Pradžia – kaklo skausmas
A.Bukauskas iki 2020-ųjų metų rudens sveikata nesiskundė, gyveno aktyvų gyvenimą. Didžiojoje Britanijoje, kur išvyko po mokyklos baigimo, buvo sukūręs kelis verslus, vystė startuolius.
2020 metais nutarė grįžti į Lietuvą, tačiau, kaip sako pats, maždaug po pusmečio atėjo lemtingoji lapkričio 29-toji.
Adomas iš ryto tiesiog sukniubo nuo stipraus skausmo kakle. Vyras išsikvietė greitąją medicinos pagalbą, medikai jam suleido nuskausminamųjų ir nuvežė į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL), dar vadinamos Lazdynų ligonine, skubios pagalbos skyrių. Tačiau medikai atidžiau į skausmo priežastį nepažvelgė – suleisti vaistai ir patarta užsisakyti masažą. Maždaug po dviejų valandų pacientas išleistas į namus.
Nepaisant labai stiprių ir aiškių simptomų – didžiulio skausmo kakle, rankų ir kojų tirpimo, kurie buvo užfiksuoti A.Bukausko medicininėje kortelėje, gydytoja nenukreipė jo neurologo ar jokio kito specialisto konsultacijai, nebuvo atlikti kompiuterinės tomografijos ar magnetinio rezonanso tyrimai. Pasak Adomo, kaip paaiškėjo vėliau, gydytoja ignoravo lemiamus ženklus.
Tos pačios dienos vakarą A.Bukauskas dėl didžiulio skausmo kakle vėl sukniubo: „Tai buvo žvėriškas skausmas. Be to, pajutau, kaip kažkas trūko ir sušilo nugaroje, kakle. Nutirpo pusė kūno, kojos – nuo juosmens žemyn – pasidarė tarsi guminės.“
Vėl teko kviestis greitąją, vėl – kelionė į ligoninės priėmimo skyrių.
Įtariamas nugaros smegenų insultas
A.Bukauskas į RVUL atvežtas 22.35 val., nuo juosmens paralyžiuotas. Šį kartą pacientą apžiūrėjo neurologas, kuris iš karto įvardijo tikėtiną diagnozę – įtariamas nugaros smegenų insultas.
Tam, kad diagnozė būtų patvirtinta, būtinas skubus magnetinio rezonanso tyrimas, o jau tuomet – ir skubi operacija.
„Tačiau Lazdynų ligoninėje yra įrengtas tik privatus magnetinio rezonanso tyrimų aparatas ir jis savaitgaliais nedirba!
Tad po ištikto insulto esu paliekamas gulėti ir laukti pirmadienio ryto, kol atsidarys šis privatus kabinetas ir man galės atlikti tyrimą, o tada galimai operuoti. Tikslią įvykių seką sužinojau tik po 2–3 metų mano bylą nagrinėjant teisme. Nes lapkričio 29-ąją, kol gulėjau priėmimo skyriaus lovoje Lazdynų ligoninėje, niekas nieko neaiškino. Be to, siautė COVID-19 ir ligonių lankymas ar palyda buvo draudžiami.
Tikslią įvykių seką sužinojau tik po 2–3 metų mano bylą nagrinėjant teisme.
Taigi, taip praguliu vienoje vietoje beveik devynias valandas, iki pirmadienio ryto. Ištiktas insulto, paralyžiuotas, o, kaip vėliau paaiškėjo, išsiliejęs kraujas spaudžia mano nugaros smegenis ir negrįžtamai jas žaloja.
Magnetinio rezonanso tyrimas atliktas tik kitos dienos rytą, 9.44 val., praėjus net septynioms valandoms. Jo vertinimas – tik dar po kelių valandų, 12.17 val. Tą pačią dieną, tačiau praėjus net 16 valandų nuo atvykimo, esu pagaliau operuojamas.
Visų rūšių insulto atvejais pagrindinis veiksnys, lemiantis paciento išgyvenimą ir būklę po ligos, yra laikas. Būtent todėl visame pasaulyje yra naudojamas FAST protokolas, kurio paskutinė raidė T (time – angl. laikas) pabrėžia laiko svarbą.
Mano nugaros smegenys pirmadienio rytą jau buvo negrįžtamai pažeistos, o gal ir visai nebegyvos“, – pasakojo A.Bukauskas.
Nekreipė dėmesio į kraujo krešumo rodiklius
Prieš operaciją A.Bukauskui buvo atliktas ir kraujo tyrimas. Paaiškėjo, kad jo krešumo rodikliai pakilę. Pasak vilniečio, medicininiuose įrašuose nėra duomenų, kaip buvo koreguoti šie rodikliai prieš operaciją, turint omenyje, kad jis serga ANCA asocijuotu vaskulitu (sutrikęs kraujo krešumas) jau dešimt metų: „Išvada – Lazdynų ligoninės chirurgai nekreipia dėmesio ir į šiuos rodiklius.“
Praėjus vos šešioms valandoms po pirmosios operacijos Lazdynų ligoninės gydytojai A.Bukauskui suleido kraują skystinančių preparatų: „Bet prieš operaciją mano kraujo krešumas ir taip pakilęs, o Lazdynų ligoninės chirurgai į tai nekreipė dėmesio.
Pagal medicininius protokolus, po nervų sistemos pažeidimų kraują skystinantys vaistai gali būti skiriami ne anksčiau, kaip praėjus 12 valandų po operacijos. Tą vėliau teisme patvirtino ir ekspertų išvados.
Netrukus pakilo temperatūra. Man bloga, vemiu.
Jų ankstyvas skyrimas sukėlė antrą, naują kraujavimą ką tik operuotoje vietoje. Mano nugaros smegenys yra vėl suspaudžiamos, pažeidimas kyla aukštyn į viršų, dėl to visiškai prarandu kojų kontrolę. Prieš operaciją judinau vieną pėdą, po operacijos ir koją, kažkiek liemens raumenų. Dabar ėmiau prarasti jėgą ir judėjimą rankose, kurios prieš operaciją buvo visiškai sveikos.
Netrukus pakilo temperatūra. Man bloga, vemiu. Lazdynų ligoninės gydytojai pradeda įtarti kylantį mielitą – nugaros smegenų uždegimą“, – teigė A.Bukauskas.
Tik po dviejų dienų, gruodžio 2-ąją, ligoniui atliekamas pooperacinis magnetinio rezonanso tyrimas, diagnozuojama pooperacinė hematoma: „Vėl – nugaros smegenų suspaudimas, mielopatija. Viskas kyla dėl per anksti suleistų kraują skystinančių vaistų.“
Gruodžio 3-ąją A.Bukauskas operuotas antrą kartą. Pabudęs po narkozės vyras visiškai nevaldė kojų ir buvo smarkiai pažeista rankų motorika.
Atsirado pragulos
Tačiau ir tai – dar ne viskas. Pooperacinėje palatoje nuo kito ligonio A.Bukauskas užsikrėtė koronavirusu, tad Kalėdas ir Naujuosius metus teko praleisti visiškoje izoliacijoje.
„Viso mano buvimo Lazdynų ligoninėje metu buvau priverstas du mėnesius gulėti susirietęs lovoje, kuri buvo per trumpa mano ūgiui. Ligoninė kitokių neva neturi, o turimų lovagaliai yra pritvirtinti ir nenusiima. Įvairiose kūno vietose atsirado net penkios labai aukšto lygio (4 lygio iš 5 galimų) pragulos. Jas gydausi iki šiol, jau ketvirti metai.
Pirmą kartą iš mano klubo iškritus didžiuliam mėsos gabalui savo akimis pamačiau, kaip atrodo mano klubo sąnarys iš vidaus. Beje, nerekomenduoju internete ieškoti vaizdų, kaip atrodo pragulos, ypač pavalgius“, – sako A.Bukauskas.
Vyrą nemaloniai nustebino, kad palatose nebuvo pagalbos iškvietimo mygtukų, todėl higienos užtikrinimas iš esmės neegzistavo: „Net kelis kartus kelias paras esu gulėjęs tiesiog savo vėmaluose.“
Sunku patikėti ir personalo požiūriu. Jį, pasak Adomo, geriausiai apibūna nugirstas pokalbis koridoriuje: „O kam jam keist tuos patalus, ar matei, kokios operacijos jam darytos ir kokia jo būklė?“
„Reabilitacija? Kineziterapija? Kur gi ne, pradžioje būtų gerai tinkamo dydžio ir švari lova. Apskritai, slaugytojos ir jų padėjėjos leidžia sau kartais ir fiziškai „užvažiuoti“ pacientams, ypač vyresnio amžiaus ar sunkiau besiorientuojantiems. Gaila, mano rankos nebuvo tokios stiprios, kad galėčiau tai nufilmuoti telefonu“, – pasakojo A.Bukauskas.
Ligoninėje vyras praleido 46 dienas, o pirmąsias 30 dienų lovoje išvis nebuvo judinamas, vėliau – kartais paverčiamas nuo vieno iki dvylikos kartų, kuomet reikėjo keisti kūno poziciją kas dvi valandas.
Manęs klausė, ar nesu asocialus asmuo, ar nebuvau rastas kažkur gatvėje be priežiūros?
Po dviejų mėnesių A.Bukauskas pervežtas į kitos ligoninės reabilitacijos skyrių, nuo krūtinės žemyn visiškai nevaldantis kūno. Anot jo, personalas dėl jo būklės buvo šokiruotas ir negalėjo suprasti, kaip galima atvykti su penkiomis itin sunkaus lygio pragulomis: „Manęs klausė, ar nesu asocialus asmuo, ar nebuvau rastas kažkur gatvėje be priežiūros? Realybė buvo dar labiau nerimą kelianti – visa tai įvyko Lazdynų ligoninės „priežiūroje“.
Iki šiol A.Bukauskas juda tik neįgaliojo vežimėlyje – vaikščioti jis negali, jam nustatytas nulinis darbingumas.
A.Bukauskas sako, kad „beviltiško atvejo“ požiūris, su kuriuo susidūrė jau ir kitoje ligoninėje po išgirstos galutinės diagnozės, atspindi gilesnę medicininės priežiūros problemą šalyje – kaip greitai sveikatos priežiūros specialistai gali nuleisti rankas dėl pacientų, kuriuos laiko nepagydomais: „Ir niekada nesibaigiantis nepotizmas, kuomet tau paskirti specialistai bet kada gali būti „patraukti“ nuo tavęs, nes kitoje palatoje paguldė „rimtą dėdę, vadovą iš Druskininkų sanatorijos“.
Chirurgas: tik švaistai mano laiką
Po pusės metų Adomas turėjo pasidaryti pakartotinį magnetinio rezonanso tyrimą, įvertinti nugaros smegenų būklę. Apkeliavęs kelis neurologus mieste gavo patarimą kreiptis į jį operavusį neurochirurgą, neva jis matė viską ne tik nuotraukose, bet ir iš „vidaus“ .
„Susiskambinam, jis pasiūlo atvažiuoti kitą dieną. Tai buvo 2021 metų lapkritis. Kadangi esu praktiškai daržovės būsenos sniego lauke bemaž iki pažastų, o mano namai dar nepritaikyti asmenims su judėjimo negalia, paprašau tėčio pagalbos. Nelengva būti daržove, ypač kai už lango sniegas. Nebent šaldyta“, – nelinksmai juokauja A.Bukauskas.
Atvykęs į Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės kiemą Adomas paskambino jį operavusiam neurochirurgui – tam pačiam, su kuriuo dėl vizito tarėsi dieną prieš: „Norėjau pasitikslinti, pro kurį įėjimą tiksliai turėčiau eiti, nes man reikia privažiuoti kuo arčiau pastato, antraip vežimėliu per tokį kiekį sniego manęs niekas nesugebės nutempti.
Iš chirurgo išgirstu maždaug tokius, praktiškai cituojamus žodžius: „Jei neatsimeni, ką tau sakiau (pro kurį įėjimą eiti), vadinasi, negerbi nei manęs, nei savęs ir tik švaistai mano laiką. Aš tau ne skambučių infocentras krypčiai nurodyti.“ Ir numeta telefono ragelį. Lieku be konsultacijos ir pasiųstas ant trijų raidžių. Na, bent jau ačiū už motyvaciją skundui ir bylai, chirurge.“
Komisija pažeidimų nematė
2021 m. lapkričio 30 d. A.Bukauskas pateikė skundą Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijai.
„Šalyje įsigalioja naujasis žalos be kaltės modelis, kuomet komisija ir teismai neieško kaltųjų ir neteisia gydytojų, o aiškinasi procesų tvarką ir galimus pažeidimus, t.y. ar medicinos įstaigoje suteiktos paslaugos atitinka priimtus reglamentus, tvarką, įstatymus, ar pacientui kilusi žala kilo tikrai dėl medikų ar įstaigos aplaidumo, klaidų ir panašiai. Nagrinėjimas užsitęsė, o komisija savo sprendimą paskelbė tik 2022 metų birželio 22 dieną“, – teigė A.Bukauskas.
Tačiau jos išvada pribloškė: jokių pažeidimų nustatyta nebuvo. Priimdama galutinį sprendimą, komisija daugiausia rėmėsi gydytojo eksperto išsakyta nuomone, kad teikiant sveikatos priežiūros paslaugas RVUL, atlikus tam tikrus veiksmus kitaip ar papildomai nebuvo galima išvengti A-V malformacijos plyšimo. A-V malformacija šiuo atveju vertinta kaip liga, kuria pacientas sirgo iki žalos atsiradimo, o jos plyšimas – pasekmė ar komplikacija, kurios nebuvo galima išvengti, atsižvelgiant į asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimo metu buvusį medicinos ir slaugos mokslo lygį ir gerąją medicinos praktikos patirtį.
Kokia apimtimi pasekmės galėjo būti mažesnės diagnostiką ir gydymą atlikus anksčiau, ekspertas negalėjo įvardinti, tad komisija šio faktoriaus taip pat negali vertinti aiškiai ir objektyviai. Tad komisija balsų dauguma nusprendė, jog kilusi žala neatitinka įstatymo 24 straipsnio 6 dalyje nurodytų žalos atlyginimo sąlygų.
Tuomet insultą, infarktą, vėžį ar bet kurį kitą susirgimą ar traumą galima vertinti kaip ligas, kuriomis pacientai suserga iki patekdami į gydymo įstaigas.
„Techniškai kalbant, man plyšo kraujagyslių jungtis, darinys, iš kurio išsiliejęs kraujas užliejo nugaros smegenis (hemoraginis insultas) ir jas suspaudė, taip negrįžtamai jas sužalodamas. Komisija, sudaryta iš medikų ir ekspertų, tai įvertino kaip ligą, kuria jau neva sirgdamas atvykau į ligoninę, nes atvykau, kai jau kraujagyslė buvo plyšusi ir buvau paralyžiuotas. Bet buvau juk atvykęs ir iš ryto, kai ji dar nebuvo plyšusi. Bet komisija šį faktą, matyt, pamiršo.
Taikant tokį požiūrio kampą, manau, ir insultą, infarktą, vėžį ar bet kurį kitą susirgimą ar traumą galima vertinti kaip ligas, kuriomis pacientai suserga iki patekdami į gydymo įstaigas ir net nesistengti įžvelgti grubių ligoninių tvarkos pažeidimų, visiško medikų aplaidumo, dokumentacijos nepildymo arba klaidingo pildymo, slaugos nebuvimo“, – mintimis dalijosi A.Bukauskas.
Komisija neįvertino daugybės dalykų. Ne tik to, kad pirmą kartą pacientas kreipėsi iš ryto, o ne vakare, kad buvo išleistas be neurochirurgo apžiūros, kad Lazdynų ligoninė pažeidė savo pačios vidinę tvarką (per kiek laiko turi būti priimti, apžiūrėti, ištirti ir operuoti pacientai), kad MRT aparatas Lazdynų ligoninėje yra privatus ir savaitgaliais išvis nedirba, kad ištiktas insulto vyras buvo paliktas gulėti lovoje, kad po pirmosios operacijos per anksti suleisti kraują skystinantys vaistai ir būtent dėl jų suleidimo operuota vieta plyšo antrąjį kartą ir pažeidė rankas, kad vos per mėnesį ant A.Bukausko kūno atsirado net penkios 4-to lygio pragulos, kad du mėnesius pacientas praleido gulėdamas per mažoje lovoje, dėl ko išsivystė labai stiprios ortostatinės reakcijos (pasodintas praktiškai iškart nualpdavo) ir kad palatoje nėra elementaraus pagalbos iškvietimo mygtuko, o higienos priežiūra neegzistuoja.
„Gal kas galėtų man paaiškinti, kam tada iš viso reikalinga tokia komisija, jei darbą ji atlieka atmestinai, o jos kompetencijomis galima nebent nuvalyti grindis?“ – klausia A.Bukauskas.
Pasiryžo bylinėtis teisme
Nepaisant jam nepalankios komisijos išvados A.Bukauskas pasiryžo bylinėtis teismuose: „Pradėjau teismų maratoną prieš Lietuvos valstybę, ji byloje yra atsakovas. Pirmoji instancija – Vilniaus apygardos teismas, tada – Apeliacinis teismas ir nukeliavau iki pat Lietuvos aukščiausiojo teismo.“
Pirmos instancijos teismas pripažino ligoninės aplaidumą ir klaidas, tačiau priėmė sprendimą A.Bukausko ieškinį tenkinti tik iš dalies. Jam priteista moralinė žala už išgyvenimus, tiesiogiai patirtos išlaidos (medikamentams ir pan.), bet teismas visiškai atmetė, pasak A.Bukausko, esminę ieškinio dalį – reikalavimą priteisti netektas pajamas.
„Kadangi dėl Lazdynų ligoninės personalo klaidų esu negrįžtamai sužeistas ir visiškai nedarbingas, reikalauju man priteisti pajamas, kurias būčiau uždirbęs iki savo pensinio amžiaus, bet dabar neuždirbsiu, nes darbo atlikti nebegaliu. Deja, teismas, kaip ir komisija, ekspertas ir vėliau kitų instancijų teismai, nesugeba priimti ryžtingų sprendimų ir atmeta mano reikalavimus“, – teigė A.Bukauskas.
Anot teismo, atsižvelgiant į kasacinio teismo praktiką dėl negautų pajamų atlyginimo, į nustatytas aplinkybes, jog ieškovas žalą patyrė ne dėl pagrindinės ligos, kuri buvo neišvengiama, bet dėl ligos liekamųjų reiškinių rizikos – visiško neįgalumo ir nedarbingumo, kas buvo susiję su nepakankamu trečiojo asmens profesionalumu, greitumu, operatyvumu, t. y. susiję su netinkamu gydymo procesu, teismas sprendžia, kad ieškovas neįrodė, jog per laikotarpį, kai jam buvo paskirtas nedarbingumas, jis, susirgęs kraujagysline mielopatija, kuri sukėlė kojų plegiją bei atitinkamai vėliau ir kitus gretutinius susirgimus, būtų buvęs 100 procentų darbingas ir būtų gavęs prašomo dydžio pajamas iš darbo teisinių santykių, t. y. ieškovas neįrodė netiesioginių nuostolių realumo.
„Išvertus į žmonių kalbą – aš turėjau įrodyti, kiek kiekviena greitesnė minutė atliekant tyrimus ir operacijas, būtų lėmusi mažesnius mano nugaros smegenų pažeidimus ir kiek dėl to mažesnę negalią. Jei tai būtų įmanoma – tai mielai, ponia teisėja. Bet nei neurochirurgai, nei ekspertai, nei kas nors kitas pasaulyje negali pasakyti, ypač vertinant retrospektyviai, kas būtų, jeigu būtų ir ypač kalbant apie tokią sudėtingą sritį, kaip neurologija.
Pasaulyje yra žmonių pilnai sveikai vaikštančių, su pažeistomis nugaros smegenimis ir tai yra stebuklingos neurologinės mįslės, kaip ir vis dar nėra sukurtų veiksmingų gydymo metodikų nugaros smegenų pažeidimams gydyti, būtent dėl šios srities sudėtingumo. O jūs norite, kad aš moksliškai pagrįsčiau, kiek nugaros smegenyse esančių nervinių laidų (jų ten yra bene du milijonai) Lazdynų ligoninės gydytojai būtų išsaugoję, jei operacija būtų įvykusi, pavyzdžiui, dviem minutėmis anksčiau?“ – ironiškai kalba A.Bukauskas.
Teismas pripažino, kad A.Bukauskui nebuvo suteiktas tinkamas gydymas. „Anksčiau diagnozavus pagrindinę ligą, gydymo įstaigai anksti atlikus tyrimus bei paskyrus reikalingą gydymą, ir neskyrus kraują skystinančių vaistų, nepraėjus rekomenduojamam laikui, ieškovo neįgalumo ir nedarbingumo laipsnis (lygis) galėjo būti žymiai mažesnis, jis turėjo galimybę išvengti negrįžtamų neurologinių pasekmių, todėl gydymo įstaigos veiksmai (neveikimas) pripažintini kaip ligoninės darbuotojų neatidumas, nerūpestingumas ir nepakankamas profesinės pareigos atlikimas“, – rašoma teismo nutarime.
Ką teismuose kalbėjo medikai?
Lazdynų ligoninės neurochirurgas-ekspertas teisme teigė, kad pragulų atsiradimas yra sietinas su A.Bukausko sveikatos būkle – paralyžiumi – ir išaugusia jų atsiradimo rizika. Bet tai, teigia pats pacientas, niekaip nepaaiškina tokios blogos būklės pragulų atsiradimo ir tokio didelio jų kiekio – net penkių.
„Tai elementari visiška nepriežiūra ir visiškas slaugos paslaugų nebuvimas Lazdynų ligoninėje. Ligoninė teigia neva jos pragulų vartymo žurnalas yra užpildytas ir tai neva įrodo, kad priežiūra buvo suteikta tinkamai. Deja, teismas nekvestionuoja šio žurnalo legitimumo, žurnalas užpildytas tik 14 dienų ir su klaidomis (ligoninėje aš praleidau 46 dienas), o realybė tokia, kad tos priežiūros nebuvo visiškai jokios.
Pirmą kartą reabilitologas mane konsultuoja tik sausio 2 dieną. t.y. praėjus daugiau nei mėnesiui nuo atvykimo į ligoninę, kai tuo tarpu po nugaros smegenų traumų ar operacijų itin svarbi kuo ankstyvesnė ir greitesnė reabilitacija“, – teigė A.Bukauskas.
Taip pat teismas nustatė, kad „remiantis trečiojo asmens (Lazdynų ligoninės) byloje pateiktu Gydytojų konsultacijų ir magnetinio rezonanso tomografijos tyrimų atlikimo organizavimo tvarkos aprašu, pacientams, kurie priskiriami sunkios sveiktos būklės pacientų kategorijai ir konsiliumas nusprendžia tyrimą atlikti skubos tvarka, paslaugos teikėjas privalo šį tyrimą atlikti ne vėliau kaip per dvi valandas ir išvadą pateikti ne vėliau kaip per tris valandas nuo paciento registravimo momento. To paties aprašo kitame punkte nurodyta, kad „magnetinio rezonanso tyrimai gali būti skiriami ir atliekami visą parą, septynias dienas per savaitę“.
„Ligoninė teismuose gynėsi meluodama, kad neva „medikų konsiliumas“ nusprendė manęs nevežti į kitą ligoninę, nes būklė buvo neva labai rimta ir nors ir reikalavo skubių tyrimų ir operacijos, mano pervežimas į kitą ligoninę būtų buvęs per daug rizikingas, nors iš tiesų, joks konsiliumas net nevyko!“ – sako A.Bukauskas.
„Kodėl dalinuosi šia istorija?“
„Pasakoju savo istoriją ne ieškodamas užuojautos, bet siekdamas įspėti kitus apie mūsų šalyje iš esmės neegzistuojančią aukštos kokybės, greitą medicininę priežiūrą. Ten patekę jūs negalit tiesiog atsiduoti medikų globai. Ten kaip fronte – turit kovoti už lovą, tyrimą, vaistus, operacijas. Gulėsit ir lauksit – gali būti, kad baigsit kaip aš ar dar blogiau“, – teigia A.Bukauskas.
Anot jo, valstybė ir ligoninės žino apie kritinių pajėgumų trūkumus (magnetinio rezonanso ir kitų įrankių nebuvimą, neprieigą savaitgaliais), bet nesilaiko numatytų pacientų pervežimo į kitas gydymo įstaigas taisyklių.
„Taip pat ligoninės pačios nusistato savo vidinę tvarką, kaip ir kada atlikti tyrimus ir operacijas sunkios būklės pacientams, tačiau ir tų tvarkų pačios nesilaiko, o valstybės priežiūros ir akreditavimo tarnybos neužtikrina jokio tokių tvarkų laikymosi.
Algoritmai, taisyklės, tvarkos lyg ir yra, tik niekas jų nesilaiko. Todėl iš pirmo žvilgsnio mes atrodome visai padoriai – naujos, blizgančiomis grindimis ligoninės, brangi aparatūra. Tik prie jos prieiti neįmanoma, kai tau labiausiai reikia.
Sirgti Lazdynų ligoninėje reiškia gailėtis ir svarstyti, kodėl aš tiesiog neišlipau iš greitosios automobilio ir nelikau šalikelėj.
Lazdynų ligoninė – tai bachūrų įstaiga. Tai medicinos darbuotojų šrotas. Dirbti joje reiškia būti ujamam lyg šuniui – chirurgai uja skyriaus vedėjus, šie – rezidentus ir slaugytojas, pastarosios – slaugytojos padėjėjas, o tos, žinoma, nelieka skolingos pacientams.
Sirgti Lazdynų ligoninėje reiškia, gailėtis ir svarstyti, kodėl aš tiesiog neišlipau iš greitosios automobilio ir nelikau šalikelėje? Juk šansai pasveikti šalikelėje buvo geresni, nei čia, o dar ir kančių mažiau.
Visos skambios žinutės apie medicinos lygį šalyje, neva taikomas prevencines programas ir reakcijas į ūmius ligų ir sužeidimų atvejus tėra deklaratyvios, populistiškos, viduriavimą be priežasties primenančios tezės, nuolat lendančios iš gydytojų ir atsakingų asmenų burnų – ligoninės pilnos brangios įrangos, tačiau reali situacija panašesnė į atvejus, kai kaimynas nusiperka prabangų automobilį, o valgo tik grikius, nes kotletui nebėra už ką.
Manot, kad jūsų tai nepalies? Uždirbat daug ir visad kreipiatės tik į privačias gydymo įstaigas? Palaukit, kol pateksit į avariją ir greitoji jus nuveš į tokią skylę kaip Lazdynų ligoninė.
Kiekvieną dieną Lazdynų ligoninėje yra priimami medicininiai sprendimai, kurie visiems laikams nulemia žmonių gyvenimus.
Mano istorija yra tik vienas pavyzdys, kaip šie sprendimai, kai jie yra aplaidūs ir sisteminiai, sukelia pražūtingas, nebeatitaisomas pasekmes“, – teigia A.Bukauskas.
Vilnietis Lietuvoje jau yra išnaudojęs visas teisines, gynybines priemones. Jam atlygintos tiesioginės išlaidos ir patirta moralinė žala, tačiau atmesta netektų pajamų dalis.
„Man likusi galimybė galbūt kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, nes tokie atvejai, kai kritinės svarbos tyrimai ir aparatai nėra prieinami bet kuriuo metu, o tokios prieigos ar alternatyvų neužtikrina valstybinės priežiūros institucijos, yra tiesiog žmogaus teisių pažeidimas“, – sako Adomas.
„Negalia – mano brangiausias hobis“
Negalia, sako Adomas, pakeitė jo gyvenimą, tačiau optimizmo ir gyvenimo džiaugsmo jis nepraranda.
„Stengiuosi gyventi normalų, visavertį gyvenimą. Keliauju, rūpinuosi likusiu savo kūnu ir tiesiog toliau stengiuosi eiti – ironiška – pirmyn.
Koks jausmas būti paralyžiuotam? Sapnai tokie pat, norai, ambicijos ir siekiai irgi tokie pat kaip kiekvieno iš jūsų. Jautienos steikai vis dar kvepia skaniai, o saulė šildo smagiai – nors tai jaučiu tik dalyje kūno. Iš esmės – tiesiog visos tos pačios gyvenimiškos užduotys dabar užtrunka du–keturis kartus ilgiau nei įprastai, atima gerokai daugiau jėgų, kurių irgi yra keliskart mažiau.
Viskas kainuoja kokius tris kartus daugiau. Negalia – mano brangiausias hobis. O Londone aš turėjau povandeninį laivą-ryklį. Įsivaizduojat?“ – šypteli A.Bukauskas.
Atsisėdęs į neįgaliojo vežimėlį Adomas patyrė, kad Lietuvoje vis dar yra problema dėl prieinamumo: „Didžiulė problema, tad kovoju su tuo. Šią vasarą inicijavau Vilniaus miesto savivaldybės susitikimą dėl maitinimo įstaigų lauko kavinių prieinamumo vasaros metu. Ir labai norėtųsi keisti mūsų visuomenėje paplitusį nebylų požiūrį į žmones su negalia, kaip tuos, kuriems neva ir taip nepasisekė, sunku, negali ir neuždirba.“
Ligoninė: pripažįstame, kad buvo padaryta klaidų
15min kreipėsi į Respublikinę Vilniaus universitetinę ligoninę komentaro. Kaip teigiama gydymo įstaigos administracijos atsiųstame komentare, tai išties skaudi istorija, kurią ligoninės personalas pamena iki šiol.
Tikrai pripažįstame, kad šioje situacijoje buvo padaryta klaidų ir, žiūrint į praeitį, labai norėtume būti viską padarę nepriekaištingai. Apgailestaujame, kad niekaip negalime pakeisti to, kas jau įvyko, ir lieka tik nuoširdžiai atsiprašyti.
„Tikrai pripažįstame, kad šioje situacijoje buvo padaryta klaidų ir, žiūrint į praeitį, labai norėtume būti viską padarę nepriekaištingai.
Apgailestaujame, kad niekaip negalime pakeisti to, kas jau įvyko, ir lieka tik nuoširdžiai atsiprašyti.
Šiam pacientui labai nepalankiai susiklostė visa virtinė aplinkybių – sunki ir labai reta liga, pasireiškusi nespecifiniais simptomais, ūmi ir nenuspėjama jos dinamika, komplikuota pooperacinė būklė, išsivysčiusi kitos, sunkios autoimuninės ligos fone ir privertusi atidėti reabilitacijos procedūras, situaciją apsunkino ir pats susirgimo laikotarpis, kuomet COVID-19 pandemijos įkarštis buvo sukaustęs visą sveikatos apsaugos sistemą.
Nepaisant šiuolaikinės medicinos pažangos, net ir turint visus ligos gydymo algoritmus bei jų kruopščiai laikantis, gydymas net ir dedant maksimalias pastangas ne visada atneša laukiamų rezultatų.
Visada bus sudėtingų ligų ar būklių, kurių negalima išgydyti. Retas, gydytojų praktikoje beveik nesutinkamas ligas sunku diagnozuoti, juolab numatyti jų eigą ir išvengti ligos neigiamų pasekmių. Pacientui diagnozuotos ūminės spontaninės (netrauminės) spinalinės subdurinės hematomos, esant arterioveninei malformacijai, tikimybė mokslinėje literatūroje nurodoma vos 0,00000003 proc., o šios būklės derinys su sisteminiu vaskulitu medicininėje literatūroje visai nėra aprašytas.
Skaudžiai išgyvename kiekvieną nesėkmę, tačiau nepalyginamai daugiau yra sėkmingų atvejų, kuomet mūsų medikai įveikia ligą ir grąžina pacientams sveikatą, o neretai – net ir gyvybę.
Per metus Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės stacionare gydoma daugiau nei 30 tūkst. pacientų, atliekama beveik 25 tūkst. operacijų, o Skubios pagalbos skyriuje apsilanko beveik 100 tūkst. pacientų“, – rašoma ligoninės atsakyme.
Įsigijo daugiau medicininės aparatūros
Gydymo įstaigos administracija taip pat atsakė į klausimą, kaip dažnai gydymas pasibaigia teismais: „Šiuo metu turime vieną aktyvią bylą, praėjusiais metais buvo penki teisminiai ginčai dėl suteiktų sveikatos priežiūros paslaugų.“
Akcentuojama, kad per kelis metus įvyko pokyčių: įsigytas magnetinio rezonanso tyrimo aparatas ir daug naujos diagnostinės įrangos, pilnai renovuotas vienas iš stacionaro korpusų, atnaujintas pacientų lovų ir slaugos priemonių arsenalas.
„Taip pat nuolat tobuliname gydymo ir slaugos procesus, išskirtinius klinikinius atvejus aptariame klinikinėse konferencijose, didelis dėmesys skiriamas personalo profesinės kvalifikacijos kėlimui.
Tikimės, kad tai užtikrins tikslesnę diagnostiką ir kokybišką pacientų priežiūrą bei neleis pasikartoti tokiems atvejams“, – teigiama ligoninės komentare.
