Pagalbos specialistai – irgi žmonės
Kaip gali padėti kitiems, kai pats turi sunkumų? – tokį klausimą, tikėtina, yra girdėję daugelis pagalbos specialistų. Tai išgirsti nėra malonu, o ir pats klausimas smarkiai klaidina. Vis dėlto verta pripažinti, kad psichologai, psichiatrai, socialiniai darbuotojai – visų pirma yra žmonės. Kaip ir visi, jie jaučia, mąsto, gali klysti, jie taip pat susiduria su gyvenimo iššūkiais ir gali turėti savų sunkumų. Tai jų nepaverčia mažiau kompetentingais ar mažiau vertais pasitikėjimo – priešingai, jų žmogiškumas gali tapti stiprybe, padedančia geriau suprasti kitus.
Kaip sako Vilniaus universiteto (VU) Filosofijos fakulteto Organizacinės psichologijos tyrimų centro narys, socialinių mokslų daktaras Arūnas Žiedelis, specialistų, tokių kaip psichologai, socialiniai darbuotojai ar medikai, darbas yra susijęs su dideliu emociniu krūviu, nes jų pastangos tiesiogiai veikia kitų žmonių gerovę. „Dažnai šių sričių specialistai pasižymi empatija, altruizmu, polinkiu aukotis, tačiau šios savybės, deja, taip pat padaro juos pažeidžiamus perdegimui”, – sako dr. A. Žiedelis.
Jis pastebi, kad visuomenėje kartais formuojasi nerealūs lūkesčiai, esą specialistai, kurie teikia pagalbą, turi būti „superžmonės“ – niekada nepavargti, neturėti asmeninių sunkumų Tokie lūkesčiai ypač stipriai veikia jaunus specialistus, kurie dar tik stengiasi rasti savo vietą profesinėje srityje.
„Šioje srityje svarbu suvokti – tiek specialistams, tiek visuomenei – kad pagalbos profesijų atstovai taip pat yra žmonės. Kaip sakoma lėktuvuose, pirmiausia deguonies kaukę reikia užsidėti sau, o tik tada padėti kitam. Rūpinimasis savimi nėra egoizmas, tai būtinybė,“ – pabrėžia VU dėstytojas Filosofijos fakulteto dėstytojas A. Žiedelis.
Balansas tarp darbo, motinystės ir emocinės gerovės
Psichologė Akvilė daugiau nei penkerius metus padeda žmonėms įveikti psichologinius sunkumus, o tuo pačiu metu pati ieško balanso tarp intensyvaus darbo, motinystės ir savo emocinės gerovės. Būdama „Žvelk giliau“ iniciatyvos, kuri siekia edukuoti visuomenę apie psichikos sveikatos svarbą ir ugdyti toleranciją, ambasadore, Akvilė atvirai dalijasi iššūkiais, su kuriais susiduria tiek jos klientai, tiek ji pati.
Moteris šiuo metu psichologines konsultacijas pacientams teikia dirbdama savarankiškai ir džiaugiasi atradusi šį darbo modelį. Tačiau kelias iki šio taško nebuvo lengvas. Dirbdama švietimo ir psichosocialines paslaugas teikiančiose įstaigose, ji susidūrė su situacijomis, kurios kėlė didžiulį emocinį stresą – nuo darbo su smurtą patiriančiomis šeimomis iki mobingo, manipuliacijų ir net grasinimų darbo aplinkoje. Galiausiai šios patirtys paskatino ją nėštumo pradžioje palikti darbą, kad galėtų pasirūpinti savo ir šeimos gerove.
Nors šis sprendimas suteikė palengvėjimą, jis taip pat atvėrė naujų iššūkių – moteriai teko prisitaikyti prie pasikeitusios finansinės situacijos ir įveikti pirmojo nėštumo nerimą. Nepaisant to, ji pabrėžia, kad sprendimas atsiriboti nuo toksiškos darbo aplinkos buvo būtinas.
„Išėjimas iš darbo buvo sunkus sprendimas, lydimas ir liūdesio, nes organizacijos, dirbančios psichosocialinių paslaugų srityje, dažnai stokodavo supratimo apie psichologinio konsultavimo procesą ir nevengdavo smurtinio bendravimo su darbuotojais,“ – atvirauja Akvilė.
Savo pavyzdžiu ji siekia parodyti, kad psichikos sveikatos specialistai nėra „tobuli“ žmonės. Atvirkščiai – autentiškumas ir gebėjimas pripažinti pažeidžiamumą padeda kurti nuoširdų ryšį su pacientais. Ji taip pat ragina organizacijas prisiimti daugiau atsakomybės už savo darbuotojų emocinę sveikatą, siūlant psichologinę pagalbą ir reguliarias supervizijas, kurios padėtų išvengti perdegimo.
„Perdegimas – tai grėsmė, kuri gali ištikti kiekvieną specialistą, jei nebus pasirūpinta tinkamu palaikymu,“ – teigia Akvilė. Jos įsitikinimu, psichikos sveikatos specialistų emocinė gerovė nėra prabanga – tai būtinybė, kad jie galėtų išlikti empatiški ir profesionalūs savo darbe.
Darbo ir asmeninio gyvenimo atskyrimas – nelengva užduotis
Specialistams, dirbantiems psichikos sveikatos srityje, asmeninio gyvenimo atskyrimas nuo profesinio gali būti itin sudėtingas. Dažnai iššūkiai, su kuriais jie susiduria darbo metu, juos lydi ir po darbo valandų, įsiskverbia į asmeninę erdvę. Šis nuolatinis stresas gali sukelti ilgalaikes emocines pasekmes.
„Dažnai „perdegame“, kai nesame patyrę pakankamai meilės ir stokojame jos sau; kai neturime savo ribų darbe ir kitose gyvenimo srityse, o mūsų lūkesčiai, kad kiti pasirūpins mumis, lieka tarsi kūdikystės patirčių tęsinys, – yra įsitikinusi psichologė Akvilė. – Svarbu suprasti, kad suaugus darbo santykis, kaip ir bet kuris kitas santykis, tampa abipusės atsakomybės ir pastangų dalimi.”
Kaip sako socialinių mokslų daktaras A. Žiedelis, darbuotojų gerovė labai priklauso nuo gebėjimo aiškiai apibrėžti ribas tarp darbo ir asmeninio gyvenimo. „Darbuotojai turi suprasti, kiek resursų gali skirti darbui, ir užtikrinti laiko poilsiui,“ – akcentuoja ekspertas. Sveikas balansas padeda išvengti perdegimo ir palaikyti emocinę pusiausvyrą, leidžiant darbuotojams išlikti efektyviems ir motyvuotiems.
Organizacija turi užtikrinti realistiškus darbo krūvius ir sudaryti palankias sąlygas, kurios leistų darbuotojams išsaugoti sveiką santykį tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo
Vis dėlto vien asmeninės pastangos nėra pakankamos, tvirtina A. Žiedelis. Socialinių mokslų daktaras su savo kolegomis iš VU Organizacinės psichologijos tyrimų centro atlieka mokslo ir taikomuosius tyrimus, kurie skirti analizuoti darbo ir organizacinės aplinkos poveikį organizacijų veiklai bei darbuotojų gerovei. Tyrimai apima tokias temas kaip nuotolinis darbas, darbuotojų įsitraukimas, stresas, perdegimas, darbo ir gyvenimo balansas, psichologinis saugumas ir kiti organizacijoms aktualūs klausimai.
A. Žiedelis pabrėžia, kad darbo aplinka turi sudaryti sąlygas šiam balansui išlaikyti: „Būtinas organizacijos ir darbuotojo bendradarbiavimas. Organizacija turi užtikrinti realistiškus darbo krūvius ir sudaryti palankias sąlygas, kurios leistų darbuotojams išsaugoti sveiką santykį tarp profesinio ir asmeninio gyvenimo.“
Gebėjimas nustatyti aiškias prioritetų ribas ne tik saugo darbuotojus nuo emocinio išsekimo, bet ir leidžia efektyviau valdyti laiką bei aiškiau suvokti savo tikslus darbe. Kai organizacijos siekia ne tik rezultatų, bet ir rūpinasi darbuotojų gerove, šis balansas tampa svarbiu ilgalaikės sėkmės pagrindu.
Kaip padėti sau ir ką galėtų padaryti darbdavys?
Psichologė Akvilė pasakoja, kad psichologinė pagalba, kurią ji pradėjo gauti Individualiosios psichologijos institute, tapo esmine jos asmeninių pokyčių ir gijimo dalimi. Tai padėjo stiprinti anksčiau nedrąsią ir savimi nepasitikinčią pusę. Tapusi mama, ji išgyvena dar vieną transformaciją, augdama kartu su savo vaiku. Motinystės vienišumas ir nuovargis skatino ją pasikliauti psichologinėmis konsultacijomis, kurios padėjo atpažinti su pogimdymine depresija susijusius ir kitus sunkumus bei priimti save.
Paskutiniais metais, būdama vaiko auginimo atostogose, Akvilė atrado įvairius būdus atkurti ryšį su savo kūnu ir emocijomis. Tai apima pasivaikščiojimus, tempimo pratimus, sportą, maudynes šaltame vandenyje, sąmoningą valgymą, kvapų stimuliaciją, muziką, šokius ir knygų skaitymą. Bendravimas su kitomis mamomis ir draugėmis tapo svarbus jos kasdienybei.
Psichologė Akvilė pabrėžia, kad organizacijos turėtų prisiimti atsakomybę už savo darbuotojų gerovę, siūlydamos psichologines konsultacijas ir supervizijas, kurios padėtų išvengti perdegimo ir pagerintų emocinę sveikatą. Ji siūlo, kad psichologiniai įrankiai, pavyzdžiui, BASIS-A testas, galėtų padėti analizuoti darbuotojų vaikystės patirtis, kurios turi įtakos jų gebėjimui spręsti problemas ir įveikti sunkumus.
Darbuotojo vaidmuo galėtų būti atsakomybės už savo savijautą prisiėmimas, rūpinimasis savimi ir organizacijos teikiamų paslaugų naudojimas.
Pašnekovė taip pat mano, kad organizacijos turėtų finansuoti psichologo sesijas, kad darbuotojai galėtų geriau pažinti savo emocinę būseną ir analizuoti šeimos ir darbo sistemų ryšius. Tai svarbu, nes perdegimas sukelia ilgalaikį fizinį ir psichologinį išsekimą. Ji pabrėžia, kad norint iš tikrųjų sveikti, reikia ne tik pašalinti simptomus, bet ir spręsti gilumines priežastis.
„Darbuotojo vaidmuo šioje diadoje galėtų būti atsakomybės už savo savijautą prisiėmimas, rūpinimasis savimi ir organizacijos teikiamų paslaugų naudojimas. Tai tik keli aspektai, kurie gali prisidėti prie abipusės atsakomybės kūrimo organizacijoje”, – sako ji. Darbo laiko planavimas ir ribų laikymasis yra dar vienas svarbus elementas. Specialistė pabrėžia, kad ribojant konsultacijų skaičių ir skiriant laiko sau, galima sumažinti emocinę įtampą.
Rūpinimasis specialistais – visos visuomenės užduotis
Pasak VU dėstytojo dr. A. Žiedelio, organizacijos, besirūpinančios savo darbuotojų emocine sveikata, ne tik mažina perdegimo riziką, bet ir prisideda prie specialistų profesinės motyvacijos bei darbo kokybės. Vadovų parama, teigiami tarpusavio santykiai ir aiškus darbo prasmės suvokimas yra esminiai gerovės veiksniai. Kai organizacija sukuria aplinką, kurioje specialistai gali atsistatyti po emocinio krūvio, jie tampa stipresni ir labiau motyvuoti, tvirtina ekspertas.
Pasak pašnekovo, psichikos sveikatos specialistų gerovė nėra tik jų asmeninis reikalas – tai yra ir visuomenės atsakomybė. Rūpinantis jų gerove, ne tik užtikrinama aukšta darbo kokybė, bet ir padedama kurti psichologiškai sveikesnę bendruomenę. Suvienijus individualias ir organizacines pastangas, galima užtikrinti, kad pagalbos profesijų atstovai išliktų stiprūs ir pasiruošę padėti kitiems.
Psichikos sveikatos specialistų gerovė nėra tik jų asmeninis reikalas – tai yra ir visuomenės atsakomybė.
Remiantis VU Filosofijos fakulteto Organizacinės psichologijos tyrimų centro nario dr. A. Žiedelio pateiktais duomenimis, neseniai atliktas tyrimas, kuriame dalyvavo daugiau nei 1000 Lietuvos darbuotojų, parodė, kad gerovė daugiausia priklauso nuo darbo aplinkos. Nors pandemija pakeitė kai kuriuos darbo įpročius, pagrindiniai gerovės veiksniai išliko tie patys. Organizacijos turi sutelkti dėmesį į darbo aplinkos valdymą, konfliktų prevenciją ir aiškų darbuotojo vaidmens apibrėžimą. Taip pat svarbu užtikrinti darbo saugumą, nes darbuotojo gerovė stipriai priklauso nuo jo darbo stabilumo, akcentavo dr. A. Žiedelis.
VU dėstytojas pabrėžia, kad perdegimo prevencijai būtina subalansuoti darbo reikalavimus su motyvuojančiais veiksniais. „Darbuotojas susiduria su sekinančiomis užduotimis, tačiau šias naštas būtina kompensuoti teigiamais dalykais darbo aplinkoje“, – teigia jis. Tarp šių teigiamų veiksnių – vadovo parama, galimybės tobulėti, karjeros perspektyvos ir teigiami tarpusavio santykiai.
VU dėstytojo minimas tyrimas dar kartą patvirtina, kad darbuotojų gerovė yra ne tik svarbi jų sveikatai, bet ir organizacijų sėkmei, todėl būtina nuolat investuoti į darbo aplinką, kuri skatintų motyvaciją ir išvengtų perdegimo. „Reikia pripažinti, kad pasaulio neišgelbėsi, tačiau gali padaryti daugiau gero, jei pirmiausia pasirūpinsi savimi”, – teigia dr. A. Žiedelis.
