdavo, galėdavo įveikti ilgus atstumus. Šiandien jai tenka riboti ir tempą, ir atstumą, ir krūvį dirbant namų ruošos darbus.
„Vis dėlto tikiuosi atgauti savo jėgas – įsigijau šiaurietiško vaikščiojimo lazdas, praėjau pamokas ir ruošiuosi pradėti vaikščioti. Neketinu pasiduoti. Užtenka, kad vėžys išnaikino visą mūsų šeimą. Mes buvome linksmi, draugiški žmonės, namai visada būdavo pilni svečių. O kai užpuolė vėžys, tėveliai vienas paskui kitą mirė per pusmetį, vėliau Anapilin iškeliavo ir sesuo“, – teigė Rita.
Gelbsti įgimtas pozityvumas ir atvirumas
Paklausta, kas visą šį laiką ją palaikė psichologiškai, pirmiausia ji paminėjo artimuosius, dukras, draugus, bendradarbius ir save pačią.
„Esu iš prigimties pozityvus žmogus ir noriu gyventi. O ir mano aplinka – labai geri žmonės. Turiu draugų, kuriems galiu pasakyti viską, visada galiu pasiguosti ir kurie mane nuramina bei grąžina atgal į gyvenimą. Aš neslepiu, kad sergu, neslepiu, kai blogai jaučiuosi. Nesinešioju savo emocijų viduje. Man reikia pokalbio. Manęs neerzina klausimas, kaip jaučiuosi. Žinau, kad žmonėms būna nejauku, kai nežino, kaip kalbėti su sergančiuoju, todėl aš esu atvira“, – dėstė pašnekovė.
Tai nereiškia, kad ji kitiems verkia ant peties. Kaip pati sako, verkti nemoka – tik juoktis. Todėl ir apie dramatišką savo situaciją ji kalba be dramos prieskonio. Beje, ji ir kūryboje save išreiškia humoreskomis.
„Esu visokių rašinėlių prisigalvojusi. Pavyzdžiui, esu parašiusi odę savo buvusiai direktorei. Kadangi ji muzikos mokytoja, rėmiausi muzikiniais terminais. Kai mus tikrino išorės auditas, vėlgi parašiau humoristinį rašinėlį, kaip jautėsi mokytojai. Turbūt įgimtas humoras ir padeda man išgyventi ligą jos nedramatizuojant“, – svarstė pašnekovė.
Sunku juokauti tik apie vieną dalyką – kad teko išeiti iš mokyklos, nes kolektyvas jai buvo didžiulis psichologinis ramstis, o ir finansiniu atžvilgiu tai didžiulis praradimas, ypač dabar, kai, išsėmus visas kompensuojamo gydymo galimybes, jai pasiūlytas kitose šalyse plačiai naudojamas inovatyvus taikinių terapijos vaistas, kurio viena dozė, lašinama kas tris savaites, kainuoja apie 1600 eurų.
„Man ši suma neįkandama, tad aš jau buvau susitaikiusi su situacija, nors ir pasakiusi sau – kol bus vaistų, kol mane gydys, visomis išgalėmis stengsiuosi gyventi. Tačiau vieno mano mokinio mama mano pačios nuostabai ėmėsi iniciatyvos man padėti, atrado Vėžio gydymo paramos fondą“, – pasakojo moteris.
Rita teigė girdėjusi, kad šis vaistas turėtų rugsėjo mėnesį turėtų būti įtrauktas į kompensuotinų vaistų sąrašą, tačiau ligai progresuojant svarbi kiekviena diena.
Mediko komentaras
Pasak onkologo Aleksandro Petrausko, pradinio krūties vėžio gydymo situacija Lietuvoje yra visai nebloga. Mes turime naujesnių vaistų ir didesnio atotrūkio nuo pasaulinių gydymo standartų nejaučiame. Tačiau kai kalbama apie antros, trečios gydymo eilės vaistus, kurie skiriami nesuveikus pradiniam gydymui, pradeda ryškėti didžiulis skirtumas nuo ekonomiškai labiau išsivysčiusių šalių.
Vaistas, kurio reikia, Ritai, kitose šalyse jau traukiamas į antrą ar net pirmą gydymo eilę, nes pasitvirtino jo efektyvumas, jis vartojamas jau ne vienerius metus, o pas mus vaistas vis dar laukia efektyvumo įvertinimo, po to lauks ir kompensavimo.
„Tai labai liūdna situacija, nes šis vaistas tiktų daugybei moterų kaip saugesnis ir efektyvesnis gydymas nei chemoterapija. Tačiau moterims, kurios negali sau leisti jo įsigyti savo lėšomis, jis neprieinamas. Užsienyje šiai pacientei vaistas greičiausiai būtų pasiūlytas daug anksčiau, o ne tuomet, kai išsemtos visos kitos galimybės. Taip pat svarbu pažymėti, kad šis vaistas veikia tik tas ląsteles, kuriose yra konkretūs pakitimai, todėl jis ne tik gerokai efektyvesnis, bet ir mažiau toksiškas nei chemoterapija. Tai reiškia, kad žmogus galėtų džiaugtis normalia gyvenimo kokybe, gyventi įprastą kasdienį gyvenimą, dirbti. Žinoma, jis taip pat turi šalutinių poveikių, bet jie gana retai pasitaikantys ir išsprendžiami“, – svarstė pašnekovas.
Mediko teigimu, dar viena didelė Lietuvos problema, kad vaistui atsidūrus rezerviniame sąraše, nėra aiškūs terminai, kada jis galiausiai bus kompensuojamas. Šiame sąraše jis gali tūnoti kad ir metus. „Efektyvumas patvirtintas, duomenys aiškūs, bet nėra nurodyti jokie terminai, kada vaistas galėtų būti kompensuojamas. Pavyzdžiui, jeigu vaistas įtrauktas į kompensuojamųjų vaistų rezervinį sąrašą rugsėjį, visiškai neaišku, kada jis bus kompensuojamas. O sergančiam žmogui „galbūt“ netinka“, – teigė A. Petrauskas.
Vėžio gydymo paramos fondas šiuo metu gauna ypatingai daug prašymų padėti surinkti lėšas valstybės nekompensuojam gydymui. Šiuos prašymus nagrinėja fondo taryba – neatlygintinai dirbantys specialistai, medikai onkologai, kurie įvertina, ar prašomas gydymas kiekvienu konkrečiu atveju iš tiesų gali būti veiksmingas, ar tai vienintelis įmanomas gydymas. Ta pati procedūra buvo atlikta ir Ritos atveju.
Fondas apmokama tik gyvybiškai būtiną gydymą, o surinkti pinigai pervedami pagal faktinius dokumentus – receptus, sąskaitas faktūras. Jeigu lieka nepanaudotų pinigų, jie skiriami kitam pacientui.
Galinčius prisidėti prie Ritos gydymo ir suteikti jai viltį gyventi Vėžio gydymo paramos fondas kviečia paaukoti tiek, kiek galite – kiekvienas euras yra labai vertingas:
Gavėjas: Vėžio gydymo paramos fondas
A/s: LT924010051005803705
Paskirtis: Pagalba Ritai
