Lazerinės dermatologijos centro onkodermatologas dr. Viktoras Sidorovas pastebi, kad vis rečiau diagnozuojamas trečios ar ketvirtos stadijos odos vėžys, o uždelsti atvejai dažniausiai atsiranda iš nenoro reguliariai tikrintis, rašoma įstaigos pranešime žiniasklaidai.
„Labai dažnai pacientai ateina su prašymu pažiūrėti į vieną konkretų jam įtarimą keliantį apgamą. Vis juokauju, kad čia tas pats, kas bandyti kažką pamatyti pro rakto skylutę. Dažnai tai, kas nepatinka pacientui, nebūtinai nepatinka mums. Ir atvirkščiai – mes iškart pastebime apgamus, į kuriuos žmogus nė neatkreipė dėmesio. Todėl kaskart akcentuoju, kad svarbu parodyti visą kūną – ir nugarą, ir plaukuotas vietas, ir net padus“, – patirtimi dalijasi V. Sidorovas.
Labai dažnai pacientai ateina su prašymu pažiūrėti į vieną konkretų jam įtarimą keliantį apgamą.
Anot jo, tikimybė, kad „pagausi“ odos vėžį dar pirmoje stadijoje, išauga iki 80 proc., jei apgamus specialistas apžiūri bent kartą per metus.
Kraujo tyrimai odos vėžio neparodo
25 metų darbo patirtį turintis onkodermatologas sako, kad prieš 20 metų atsiradę dermoskopai ir videodarmaskopai padarė didžiulį perversmą, diagnozuojant odos vėžį. Anot jo, dėl ištobulėjusių šiuolaikinių technologijų jo komanda vienam pacientui vėžį sugebėjo diagnozuoti vos iš 1,5 milimetro apgamo. Tai reiškia, kad vėžys diagnozuotas labai anksti, todėl užteko padaryti vos pusės centimetro pjūvį ir žmogus toliau gyveno visavertį gyvenimą.
„Dažnai girdžiu klausimą – ar galima iš kraujo nustatyti odos vėžį? Deja, tokio tyrimo dar nėra. Yra tam tikri kraujo tyrimai, kurie padeda jau po nustatytos diagnozės stebint pacientą suprasti, ar vyksta ligos progresavimas, ar ne. Tačiau pasaulis nestovi vietoje ir jau ne vienus metus yra atliekami eksperimentiniai tyrimai, bandant melanomą nustatyti ne tik iš vaizdo, bet ir remiantis kitais parametrais. Kol kas eksperimentai neturi ilgos istorijos, todėl vertinti jų tikslumą būtų sudėtinga“, – sako Lazerinės dermatologijos centro onkodermatologas dr. V. Sidorovas.
Jis pastebi, kad prieš maždaug 10 metų atsirado prietaisai, leidžiantys neinvaziniu būdu pasižiūrėti į odos vidų, – tai optinė biopsija. Ji paprastai naudojama jautriose kūno vietose, pavyzdžiui, tiriant neaiškų odos darinį ant žmogaus nosies galiuko.
Anksčiau išpjaudavo, o tik tada tirdavo
Plastinės chirurgijos specialistas D. Stundys pastebi, kad dabar prieš šalinant odos darinį dažniausiai visų pirma jis yra ištiriamas.
„Dar prieš maždaug 10 metų žmogus ateidavo su prašymu – pašalinkite man nepatinkantį odos darinį. Mes atlikdavome operaciją ir tik tuomet jį ištirdavome. Dabar yra patvirtintos gydymo rekomendacijos, todėl dažniausiai pirma darinys ištiriamas ir tik tada sprendžiama dėl jo gydymo ir šalinimo.
Chirurgai su dermatologais labai glaudžiai bendradarbiauja ir šiandien pacientas gauna geriausiai jam tinkantį gydymo metodą. Skirtingo tipo navikai operuojami skirtingai – vieniems užtenka lazerio, tačiau yra tokių, kurių be skalpelio neišoperuosi“, – apie pasikeitusį požiūrį į gydymą pasakoja chirurgas.
Onkodermatologas V. Sidorovas sako, kad patyręs dermatologas, vien atlikęs vaizdinį tyrimą, geba 90 proc. tikslumu pamatyti esamą situaciją. Invaziniai tyrimo metodai dažniausiai pasitelkiami tuomet, kai gydytojui kyla įtarimų dėl vieno ar kito apgamo. Tokiais atvejais atliekamas citologinis arba histologinis tyrimas. Citologiniam tyrimui pakanka nugramdyto odos paviršiaus, o histologiniam – tenka išpjauti gabalėlį odos.
„Neaiškių darinių, kai neužtenka vien į juos pažiūrėti per specialią optiką, tikrai būna. Invazinį tyrimą paprastai atliekame tada, kai didelis navikas būna ant veido, nes jie šalinami chirurginiu būdu. Ir tam, kad chirurgas turėtų pagrindo jį operuoti ir žinotų, kokio gylio ir pločio pjūvis bus reikalingas, būtina atlikti išsamius tyrimus“, – pasakoja onkodermatologas.
Atvedė mamą, bet operavo sūnų
Lazerinės dermatologijos centre dirbantis chirurgas Aleksandras Mordas sako, kad sunkiausia dirbti su pacientais, kurie yra viskuo nusivylę ir nebetiki gydymo veiksmingumu.
„Būna, kad kreipiasi žmogus, kuris prieš tai gydėsi kažkur kitur, bet navikas vėl sugrįžo. Man asmeniškai sunkiausia nusivylusius žmones įtikinti, kad gydymas duos norimų rezultatų ir jis vėl gyvens visavertį gyvenimą. Dažniausiai taip ir būna, nes vėžys nebėra nuosprendis“, – apie darbo su onkologiniais ligoniais specifiką pasakoja A. Mordas.
Jis taip pat prisimena istoriją, kai sūnus atvedė pasitikrinti mamą, bet operuoti teko ne ją, o patį sūnų.
Būna pačių keisčiausių situacijų, kai žmogus ateina parodyti apgamo ant skruosto, o mano akis užkliūna už apgamo ant kitos jo vietos.
„Būna pačių keisčiausių situacijų, kai žmogus ateina parodyti apgamo ant skruosto, o mano akis užkliūna už apgamo ant kitos jo vietos, į kurią jis visiškai nekreipė dėmesio. Kartą sūnus atvedė pasitikrinti savo mamą, bet man įtarimų sukėlė jo paties apgamai. Patikrinome ir įtarimai pasitvirtino – reikėjo pašalinti naviką. Tad, kai jau ateinate pas dermatologą, rodykite viską, ką turite“, – pataria chirurgas.
Kiekvienoje operacijoje – daug kūrybos
Kasdien po 4–5 vėžinius odos darinius nuo veido pašalinantis chirurgas D. Stundys sako, kad dažniausi jo pacientai yra žmonės, perkopę 55 metų slenkstį.
„Dažniausiai, daugiausia bendrauju su šešiasdešimtmečiais ir vyresniais, kurie anuomet nieko nežinojo nei apie saulės kremus, nei apie tai, kaip svarbu saugotis nuo tiesioginių saulės spindulių. Su didžiausiais sodų ir paplūdimių mėgėjais, deja, dabar susitinkame operacinėse“, – pastebi plastinės chirurgijos specialistas.
Gydytojas juokauja, kad jau seniai jam niekas nebeduoda lengvų pacientų, o siunčia tokius, kur tenka pasukti galvą, kaip išpjovus kelių centimetrų naviką žaizdą sutvarkyti taip, kad paliktų kuo mažiau žymių.
„Operuodamas piktybinį odos darinį, pavyzdžiui, ant akies voko, turiu galvoti ne tik apie tai, kaip jį visą pašalinti, bet kad po operacijos užsimerktų akis ir veidas neatrodytų persikreipęs. Dažnai operuodamas vienos pusės akies voką, paprastai padarau ir kitos pusės korekciją, siekdamas išsaugoti taip svarbią veido simetriją.
Kiekviena operacija reikalauja ne tik įgūdžių ir žinių, bet ir daug kūrybos. Veide išpjovus 2 cm naviką reikia gerai pasukti galvą, iš kur gauti odos, kad uždengtum susidariusį audinių defektą. Šiek tiek gelbsti tai, kad tokias operacijas paprastai tenka daryti vyresnio amžiaus žmonėms, kurie su amžiumi keičiasi ir atsiranda šioks toks odos perteklius“, – subtilybes pasakoja D. Stundys.
Lazeris ar skalpelis?
Onkodermatologas dr. V. Sidorovas teigia, kad odos vėžio gydymas priklauso nuo daugelio dalykų – naviko tipo, vietos ir dydžio, taip pat nuo paciento amžiaus ir būklės – visuomet atsižvelgiama, ar jis turi gretutinių ligų.
„Jei gydytojas dirbtų vienas, jis darytų tai, ką moka geriausiai, o šiuo atveju mes dirbame komandoje, todėl pasiūlome tai, kas geriausia pacientui. Kai tenka šalinti didelius navikus ar navikus nuo veido, dažniausiai operacijos imasi chirurgas. Kai vėžinį odos darinį aptinkame pirmos stadijos, paprastai užtenka jį pašalinti lazeriu, tačiau šis gydymo metodas netinkamas, jei navikas būna jau per toli pažengęs. Tada tenka rinktis radikalesnį gydymo būdą“, – apibendrina Lazerinės dermatologijos centro onkodermatologas dr. V. Sidorovas.
D. Stundys, savo ruožtu, pastebi, kad žmonės dėl nepatinkančio odos darinio pas jį dažniausiai nebeateina iš gatvės, kaip būdavo anksčiau. Su pacientais jis paprastai susitinka tik jau po išsamių tyrimų, todėl būna lengviau nuspręsti, kuris gydymo būdas pats efektyviausias.
