Pamatyti dramblį kambaryje
Šiandien Eligijus Juchnevičius yra projekto „Žvelk giliau“ ambasadorius, taip pat jis konsultuoja žmones, susiduriančius su priklausomybe nuo alkoholio ir bandančius ją įveikti. Nors Eligijus priduria, kad „įveikti“ gal nėra pats tiksliausias žodis, kurį reikėtų vartoti. Tai psichikos sveikatos sutrikimas, kuris gali būti visam gyvenimui, tačiau išmokti su ja gyventi, kokybiškai gyventi, tikrai įmanoma: „Gal palyginčiau tai su cukriniu diabetu. Tai nepagydoma liga, tačiau žmonės išmoksta su ja gyventi.“
Paklaustas, kiek truko, kol suprato, jog priklausomybė užvaldžiusi jo gyvenimą, Eligijus įvardija 15 metų – tiek buvo priklausomas nuo alkoholio. „Bet tai jau buvo rimta priklausomybė. Į šiuos metus neįtraukiu to, kas buvo kelias iki jos, kuris prasidėjo jaunystėje nuo kokių dvidešimties. Kai buvo vartojama „kaip visi“. O nuo trisdešimties iki keturiasdešimt penkerių, kaip dabar jau suprantu, buvau tikrai priklausomas, kol pradėjau kelią, kuriuo dabar einu“, – asmenine istorija dalijosi vyras.
Gal palyginčiau tai su cukriniu diabetu. Tai nepagydoma liga, tačiau žmonės išmoksta su ja gyventi.
E. Juchnevičius atviras, kad pastebėti problemą jam padėjo žmona: „Aš supratau, kad tiesiog kenkiu artimiesiems, draugams. Galiausiai, supratau, kad galiu pakenkti žmonėms, kurie tiesiog dirba savo darbus ir per mane jų gali netekti. Supratau, kokių nesąmonių gali pridaryti paprastas pijokėlis ir tai man buvo taškas. Juk negeri visą laiką, būna ir tų sąmonės prašviesėjimų. Aš supratau, kad noriu gyventi kitaip, daryti gerus darbus žmonėms.
Priklausomybė yra tokia liga, kad ilgus metus tu su ja gyveni, kol vieną dieną imi ir pamatai, koks didžiulis dramblys kambary. Už tai, kad pamačiau jį, aš labiausiai dėkingas žmonai, kuri kaip liūtas kovėsi su šita mano liga“, – pasakojo pašnekovas.
Aišku, vyras tikino, kad pamatyti tą dramblį ir yra didžioji esmė, kol žmogus to nesuvokia – nieko nebus. Kalbėdamas apie priežastis, kodėl žmonės įninka į alkoholį ir kodėl vis klimpsta gilyn, Eligijus įvardijo jų ne vieną. Anot jo, nemenkai prisideda ir pati visuomenė, nes žmogų nuo pat gimimo iki mirties kiekviena proga „laisto“.
Vis dėlto, kalbėdamas apie save, Eligijus įvardijo ir nerimą. Pašnekovas įsitikinęs, nerimas suvaidino didelį vaidmenį. Pirmiausia, pats nerimas ir atveda į priklausomybę, nes mes nemokame gyventi, švęsti be svaigalų. Tam, kad būtume drąsesni, galėtume daugiau pasakyti, pasilinksminti, neva turime svaigintis. O pradėjus tai daryti, nerimas tik didėja.
„Pasakysiu paprastą pavyzdį, kuris aktualus tiek rūkančiam, tiek geriančiam alkoholį, ar vartojančiam kitas medžiagas. Jei žmogus kas dieną rūko, pamatęs, kad liko dvi ar trys cigaretės, jau pradeda nerimauti, kad tai gali pasibaigti. Ima galvoti – o kur ir kaip gauti? Vėliau, kai priklausomybė stiprėja, žmogų užvaldo ilgalaikis nerimas.
Jis nesuvokia, kas atsitiko. Suprantama, jei nerimas kyla dėl vaiko, kuris serga ar pan., bet priklausomybės atvejus jis atsiranda dėl visai kitokių priežasčių. Ima drebulys, krečia, mintys laksto tokiu greičiu, kad neįmanoma jų suvokti. Galiausiai, tai išsivysto į panikos priepuolius. Ateina diena, kai nebeišeina atsikelti daryti jokių darbų, nebeišeina miegoti. Tai sukelia tokį vidinį diskomfortą, kad sekina ir nervina viskas – laikrodžio tiksėjimas, valytoja už lango. Tai progresuoja ir vieną dieną gali tapti tiesiog nebepakeliama“, – kalbėjo Eligijus.
Vyras džiaugiasi, kad su žmonos pagalba jam pavyko atsitiesti. Eligijaus teigimu, priklausomą žmogų ilgainiui priklausomybė taip užvaldo, kad jis nebegirdi savęs, jis tiesiog nėra jis. „Todėl aš labai džiaugiuosi, kad dabar gyvenu savo gyvenimą. Esu toks, koks esu iš tiesų. Noriu daryti žmonėms gera, kurti vertę, gyventi prasmingą gyvenimą“, - atviravo pašnekovas.
Kankinusį didžiulį nerimą, anot Eligijaus, kartu su priklausomybės įveikimu pavyko prislopinti. O net jei jaučia jį kylant, vyras neslepia – išmoko su juo kovoti. Kiekvienas turime ir galime rasti priemonių, kaip nurimti. Bet vis tik, norint eiti šį kelią, akcentuoja Eligijus, kiekvienam priklausomam žmogui, labai svarbi kito atrama.
Eligijus įsitikinęs, kad jei nori pataisyti daiktą – turi suprasti, kaip jis veikia. Kas konkrečiai jame sugedo? Lygiai taip pat, pasak vyro, ir su priklausomybe. Pašnekovas įsitikinęs, kad šiandien Lietuvoje neretai dar kovojama tik su pasekmėmis.
Dirbti su priežastimi
Kalbėdamas apie nerimą psichoterapeutas J. Hilbigas atkreipė dėmesį, kad pirmiausia, reikėtų nepamiršti, kad pats nerimo ir baimės jausmas yra labai žmogiškas: „Jis buvo būdingas ir mūsų seneliams, proseneliams. Mes netgi manome, kad šis jausmas padėjo mūsų protėviams išgyventi. Juk baimės padėjo laiku susimobilizuoti, rasti sprendimus, galiausiai bėgti, jei kyla labai didelis pavojus. Mes šį jausmą, galima sakyti, paveldėjome, tačiau vieni jo aspektai šiandien tinka, kiti nelabai. Vis dėlto, nerimas, susirūpinimas rodo, kad mes į kažką žiūrime rimtai, svarstome, vertiname.
Taigi šiek tiek nerimauti žmogui netgi reikia, tačiau esminis klausimas – kiek? Yra netgi žodis „įtampa“. Juk ji pati nėra problema, klausimas, kiek jos patiriame? Prilyginčiau tai elektros srovei. Kaip žinome, kad elektros lemputė degtų, reikia 230 voltų. Jei bus mažiau – bus per tamsu, jei gerokai per daug – tiesiog perdegs“, – įžvalgomis dalinosi pašnekovas.
Esminis klausimas, pasak psichoterapeuto, norint įvertinti, ar nerimo kiekis neviršija žmogaus galimybių jį įveikti – ar jis netrukdo gyventi taip, kaip žmogus nori, yra įpratęs, užsiimti kasdien ir norima veikla? J. Hilbigas atkreipė dėmesį, kad kai įtampos, nerimo būna per daug, labai dažnai jis pasireiškia ir fiziniais simptomais, kuriuos pastebėti nesunku. Anot specialisto, labai svarbu pastebėti, ką bando pasakyti kūnas. Tokie simptomai kaip raumenų skausmai, sutrikusi širdies ar žarnyno veikla, prakaitavimas, pusiausvyros sutrikimai dažnai signalizuoja apie per didelį nerimą.
„Galvos skausmas, viduriavimas, o kartais atvirkščiai – vidurių užkietėjimas, žandikaulio surakinimas, aukštas pulsas – šie simptomai, jei gydytojai neranda kitų priežasčių, neretai signalizuoja apie per didelį nerimą. Tiesiog, kūnas rodo, kad per ilgai yra mobilizuotas ir reikia ieškoti sprendimų. Jei kalbėtume apie emocinę perspektyvą – svarbu įvertinti, ar galime atlikti būtinus uždavinius, susitvarkyti su kasdienybe. Jei kalbame apie nerimą kaip medicininį sutrikimą, tuomet jis tiesiog blokuoja žmogų, jis norėtų, bet tiesiog negali – ar dėl kūno, ar dėl to, kad įtampa tiesiog jį „uždaro“, – tikino pašnekovas.
Paklaustas, ar tai, kad žmogus kartą susidūrė su nerimo sutrikimu, panikos priepuoliu, rodo didelę pasikartojimo riziką, J. Hilbingas teigė, kad situacijų būna įvairių. Per visą savo gyvenimą kiekvienas žmogus gali vieną ar kelis kartus patirti didesnių panikos priepuolių ar sutrikimų, bet dažnam vėliau gyvenime tai nepasikartoja. Tačiau panašu, kad yra žmonių, kurie iš prigimties linkę daugiau nerimauti.
Panašu, kad yra žmonių, kurie iš prigimties linkę daugiau nerimauti.
Psichoterapeutas pastebi, kad su nerimo sutrikimais, panikos priepuoliais per pastarąjį dešimtmetį žmonės susiduria vis dažniau, ypač daugėjo socialinio nerimo ir panikos sutrikimų. Tai pastebima ne tik Lietuvoje, bet ir visame Vakarų pasaulyje. Anot J. Hilbingo, galima išskirti kelias ryškesnes priežastis. „Ko gero, taip žmogų veikia informacijos ir pasirinkimų gausa bei laisvė, kurios kartu atneša ir didžiulę atsakomybę.
Lyg keliame sau lūkesčius išspausti iš to gyvenimo kuo daugiau, lyginamės su kitais. Norime gyventi vis prasmingiau. Tai, kad galime rinktis – puiku, bet tai suteikia ir daugiau galimybių prašauti. Iš to ir kyla stresas. Be to, vertėtų pabrėžti, kad daugėja vienišų žmonių, kurie tikrai susiduria su dideliu nerimu“, – įžvalgomis dalinosi psichoterapeutas.
Atkreipęs dėmesį, kad nemenkai prisideda ir socialiniai tinklai, kurie atitraukia nuo realaus gyvenimo, leidžia pasislėpti, pabėgti nuo problemų, tačiau anksčiau ar vėliau tenka grįžti. Tai irgi sukelia nerimo, o galiausiai, anot pašnekovo, natūralu, jog didelę įtaką žmonių emocinei sveikatai padarė ir geopolitiniai iššūkiai.
Psichoaktyvios medžiagos vienaip ar kitaip siūlo pakeisti mūsų būseną.
Nerimas – ir šaknys, ir pasekmė
Nerimas vienaip ar kitaip dažnai lydi su priklausomybėmis kovojančius žmones. Pirma, dažnai būtent negebėjimas susitvarkyti su per dideliu nerimu atveda prie įsitraukimo į žalingus įpročius – alkoholį ar kitas psichoaktyvias medžiagas. Antra, tikina J. Hilbingas, kai žmogus jau serga priklausomybe, nerimas paprastai būna dar didesnis, nes asmens nervų sistema vis jautrėja. Taigi, jam įtampa, nerimas sukyla dažniau, dėl vis menkesnių dirgiklių, o ramybės jis ieško tuose būduose, kurie jį atitraukia nuo problemų, iššūkių, realybės.
„Ne visi žmonės, turintys priklausomybių, susiduria su nerimo iššūkiais, bet tikrai nemažai. Žmogus, kuris kenčia nerimą, kuriam sunku jį valdyti, natūraliai ieško išeičių – kaip palengvinti savo būseną. Juk visi nori gyventi laisvai. Psichoaktyvios medžiagos vienaip ar kitaip siūlo pakeisti mūsų būseną. Tai nutinka palyginti greitai – nuramina, leidžia jaustis pozityviau.
Greitas rezultatas žmogų ir patraukia. Nervų sistema užsikabina ir nori dar. Taip pamažu įninkama į priklausomybę“, – komentavo psichoterapeutas, taigi nerimas ir svaiginimasis dažnai susiję tarpusavyje. O norint tai įveikti, pasak J. Hilbingo, reikia pradėti gvildenti priežastis – nerimo, noro pakeisti būseną, o tai ne trumpas procesas.
Anot psichoterapeuto, nerimo formų yra įvairių. Kartais, jei nerimas dar netrukdo gyventi, žmonės patys randa įveikos būdų – sportas, pakeistas gyvenimo būdas, mityba ar kiti dalykai. Jei situacija rimtesnė, kreipiasi į specialistus, tačiau, atkreipė dėmesį J.Hilbingas, žmonėms, patiriantiems tokius iššūkius, visada labai reikalingas ir reikšmingas šeimos bei artimųjų palaikymas.
Kai negandas bandome įveikti kartu, galimybės jas įveikti yra visai kitokios. Įsivaizduokite, kad kartu žygiuoja 10 žmonių grupė. Ir po kelių valandų vienas pajunta, kad yra išsekęs, ima bijoti, kad neįveiks žygio. Tuo metu labai svarbu, kaip reaguos kiti: ar pritars, kad iš tiesų irgi pavargo, viskas per sunku, beviltiška? Ar galbūt sakys, kad padės, rems vieni kitus, drąsins kartu eiti toliau?
