Tad kuo gyvena daugiau nei 20 metų operacinėje dirbantis gydytojas?
– Kitų operacijų metu anesteziologai naudoja intubaciją per burną. Tačiau Žalgirio klinikoje yra atliekamos labai specifinės operacijos, nes čia operuojamas veidas, žandikauliai, gomuriai ir t.t., todėl tokia intubacija tik kliudytų. Ką jūs darote kitaip?
– Taip, dažniausiai kitų medicinos sričių kolegų anesteziologų naudojama burninė intubacija, kai laringoskopo pagalba matome gerklas ir įvedame vamzdelį.
Visiškai kitokia intubacija reikalinga specifinei veido ir žandikaulių chirurgijai, kuomet reikia, kad paciento burnoje tarp dantų nieko nebūtų – dėl sąkandžio ar dėl specifinių darinių burnoje, kai chirurgui reikia prieigos, kad jo veiksmai nebūtų apribojami. Tad tokių operacijų metu vamzdelis įvedamas per nosį arba tiesiai per trachėją (tracheostoma).
Po tracheostomos įvedimo pacientas negali kalbėti, nes vamzdelis įvedamas žemiau balso plyšio, būna nemaža žaizda, kuriai reikia specifinio gijimo. Tuo tarpu nosinė intubacija pacientui yra lengvesnė, todėl ji yra viena dažniausių alternatyvų kvėpavimui operacijos metu.
Vis dėlto, norint tą vamzdelį įdėti per nosį, reikia papildomų žinių ir įgudimo. Kiekviena medicininė procedūra gali turėti savo komplikacijų, tačiau kuo dažniau tai praktikuoji, tuo geriau įvaldai.
– Kas operacijos metu anesteziologui yra didžiausias iššūkis?
– Veido ir žandikaulių operacijų metu tų sunkumų tikrai pasitaiko nemažai. Lūžę žandikauliai reiškia, kad bus sudėtinga kaukinė ventiliacija, o dažnai pasitaikančios kraujuojančios veido žaizdos – kad bus sunku užtikrinti kaukės sandarumą. Todėl čia yra būtina anesteziologo meistrystė.
Tiesą sakanat, operuojančio chirurgo ir anesteziologo iššūkiai labai skiriasi – kartais operacija būna sudėtinga chirurgiškai, o anesteziologui – gan įprasta, tačiau būna ir atvirkščiai, kad chirurgui viskas paprasta, tuo tarpu anesteziologas nerimauja.
Chirurgui daugiausia įtampos kelia kraujavimas operacijos metu, o anesteziologui – kvėpavimo takų atvirumo ir kvėpavimo užtikrinimas.
Nedėkingiausia situacija būna tuomet, kai pacientas nebekvėpuoja, kai negalime ventiliuoti plaučių. Tuomet reikia chirurginio sprendimo, kad pacientas turėtų galimybę kvėpuoti – prapjaunama trachėja ir įvedamas kvėpavimo vamzdelis.
Įdomu, kad anesteziologui viena sudėtingesnių paciento ligų yra Bechterevo liga, kai pacientas negali judinti kaklo, pečių, jo laikysena tokia išdidi, o jis negali atlošti galvos ir jos pasukti.
Žalgirio klinikoje, kur operuojamas veidas, žandikauliai, mes kaskart turime pacientų rizikos vertinimą – iš esmės tai yra mirties rizikos vertinimas, kai su kiekviena liga ir problema, net gyvenimo būdo ypatumais rizikos laipsnis didėja.
Ruošdami pacientą operacijai klausinėjame kuo daugiau ir tikrai yra tokių dalykų, kurie žmogui yra nesvarbūs, bet yra labai svarbūs mums, gydytojams anesteziologams.
Pavyzdžiui, atrodo, štai paprasčiausias Herpesas – kol jis aktyvus, jokiu būdu negalima operuoti, nes jis gali labai baisiai išplisti, tai pavojinga gyvybei.
Kai kurios operacijos yra planinės, kurias galime planuoti, atidėti, padėti žmogui susireguliuoti kraujospūdį ar kitas nedideles problemas. Bet būna kitos, staigios, ekstrinės operacijos, kurių neįmanoma nukelti, kai pacientą reikia operuoti tokios būklės, kokios jis yra.
– Jūsų pacientai yra ne tik suaugusieji, bet ir vaikai. Kokios problemos juos atveda į Žalgirio klinikos operacinę?
– Kai buvau jaunas anesteziologas rezidentas, buvau šventai įsitikinęs, kad niekuomet nedirbsiu su vaikais ir su neurochirurgais, o gyvenimas viską pakoregavo (juokiasi).
Dabar jauniausi mūsų pacientai, su kuriais mums tenka dirbti – 3 mėnesių kūdikiai.
Dažniausiai operuojamos vaikų lūpos, gomurio nesuaugimai, įgimti dalykai. Dar būna visokios traumos, nes vaikai mėgsta žaisti su pieštukais ar įvairiais kitais objektais burnoje, netyčia prasiduria gomurį, gomurio lankus. Taip pats gana dažnai būna lūpų, liežuvio traumos.
Taip pat dirbame ir su vaikais, turinčiais negalią. Tos negalios, sindromai yra įvairaus sudėtingumo. Vieni jų yra nekontaktuojantys, kiti – negali išsižioti, dar kiti – turi daugybę kitų ligų ir problemų.
Labai dažnai jų dantų taisymui reikia sedacijos pagalbos. Čia be anesteziologo pagalbos irgi neapsieinama.
– Kokie tie pacientai – vaikai su negalia?
-Vaikai būna labai įvairūs ir tai priklauso ne tik nuo negalios, bet ir nuo paties vaiko charakterio. Vieni leidžia jiems daryti procedūrą, ramiai reaguoja, kiti vaikai negali išsėdėti išsižioję visos procedūros metu, todėl reikia juos primigdyti, kad galėtume jiems padėti.
Įdomu, kad daug kas priklauso ir nuo vaiką lydinčiojo asmens. Būna ir tokių situacijų, kuomet tėvai ar globėjai kelia daugiau problemų, nei patys vaikai su negalia. Vienas nemėgstamiausių mūsų, gydytojų, dalykų yra kuomet tėvai vaikui sako: „Tau nieko nedarys“. Bet juk mes darysime, to čia ir susitikome. Tuomet vaikai lieka tarsi apgauti.
Visada stengiamės vaiką švelniai prakalbinti, jo neišgąsdinti. Vis tiek turime kažkokiu būdu jį užmigdyti.
– Kaip atrodo tas „užmigdymas“?
– Vienas iš metodų – uždedame kaukę, per kurią eina anestetinės dujos ir pakvėpavęs tų dujų vaikas užsinori miego.
Tik yra minusas – tos dujos yra nemalonaus kvapo, o kaukę uždėjus ant veiduko reikia laikyti sandariai. Būna, kad pats procesas užtrunka.
– Kiek operacinėje yra svarbus komandinis darbas?
– Tikrai vis dar gaji nuomonė, kad anesteziologas nieko neveikia, tik sėdi ir sprendžia kryžiažodžius (juokiasi). Tačiau tie momentai, kai pacientą migdome ir pažadiname, yra kritinis mūsų darbo momentas.
Vis dėlto, operacinėje labai svarbi komanda. Turime susigroti tarsi orkestras. Taip, tai labai žmogiška, nes juk visose profesijose turime ir simpatijas, ir mėgstamas komandas. Tačiau mūsų darbe negali rinktis taip, kaip asmeniniame gyvenime. Be abejo, operacinėje darbai žymiai sklandžiau vyksta, jei komandoje yra geri santykiai, o jei dar žmonės dirba kartu ilgai – tai išvis yra neįkainojama.
Sėkmė operacinėje labai priklauso nuo stiprios komandos, kai kiekviena grandis savo darbą atlieka geriausiai, kaip tik įmanoma.
Štai pavyzdys – operacinės slaugytojos, paduodančios instrumentus gydytojams chirurgams operacijos metu. Ne veltui chirurgai ypatingai vertina jų darbą – jos taip gerai pažįsta jų veiksmus, kad jiems tereikia ištiesti ranką ir jau gauna instrumentą į delną, ir jiems pasakoti nieko nebereikia.
Nuoširdžiai pasakysiu – myliu savo darbą, man jis labai patinka. Patinka tas komandinis darbas, patinka, kad esu reikalingas, naudingas.
Kartais pagalvoju, kad jei dėl kažkokių priežasčių netekčiau savo darbo, kažkuo kitu užsiimti net nemoku.
Juk mes, anesteziologai, esame reikalingi tik visos komandos kontekste.
– Anesteziologo reanimatologo darbe neišvengiamas susidūrimas ir su mirtimi. Žalgirio klinikoje tai retas atvejis, bet vis dėlto – ką jums tai reiškia?
– Jeigu atvirai, tai kiekvienas chirurgas ir kiekvienas anesteziologas turi savo kapines. Tu visada atsimeni savo pacientus, situacijas ir tai yra viena sunkiausių gydytojo profesijos pusių.
