Iš NKC ir Lietuvos gyventojų surinktos paramos įsigytas autobusas su šaldymo įranga užtikrina, kad įvairūs kraujo komponentai Ukrainoje saugiai pasiektų savo tikslą. Iki šiol karo alinamos šalies medikai buvo priversti šiuos gyvybiškai svarbius komponentus gabenti greitosios pagalbos automobiliais, kurie dažnai tampa rusų taikiniais. Dėl to kraujas ne visada pasiekdavo frontą.
Naujas autobusas, turintis dvi atskiras šaldymo įrangos zonas – vieną, palaikančią iki –25°C kraujo plazmai gabenti, ir kitą – eritrocitams, yra didelis žingsnis į priekį užtikrinant medicininių priemonių saugumą karo sąlygomis Ukrainoje.
Asmeninė misija
A. Zigmanto kelionės į Ukrainą prasidėjo praėjusiais metais, kai NKC prisidėjo prie akcijos, skirtos rinkti lėšas kraujo surinkimo sistemoms įsigyti.
„Nupirkome kraujo surinkimo maišelių ir juos nuvežėme į Ukrainą“, – prisimena jis. Nepaisydamas rizikų, A. Zigmantas tada pirmą kartą savanoriškai vyko į besiginančią šalį. Kelionė jam tapo ne tik galimybe atlikti kilnią pareigą, bet ir proga susipažinti su ukrainiečių kraujo centrų darbuotojais, su kuriais iki šiol palaiko šiltus santykius.
Ketverius metus NKC dirbantis A. Zigmantas sako, kad paramos į Ukrainą gabenimo misijos dar labiau įprasmina jau ir taip itin prasmingą jo darbą. Prieš pradėdamas dirbti NKC, jis ilgus metus dirbo fotografu, tačiau jį sužavėjo galimybė tiesiogiai prisidėti prie gyvybių gelbėjimo.
Tėtis iš kelionės namo gali ir nebegrįžti
A. Zigmantas aiškina, kad nors Vakarų Ukrainoje karo veiksmai nevyksta, pavojus yra visada. Pavyzdžiui, nakties metu neretai vyksta šaudymai balistinėmis raketomis. Nepaisant to, NKC Donorų organizatorius demonstruoja išskirtinę drąsą ir sako: „Kai šiemet vėl pasiūlė vykti, nedvejodamas sutikau.“
Vis dėlto, prieš spalio mėnesio pradžioje vykusią savanorišką kelionę A. Zigmantas atvirai pasikalbėjo su savo devynmečiu sūnumi.
„Paaiškinau jam, kad Kyjivas šiuo metu yra vienas saugiausių Ukrainos miestų, tačiau juk vis tiek vykstu į šalį, kurioje vyksta karas ir niekada negali žinoti, kokia bus situacija. Tad tiesiai šviesiai vaikui pasakiau: „Turi suvokti, kad tėtis iš kelionės namo gali ir nebegrįžti“. Tai buvo sunkus pokalbis, bet man kažkiek palengvėjo“, – neslepia pašnekovas.
Įprasmina gyvenimą
Nepaisant namuose kaskart paliekamos šeimos ir kelyje laukiančių galimų pavojų (užkaukus pavojaus sirenoms, jam yra tekę bėgti ir į slėptuvę), A. Zigmantas kelionėse į Ukrainoje randa didelę prasmę.
„Jautiesi reikalingas. Be to, ukrainiečiai visada labai džiaugiasi gavę mūsų paramą. Jie mane net praminė didžiuoju Lietuvos kunigaikščiu“, – šypsosi pašnekovas.
Tai buvo sunkus pokalbis, bet man kažkiek palengvėjo.
Nors vos ką tik grįžo į Lietuvą, NKC darbuotojas sako, kad yra pasirengęs ir vėl sugrįžti į Ukrainą, jei tik prireiktų.
„Jei reikėtų vėl vykti, nė minutės nesubejočiau“, – tvirtina jis. A. Zigmantui šios misijos yra būdas padėti ukrainiečiams ir įprasminti savo paties gyvenimą, suvokiant, kad jo pastangos prisideda prie gyvybiškai svarbios pagalbos žmonėms. Ta pati „varomoji jėga“ ji lydi ir kasdienėse pareigose – įprastas darbas Nacionaliniame kraujo centre pasižymi tokiu pačiu prasmės jausmu.
