Po insulto ar trauminio galvos smegenų pažeidimo dažnai pasireiškia afazija – kalbos ir komunikacijos sutrikimas. Pasak „Eglės reabilitacijos centro“ Vilniuje klinikinės logopedės Aurelijos Meškerevičiūtės, šis sutrikimas gali pasireikšti įvairiai: vieniems sunku suformuluoti sakinius, kitiems – suprasti, kas jiems sakoma. Kai kurie pacientai taip pat painioja skiemenis, prideda papildomų garsų, sutrinka jų kalbos gramatika, jie pamiršta žodžius – todėl kartais klaidingai atsiduria net ir psichiatrijos ligoninėje, atkreipia dėmesį specialistė.
„Problema ta, kad diagnostika yra sudėtinga. Neturime standartizuotų kalbos testų, todėl sugaištama daug laiko. O jei pacientas patyrė insultą, per keturias valandas būtina pradėti teikti medicininę pagalbą, kad kraujotaka būtų atstatyta be didelės pažaidos“, – įstaigos pranešime žiniasklaidai cituojama A.Meškerevičiūtė.
Kitais atvejais, anot A.Meškerevičiūtės, nors pacientai kalba sklandžiai, jiems gali būti sunku suprasti, kas yra sakoma, todėl jie atsako netinkamai. Dėl tokių situacijų neretai manoma, kad pacientui pasireiškė psichikos sutrikimas ir jis nukreipiamas į psichiatrijos ligoninę.
„Pavyzdžiui, paklausus žmogaus, kokia buvo jo profesija, jis gali pradėti sakyti atsitiktinius skaičius ar visai nesusijusias frazes. Kartais pacientas supranta, ką nori pasakyti, bet negali suformuluoti tinkamo žodžio arba painioja žodžių reikšmes: vietoj „bananai“ sako „morkos“, vietoj „pusryčiai“ – „vakarienė“. Tokie sutrikimai būdingi po galvos smegenų kraujotakos sutrikimų“, – akcentuoja logopedė.
Kritinis faktorius – laikas
Pasak klinikinės logopedės, jei reabilitacija pradedama greitai, tikimybė susigrąžinti kalbos funkcijas yra daug didesnė – aiškių rezultatų galima tikėtis po metų intensyvaus darbo logopedo kabinete ir namuose.
„Pirmieji šeši mėnesiai po insulto yra lemiami, nes smegenys prisitaiko prie pokyčių ir gali efektyviau atkurti pažeistas funkcijas. (...) Logopedinis darbas yra derinamas kartu su kitomis reabilitacijos paslaugomis, pavyzdžiui, kineziterapija, masažais ar vandens procedūromis“, – teigia A.Meškerevičiūtė.
Apskritai kalbos atkūrimas pradedamas nuo pavienių garsų ir paprastų skiemenų tarimo, vėliau mokomasi trumpų ir ilgesnių žodžių, pildomas žodynas, pereinama prie sakinių formavimo, pasakoja A.Meškerevičiūtė. Tam naudojamos įvairios vizualinės priemonės – realūs objektai, paveikslėliai. O kai sakytinė kalba atsistato, dirbama ir su rašytine kalba – pradedama nuo raidžių, skiemenų kopijavimo, galiausiai pereinama prie žodžių rašymo, dalijasi logopedė.
„Dažnai pirmieji atsirandantys garsai yra tie, kuriuos žmogus anksčiau dažnai kartodavo. Pavyzdžiui, vyresnio amžiaus pacientai, netekę kalbos, vis dar gali be problemų sukalbėti „Tėve mūsų“ maldą, bet neištaria „laba diena“. Tai rodo, kad automatizuoti kalbiniai mechanizmai gali būti išsaugoti net ir esant stipriam pažeidimui“, – teigia A.Meškerevičiūtė.
Pasak logopedės, kalbos atkūrimo procesas priklauso nuo daugelio veiksnių: kaip greitai suteikta medicininė pagalba, kokia pažeidimo vieta smegenyse, kiek nervinio audinio pažeista, paciento motyvacijos, jo amžiaus (smegenų plastiškumo) ir netgi išsilavinimo.
Tais atvejais, kai kalba visgi neatsistato, pacientams taikomos kompensacinės priemonės – jie rodo paveikslėlius, piešia tai, ką nori pasakyti.
Kiti galimi sutrikimai
Taip pat, be afazijos, pacientai gali susidurti su dizartrija – motoriniu kalbėjimo sutrikimu, kai dėl sutrikusios artikuliacijos kalba tampa neaiški, kalbant greitai pavargstama, kalbėjimas tampa monotoniškas, be intonacijos, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Tokiais atvejais atliekame specialias artikuliacijos mankštas, stiprinančias liežuvio, lūpų ir kitų kalbėjimo raumenų veiklą. Parenkame pratimus pagal tai, kuri artikuliacijos vieta yra silpniausia. Reabilitacijos centre pacientams sudarome individualią programą pagal jų būklę“, – komentuoja logopedė.
Tačiau A.Meškerevičiūtė atkreipia dėmesį, kad kalbos atkūrimas neapsiriboja vien logopedo darbu. Itin svarbus yra artimųjų įsitraukimas – logopedai moko juos, kaip bendrauti su pacientu, kokius pratimus atlikti namuose, kaip skatinti kalbos atkūrimą kasdienėse situacijose.
Jei visgi žmonės tam neturi motyvacijos ar jiems trūksta artimųjų palaikymo, jie gali likti socialinėje atskirtyje, kas gali sukelti papildomų psichologinių problemų.
