Naujosios Meksikos universitete atliktame tyrime, kurio metu tirti šunų ir žmonių sėklidžių audiniai, mikroplastiko rasta visuose mėginiuose, o žmonių sėklidžių audiniuose jo buvo beveik tris kartus daugiau nei šunų.
Tyrėjų komanda nustatė, kad viename grame šunų audinio vidutiniškai buvo 122,63 mikrogramo mikroplastiko, o žmonių – 329,44 mikrogramo viename grame.
Tyrimas ne tik dar kartą priminė, kad plastiko tarša skverbiasi į kiekvieną mūsų kūno dalį, bet ir iškėlė keletą nerimą keliančių klausimų, kaip šie mikroskopiniai fragmentai gali paveikti vyrų vaisingumą.
„Iš pradžių abejojau, ar mikroplastikas gali prasiskverbti į reprodukcinę sistemą, – sako Naujosios Meksikos universiteto aplinkos sveikatos mokslininkas Xiaozhong Yu. – Kai pirmą kartą gavau rezultatus apie šunis, buvau nustebęs. Dar labiau nustebau, kai gavau žmonių rezultatus.“
Iš 12 skirtingų nustatytų mikroplastiko rūšių tiek šunų, tiek žmonių organizmuose daugiausia rasta polietileno (PE), kuris naudojamas plastikinių maišelių ir plastikinių butelių gamyboje, ir kuris yra vienas iš pagrindinių mūsų taršos plastiku problemų.
Nors žmonių audiniuose nebuvo galima ištirti spermatozoidų skaičiaus, tyrėjai tai padarė su šunų mėginiais. Jie nustatė, kad didesnis polivinilchlorido (PVC) plastiko kiekis koreliavo su mažesniu gyvūnų spermatozoidų skaičiumi.
Kadangi PVC plačiai naudojamas daugelyje pramonės ir buities produktų, nerimaujama, kad plastikas gali turėti įtakos mažėjančiam spermatozoidų skaičiui visame pasaulyje, kuris jau buvo siejamas su sunkiaisiais metalais, pesticidais ir įvairiomis cheminėmis medžiagomis.
„Plastiko rūšis turi reikšmės. Iš PVC gali išsiskirti daug cheminių medžiagų, kurios trikdo spermatogenezę, ir jame yra cheminių medžiagų, kurios sukelia endokrininės sistemos sutrikimus“, – sako tyrėjai, cituojami „Science Alert“.
Tyrėjų komanda norėjo palyginti šunų ir žmonių sėklides, nes mūsų rūšys turi nemažai biologinių panašumų, be to, šunys ir žmonės dažnai gyvena kartu tokioje pačioje aplinkoje.
Mokslininkai vis dar tiksliai nežino, kaip mikroplastikas gali paveikti žmogaus organizmą ilguoju laikotarpiu, nors ankstesniais tyrimais nustatyta sąsajų su stipriomis uždegiminėmis reakcijomis ir virškinimo sistemos problemomis.
Nesvarbu, ar tai būtų žmogaus organizmas, ar gamtos pasaulis, visos šios sintetinės, biologiškai nesuyrančios medžiagos negali būti naudingos. Kyla klausimas, ar jau ne per vėlu ką nors daryti, kad ją pašalintume.
„Nenorime gąsdinti žmonių, – sako X.Yu. – Norime moksliškai pateikti duomenis ir supažindinti žmones, kad mikroplastiko yra daug. Galime patys pasirinkti, kaip geriau išvengti poveikio, pakeisti savo gyvenimo būdą ir elgseną.“
Tyrimas paskelbtas žurnale „Toxicological Sciences“.
