15min pokalbis su Adomu – apie tai, koks buvo teismų procesas, kaip keitėsi jo paties gyvenimas, ar vyras bylinėsis Europos žmogaus teisių teisme, iš kokių pajamų tenka gyventi po to, kai iš pagrindų pasikeičia gyvenimas, bei apie vestuves neįgaliojo vežimėlyje.
Adomo istoriją galite skaityti čia.
– Adomai, šią savaitę pasidalinote savo istorija socialiniuose tinkluose, taip pat ji sulaukė didelio žiniasklaidos dėmesio. Kaip jaučiatės po tokio viešumo?
– Viešumas buvo geras, o neigiamų reakcijų nesulaukiau – tik teigiamų. Taip pat žmonės dalinosi savo istorijomis, kurios irgi nutiko gydymo įstaigose. Skaityti tas istorijas buvo baisu. Pasirodo, aš ne vienas toks, o kai kurios istorijos baigiasi net mirtimi.
Visų žmonių klausiau, ar kreipėsi į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją. Beveik niekas to nedarė, tik viena moteris atsakė teigiamai. Kiti – ne. Nesuprantu, kodėl žmonės abejingi savo sveikatai? Dėl to viskas (sveikatos apsaugos sistemoje) ir atrodo labai gražiai, problemų nėra – nes niekas nesiskundžia.
– Nugaros smegenų insultas, po kurio ir likote neįgalus, jus ištiko 2020 metų rudenį, o apie tai papasakojote tik dabar. Taip elgėtės dėl to, kad norėjote sulaukti visų instancijų teismų sprendimų?
– Taip. Lietuvos Aukščiausio Teismo sprendimas buvo šiemet, spalio mėnesį. O šią istoriją norėjau papasakoti visą laiką. Manau, kad ji verta būti papasakota.
Kokį poveikį ji sukels? Nežinau, ar labai didelį. Mačiau ir ligoninės komentarą. Man atrodo, kad tai panašus tekstas, kokį jie naudojo teisme ar pateikė komisijai.
– Pasakodamas išsakėte pastabas ne tik Respublikinės Vilniaus universitetinės ligoninės (RVUL), dar vadinamos Lazdynų ligonine, gydytojams dėl to, kad jums pagalba nebuvo suteikta laiku bei tinkamai, tačiau ir slaugytojams. Teigiate, jog dėl nepriežiūros atsirado keturios didelės pragulos, palatose nebuvo pagalbos iškvietimo mygtukų, todėl higienos užtikrinimas iš esmės neegzistavo ir kad kelis kartus kelias paras esate gulėjęs tiesiog savo vėmaluose. Ar taip teigiate apie visus slaugytojus, o galbūt buvo tik apie kai kurias jų pamainas?
– Lazdynų ligoninėje, kur buvau pusantro mėnesio, galėčiau išskirti dvi slaugytojas, kurios žmogiškai elgėsi. Viena buvo net ne slaugytoja, o slaugytojos padėjėja. Kadangi buvo pandemijos metas, ji į ligoninę sugrįžo dirbti jau iš pensijos, nes trūko personalo. Su ja bendravome ir po traumos, ir kai grįžau namo. Liko ryšys. Jos abi buvo tos, kurios man padėjo, kiek galėjo, rūpinosi higienos užtikrinimu. Už tai esu dėkingas.
– Vėliau jus reabilitacijai pervežė į Santarų klinikas. Kokia situacija buvo ten?
– Ten slauga negaliu skųstis. Gal tik nepotizmo buvo. Tarkime, tau paskyrė kineziterapeutą, tu su juo susidirbi, o tada jį perkelia į kitą aukštą, nes ten atvežė svarbesnį VIP asmenį. Kiek girdėjau, reabilitacijos vadovo draugą, kuriam skiriamas geresnis specialistas. Nepaisant to, kad tas geresnis specialistas dirba su manimi. Turi kovoti, kad tau kineziterapeutą grąžintų.
– Ar prisimenate tą momentą, kai apsisprendėte kreiptis į teismą?
– Taip. Galutinai apsisprendžiau po skambučio chirurgui. Tąsyk, jau po operacijos ir grįžęs į namus, turėjau važiuoti pakartotiniam magnetinio rezonanso tyrimui ir mane operavusio chirurgo konsultacijai.
Mane vežė tėtis, buvo daug sniego, todėl man su neįgaliojo vežimėliu svarbu privažiuoti kuo arčiau durų. Kai paskambinau chirurgui pasitikslinti, prie kurio įėjimo reikia, praktiškai buvau pasiųstas ant trijų raidžių. Tada ir nusprendžiau, kad tikrai kreipsiuosi į teismą.
Galvojau, kad jei pralaimėsiu, jie greičiausiai neprašytų atlyginti bylinėjimosi išlaidų.
Visi mano aplinkoje tai patarė, nors, žinoma, bylinėtis kainuoja. Be to, supranti, kad teisme gali ir pralaimėti. Žvelgiant kiek labiau „techniškai“, ramino tai, kad Valstybinė ligonių kasa (VLK) turi savo teisės skyrių ir nesamdo teisininkų iš išorės.
Galvojau, kad jei pralaimėsiu, jie greičiausiai neprašytų atlyginti bylinėjimosi išlaidų. Tai nuramino finansiškai. Aš teisiausi su valstybe, atsakovas buvo VLK, o trečioji šalis – Lazdynų ligoninė.
-
Nuo organoidų auginimo iki skaitmeninių įrankių kovai su vėžiu: atidarytas naujasis Medicinos mokslo centras
-
Į paskirtą tyrimą Kauno klinikose atvykusi kaunietė jo nesulaukė: „Dabar – vėl viskas iš naujo“
-
Pagalba mažiausiems: kokios raidos sutrikimų ankstyvosios reabiltacijos paslaugos kompensuojamos?
– Nuo kuo pradėti tokią bylą?
– Visų pirma reikia susirasti medicinos teisės ekspertą, kuris surašo skundą. Pirmasis etapas – reikia kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją.
Lietuvoje jau įsigaliojo naujasis žalos be kaltės modelis. Tai reiškia, kad komisija ir teismai neieško kaltųjų ir neteisia gydytojų, o aiškinasi procesų tvarką, galimus pažeidimus ir ar medicinos įstaigoje suteiktos paslaugos atitinka priimtus reglamentus, tvarką, įstatymus, ar pacientui kilusi žala kilo tikrai dėl medikų ar įstaigos aplaidumo, klaidų ir panašiai.
Gavusi skundą komisija turi pateikti savo išvadas. Jie kviečia ekspertus, ligoninės atstovus, mane. Mano supratimu, ši komisija yra žemoko lygio.
– Komisija nustatė, kad jokių pažeidimų nebuvo, tačiau teismas pasakė kitaip ir pripažino, kad jums nebuvo suteiktas tinkamas gydymas, kad anksčiau diagnozavus pagrindinę ligą, anksti atlikus tyrimus bei paskyrus reikalingą gydymą, neskyrus anksčiau laiko kraują skystinančių vaistų – jūsų neįgalumo ir nedarbingumo laipsnis galėjo būti žymiai mažesnis, kad turėjote galimybę išvengti negrįžtamų neurologinių pasekmių.
– Ir tai – pačios pirmos instancijos teismo nutartis. Kaip taip – kaip diena ir naktis – gali skirtis komisijos ir teismo vertinimas? Atrodo, kad komisija nieko nemato, o teisme mato viską atvirkščiai. Todėl ir sakau, kad komisijos lygis yra nuviliantis. Apskritai ši komisija turi galią atlyginti žalą, turi galią priimti sprendimą. Jei jis ar jo dalis netenkina – tada galima kreiptis į teismą.
– Teisme jums priteista moralinė žala ir patirtos išlaidos – kiek daugiau nei 125 tūkst. eurų. Tiek ir prašėte?
– Prašiau 200 tūkst. eurų moralinės žalos. Man atlyginta pusė prašytos moralinės žalos ir visos mano patirtos išlaidos: reabilitacija, būsto pritaikymas, kitos priemonės.
– Dar vienas įdomus momentas: kaip nustatoma moralinė žala?
– Pagal teismų praktiką, jei įrodai kaltę, finansinės dalys yra priteisiamos beveik visada. Bet... Patariama: rašyk moralinę žalą kokią tik nori, vis tiek teismas vertins pagal tam tikras gaires ir dažniausiai atsiremia į buvusias bylas ir precedentus. Moralinę žalą galima vertinti iki begalybės.
Teisėjai remiasi prieš tai buvusiomis bylomis ir savo nuožiūra. Mano byla vyko prieš dvejus metus ir tada tai buvo bene didžiausia vienam pacientui Lietuvoje priteista moralinė žala.
Anot teisininkų, pastebina tendencija, kad moralinė žala vis didėja.
– Tačiau kreipėtės į aukštesnės instancijos teismus, nes jums nebuvo priteistos netektos pajamos. Koks buvo šis ieškinys?
– Bendra suma su viskuo – apie 1,3 milijono eurų.
– Kitaip tariant, maždaug milijonu įvertinote netektas pajamas. Kaip jas apskaičiavote?
– Iki nelaimės turėjau darbo sutartį, gaudavau atlyginimą. Ši suma yra pajamos, kurias būčiau uždirbęs iki pensinio amžiaus. Dabar aš dirbti negaliu, nustatytas nulinis darbingumas. Kai įvyko trauma, man buvo 29 metai.
– Kokie teismo motyvai?
– Visi teismai rėmėsi ekspertų išvadomis. Ekspertas negalėjo pasakyti ryžtingai, jis pasakė „a“, bet nepasakė „b“. Eksperto teigimu, greitesni medikų veiksmai, greitesni tyrimai, operacija galėjo lemti mažesnius neurologinius reiškinius, galėjo padėti išvengti sunkios negalios, bet kokia apimtimi – niekas pasakyti negali.
Tai yra logiška, nes niekas negali retrospektyviai įvertinti, kiek minučių anksčiau įvykusi operacija procentais lemtų geresnę išeitį. Visi teismai tuo ir rėmėsi.
O aš turėjau įrodyti, kad daugiau darbingas būčiau, jei operacija, tyrimas, neurologo konsultacija būtų įvykę anksčiau ir svarbiausia – kiek tas anksčiau. To neįrodžiau, bent jau taip nusprendė teismai.
– Minėjote, kad šiame sprendime įžvelgiate ir žmogaus teisių pažeidimą.
– Galvoju kreiptis į Europos žmogaus teisių teismą, tačiau tai sudėtinga procedūra, be viso to kainuojanti laiko, pinigų, o galbūt ir šansai laimėti nėra dideli. Bet Europos žmogaus teisių konvencijoje kalbama ir apie žmogaus teisę į turtą, jei jis grindžiamas darbo sutartimi, apie teisę į gyvybę, į privatų ir šeimos gyvenimą. Šiuo aspektu Lietuvos teismuose byla nebuvo vertinama. Jie visiškai neatsižvelgė į tai, kad yra ir teisė į turtą. Byla buvo nagrinėjama labiau techniškai. Man atrodo, tokios praktikos Lietuvos teismuose iš viso nėra.
Norėtųsi pakeisti precedentą tokiuose ieškiniuose ir kad žmonės ateityje galėtų prisiteisti netektas pajamas.
Europos žmogaus teisių teisme galbūt lengviau įrodomas sisteminis valstybės aplaidumas, kaip, tarkime, mano atveju ligoninėje savaitgalį nebuvo galima atlikti magnetinio rezonanso tyrimo. Bet kaip ginčytis dėl netektų pajamų? Kol kas tariuosi su teisininkais. Be to, juk surašyti tokį ieškinį irgi kainuoja, o man finansinis aspektas dabar taip pat svarbus.
Tačiau norėtųsi pakeisti precedentą tokiuose ieškiniuose ir kad žmonės ateityje galėtų prisiteisti netektas pajamas.
– Kalbant apie labiau paprastus, buitiškus dalykus. Jums teko pritaikyti ir namus?
– Taip. Svarbiausias dalykas – išvažiuoti su vežimėliu buvo per siauros durys. Gyvenu pirmame aukšte, išėjimas – truputį paaukštintas. Dabar yra speciali kėdutė, kuria išvažiuoju pro duris. Reikalauja fizinių jėgų. Beje, šį butą įsigijau likus pusmečiui iki traumos.
– Adomai, iš kokių pajamų jūs dabar gyvenate?
– Gyvenu iš prieš tai savo padarytų investicijų, santaupų, taip pat gaunu pašalpą. Aš neturiu didelių finansinių įsipareigojimų, neturiu būsto paskolos. Pasisekė dar iki traumos gyvenime sėkmingai investuoti. Nėra dabar mano pajamos didelės, jos gerokai sumažėjo. Bet ir išlaidų didelių nėra.
– Dirbti negalite nieko?
– Esu nedarbingas, taip įvertinta mediciniškai. Žinoma, keliauti į ofisą man būtų sunku ne tik dėl kojų. Yra daug kitų niuansų. Patyrus nugaros smegenų traumas atsiranda problemos su kraujo spaudimu.
Pagulėjus naktį vienoje pozoje iš ryto kraujo spaudimas nukrenta, kadangi kraujas subėga žemyn į kojas, o ten raumenų nebėra. Būna, kad rytais svaigsta galva, silpna, o po pietų jau galiu normaliai funkcionuoti. Temperatūros reguliavimas sutrikęs, krečia drebulys.
Tai vargina.
Ateityje norėsiu pagal savo galimybes ką nors dirbti, tik nežinau, kaip į tai pažiūrės darbdavys. Fizinių darbų atlikti negaliu jokių. Galbūt dirbti iš namų? Galvosiu, nes ir pats norėsiu veiklos.
– Kada jūs pats labai aiškiai supratot, kad iš neįgaliojo vežimėlio nepakilsite ir kad jūsų gyvenimas visiškai pasikeitė?
– Didžiausią smūgį gavau, kai po reabilitacijos grįžau namo. Dabar aš jau galiu savarankiškai gyventi, man nereikia didelės priežiūros, galiu atsispirti, nuo sofos persėsti į vežimą ir panašiai.
Bet tik grįžęs buvau silpnas, beveik daržovė.
Buvo momentų, kai mane žmona paguldydavo į lovą, o tada, pavyzdžiui, nueidavo į dušą. Guliu ir suprantu, kad nieko padaryti negaliu, negaliu nei pasisukti, nei pajudėti. Baisoka buvo.
Taip pat prisimenu ir dar vieną momentą, kai supratau, kad iš šito taip lengvai neišlipsiu. Tai nutiko Santarose, reabilitacijoje. Tada atėjo pirmoji tokia mintis. Daug kartų gyvenime esu praslydęs, viskas gerai baigėsi tam tikrose blogose situacijose, be didelių nuostolių. O šį kartą nuojauta kankino: šis kartas ne toks.
– Kas jums padėjo sustiprėti fiziškai?
– Dveji metai po tokių traumų yra labai svarbūs. Neurologijoje sakoma, kad tai, ką atgausi per dvejus metus, tą ir turėsi. Labai daug reabilitavausi, labai daug sportavau. Sutikau ne tik blogų gydytojų, sutikau ir gerų. Susipažinau su mokslininku, kartu eksperimentavome įvairiomis terapijomis. Jos labai padėjo ir sustiprinti imunitetą, nes nuolat kankino įvairios infekcijos. O tai dar labiau išsunkia jėgas.
Kada susitvarkė imunitetas, pradėjau sportuoti, atstatinėti raumenis, tinkamai maitintis. Man šiek tiek pasisekė dėl rankų. Pagal pažeidimo lygį turėjo nefunkcionuoti bicepsai, tricepsai, tačiau jie liko.
Pažeisti tik patys delnai, nors pirštai juda, bet kairėje rankoje labai silpni. Gal tik šaukštą ir galiu išlaikyti, likę apie 20 procentų jėgos. Dešinė ranka atsistatė geriau, apie 70 procentų jėgos. Beveik normali ranka.
– Ar jums reikėjo psichologo pagalbos?
– Taip, Santarose reabilitacijos metu man buvo paskirtas psichologas. Mažai, valanda per savaitę, kai reiktų valandos per dieną. Vėliau reabilitacija tęsėsi Palangoje, ten taip pat buvo. Centro poliklinikoje, kurios pacientas esu, man suteikta paliatyvioji slauga. Pasilikau dvi jų siūlomas paslaugas – slaugytoją ir psichologę. Bet dabar psichologiškai jaučiuosi gerai, susitvarkiau.
Slaugytoja pas mane ateina perrišti žaizdų – jau ketvirtus metus gydausi po gydymo Lazdynų ligoninėje atsiradusias pragulas. Jų buvo keturios, dabar liko dvi vis dar atviros žaizdos. Beje, medikai sakė, kad jei būčiau pensinio amžiaus – greičiau numirčiau, nei jos sugytų. Sudėtinga problema su jomis. Labai lėtai gyja.
– Po tokių įvykių, būna, išyra ir šeimos.
– Būna. Dešimt metų draugavau su savo mergina Indre, planavome tuoktis, tačiau taip ir nesusituokėme. Kai įvyko trauma, aš jai nebenorėjau užkrauti naštos – savęs. Pasiūliau mane palikti.
Juk nevedžiau jos dešimt metų, tai nejau dabar sakysiu: imk mane tokį? Tavo trisdešimtajam gimtadieniui – dovanėlę.
Ji šios minties atsisakė visiškai. Po reabilitacijos sugrįžau birželio mėnesį, o rugpjūtį mes susituokėme.
Bet statistika yra žiauri. Skaičiau, kad JAV, o manau, kad panašiai yra ir Lietuvoje, nugaros smegenų traumas patiria nemažas procentų vyrų iki 30 metų. Kai kurie nusižudo per pirmus keletą metų. Kitiems – depresijos, priklausomybės, skyrybos.
Mano atvejis yra išskirtinis.
