Nors Lietuvoje savižudybių skaičius per du dešimtmečius sumažėjo per pusę, problema išlieka opi. Vienas iš būdų apsaugoti žmones, kad šie neprieitų iki skaudžiausio žingsnio, yra pasitelkti bendruomenes, kurių veiksmai gali užkirsti kelią blogiausiam scenarijui.
Išbandė paslaugas keturiuose miestuose
Pirmą kartą psichologo kabineto duris Aurelijus (vardas pakeistas, tačiau redakcijai žinomas) išdrįso praverti būdamas moksleiviu. Jis prisipažįsta, kad ryžtis tam nebuvo lengva: zujo įkyrios mintys, kad specialisto kėdėje nebus išklausytas, suprastas ar palaikytas tiesiog nenormaliu.
Vis dėlto pagalbos išties reikėjo – labiausiai jos kreiptis stūmė vaikystę temdantys išgyvenimai: artimoje aplinkoje buvo girtaujama, todėl Aurelijui teko susidurti tiek su fiziniu, tiek su psichologiniu smurtu.
Tuomet jam, dar mokiniui, dėl patirčių šeimoje sunkiai sekėsi užmegzti draugystes, jis gyveno nuolatinėje baimėje. Tačiau Aurelijus rado savyje jėgų, nežinant šeimai, pradėti lankytis pas mokyklos psichologę. Tai, ką vaikas tarp keturių sienų patikėjo jai, pravirkdė ir pačią specialistę.
„Vos pradėjau pasakoti savo vargus, psichologė paprašė minutėlei manęs išeiti už durų.
Jai reikėjo šiek tiek laiko nurimti. Mačiau, kaip pradėjo verkti“, – ši patirtis Aurelijaus neišgąsdino, priešingai – pajuto, kad čia jam saugu, kad čia jis yra išgirstas.
Aurelijaus konsultacijos su psichologe truko trejus metus – iki dešimtos klasės. Per šį laiką brendo jo asmenybė, o ir konsultacijos davė vaisių: pavyko labiau atsiverti kitiems, imti daugiau bendrauti. Aurelijus neslepia tikėjęsis gauti ir daugiau pagalbos – jau ne sau, bet artimiesiems. Jis papasakojo savo psichologei, kad jo artimas žmogus turi priklausomybę nuo alkoholio. Mokykloje dirbanti socialinė darbuotoja kreipėsi į Vaiko teisių apsaugos tarnybą, bet situacijos atvykęs įvertinti specialistas padėjo menkai – pačiam Aurelijui teko teisintis šeimos nariams dėl jo vizito. Kaimynai situaciją žinojo, bet nesikišo.
Baigęs mokyklą, Aurelijus jau ėmė lankytis pas psichiatrą, kuris jam išrašė vaistų. Vis dėlto pašnekovas pripažįsta į gydytojo paskirtą gydymą tuomet žvelgęs pro pirštus – vaistus tai vartodavo, tai nutraukdavo.
Pasirinkimas taip elgtis kainavo brangiai: namuose iškilus naujų bėdų, Aurelijų ištiko emocinė krizė ir jis, būdamas 19-metis, nusprendė pasitraukti iš gyvenimo. Po bandymo atimti sau gyvybę Aurelijus pateko į Klaipėdos psichiatrijos ligoninę.
Joje jaunuolis neigė kėlęs prieš save ranką. Juo patikėjo arba apsimetė patikėję. Praleidęs ligoninėje tris dienas jis grįžo namo ir toliau kabinosi į gyvenimą: baigė mokyklą, susirado darbą.
Tačiau vėl pečius prislėgė įvairūs rūpesčiai, o psichologinė būsena prastėjo ir Aurelijus dar kartą pabandė pasitraukti iš gyvenimo. Greitosios jis buvo nuvežtas į reanimaciją – šį kartą sostinėje. Vilniuje medikai jau reagavo į situaciją – bandymas nusižudyti buvo užfiksuotas.
Aurelijus savo patirtis Vilniaus psichiatrijos ligoninėje vertina dviprasmiškai. Pasak jo, psichiatrijos ligoninė Klaipėdoje jam atrodė kaip kalėjimas – ant pacientų šaukiančios slaugės kėlė slogius prisiminimus, todėl Vilniuje parodyta pagarba įsiminė.
Pirmąsias dienas Vilniaus psichiatrijos ligoninėje jis prisimena kaip rutiniškas: buvo paguldytas į ūmių pacientų palatą, kurioje visą parą budėjo slaugytoja.
Aurelijus pats tuo metu negalėjo palikti palatos, todėl skaitė žurnalus ir daug miegojo – slopino ir jam duodami vaistai. Vėliau įsitikinus, kad savo veiksmais jis nesukels sau pavojaus, Aurelijus buvo perkeltas į lengvesnio režimo palatą, lankėsi ir pas psichologą. Labiausiai nerimavo dėl diagnozės.
„Iš tiesų nebijojau to, kaip visuomenė į mane žiūrės. Labiau bijojau to, kad esu menkavertis. Kad toks jausiuosi prieš patį save. Nebijau gydymo visą gyvenimą – man visada reikės vartoti vaistus, kad būčiau adekvatus, kad nesikabinėčiau prie žmonių. Ir prie savęs, žinoma“, – sako pašnekovas.
Po dviejų savaičių gydymo ligoninėje Aurelijus grįžo namo, tačiau vienas nebuvo paliktas – jį toliau lydėjo specialistai. Pasak pašnekovo, jį išrašydama socialinė darbuotoja nusiuntė dokumentus į Klaipėdos psichikos sveikatos centrą, jo darbuotoja paskambino ir paprašė atvykti tęsti gydymą. Uostamiestyje Aurelijus jau reguliariai pradėjo lankytis pas psichiatrą ir psichologą.
Čia jis išgirdo apie paslaugas, teikiamas dienos stacionare. Tačiau jomis pasinaudoti negalėjo, nes tuo metu daug dirbo. Jo teigimu, negalint pasinaudoti stacionaro paslaugomis, be psichologo ir medikamentinio gydymo, medikai jam negalėjo pasiūlyti kitų paslaugų bendruomenėje.
Dar po kurio laiko Aurelijus persikėlė gyventi į Tauragę. Su gyvenamosios vietos pakeitimu pakito ir darbo grafikas: tai leido prie medikamentinio gydymo išbandyti dienos stacionare teikiamas paslaugas.
„Pagerėjo mano būklė – iš pradžių ji buvo tokia depresinė, o vėliau kažkaip irgi labiau pradėjau bendrauti su žmonėmis, ėmiau jų mažiau bijoti. Ir tame stacionare tiesiog jaučiausi priimamas“, – prisipažįsta pašnekovas. Istorijos, kuriomis dalijosi stacionare sutikti žmonės, leido pajusti, kad toks jis – ne vienas.
Vis dėlto laikas Tauragėje suteikė daug asmeninių patirčių, kurios, pripažįsta, išsekino, galiausiai patyręs išsiskyrimą su artimu žmogumi Aurelijus nusprendė versti naują puslapį savo gyvenime ir persikėlė į Elektrėnus.
Pasak pašnekovo, jo požiūris į psichikos sveikatą jau buvo pasikeitęs. Aurelijus suprato, kad nori pagalbos, ir pats kreipėsi jos. Tačiau tuo metu mieste nebuvo galimybės gauti psichologo paslaugų, nes jame dirbusi specialistė išėjo iš darbo, tad išeitimi tapo dienos stacionaras ir jame dirbantys specialistai. Čia jam buvo ištiesta pagalbos ranka.
„Tai – praktiškai namų aplinka: tavęs niekas neįkalina, gali išeiti. Išgeriu vaistus, pabendrauju su žmonėmis, pavalgau, o tada imamės veiklos, pavyzdžiui, dailės, rašymo, pokalbių. Susipažinome vienas su kitu. Mokėmės socialinių, bendravimo įgūdžių: kaip bendrauti su žmonėmis, kaip priimti vienas kito nuomonę, kai ji skiriasi“, – pasakoja Aurelijus.
