Radioaktyvumas ir mitai: ar gali radiacija būti žalia?

Jonizuojančiosios spinduliuotės negalime nei pamatyti, nei pajausti, tad natūralu, kad apie tokį paslaptingą reiškinį kuriama įvairiausių mitų. Jų ne taip mažai, o dalį mitų sėkmingai sukuria ir platina kino pramonė. Apie įvairiausius su jonizuojančiąja spinduliuote susijusius mitus „15min“ kalbasi su Nacionalinio vėžio instituto Medicinos fizikos skyriaus vedėju dr. Jonu Veniumi.
Radiacija
Radiacija / Shutterstock nuotr.

Jonizuojančioji spinduliuotė žmones ir gyvūnus paverčia monstrais? Mitas

XX a. šeštojo dešimtmečio Holivudo fantastika kartais pavadinama nervingu, šlykščiai bauginančiu kino žanru, davusiu pradžią „radioaktyviosioms“ kino temoms. Filmai rodė įvairiausius mutantus: skruzdėles, virtusias 6 m ilgio šarvuotomis pabaisomis, atominį ryklį, gigantišką, tiltus griaunantį aštuonkojį, radioaktyvų vorą ir pan. Bene garsiausias visų radioaktyviųjų monstrų yra Godzila. Šiais laikais žinių apie jonizuojančiąją spinduliuotę visuomenė turi daugiau, tačiau kino studijos ir toliau monstrams „gaminti“ naudoja radiaciją.

„Jei nejonizuojančioji spinduliuotė medžiagos nekeičia, nebent tik ją įšildo, tai jonizuojanti spinduliuotė medžiagą keičia. Ką tai reiškia? Tarkim, nežymiai susižeidžiame – tai iš esmės neturi didelės įtakos mūsų funkcionalumui. Tačiau jonizuojančioji spinduliuotė gali pakeisti ląstelės DNR, t. y., ląstelė virsta kitokia ląstele.

Tai – esminis pokytis, nes kitokia ląstelė, toliau besidalydama, irgi gamins kitokias ląsteles. Dėl to kyla baimė, kad jonizuojančioji spinduliuotė sugadins ląstelės DNR, kitaip sakant, kodą, pagal kuri ląstelė gyvena ir ji, pradėjusi elgtis pagal kitą kodą (toks ir yra vėžio apibrėžimas), ne tik dauginsis, bet naudos žmogaus išteklius. Taigi, pagrindinė baimė, kai diskutuojama apie jonizuojančios spinduliuotės poveikį – vėžio rizika.

Pagrindinė baimė, kai diskutuojama apie jonizuojančios spinduliuotės poveikį – vėžio rizika.

Išsakomos ir su reprodukcine, širdies ir kraujagyslių, nervų sistemomis susijusios rizikos, tačiau pagrindinė – vėžio rizika“, – atskleidžia Nacionalinio vėžio instituto Medicinos fizikos skyriaus vedėjas dr. Jonas Venius.

NVI nuotr./Jonas Venius
NVI nuotr./Jonas Venius


Pasak eksperto, kai gauname nedidelę jonizuojančiosios spinduliuotės dozę, pažaida yra nedidelė ir ląstelės, pakankamai protingi organizmo vienetai, bando atitaisyti buvusią padėtį, nes DNR yra dvigrandė ir jei viena grandinė pažeista, atstatyti nėra sunku. Net jei nėra kaip atstatyti, vis tiek bandoma kažką panašaus atkurti. Bet jeigu pažaida pakankamai didelė – ląstelės susinaikina. Prisiminkime įvairius filmus, ar įvairias istorijas, kaip, gavus didelę dozę, virstama monstrais. Realybėje, jei visas organizmas buvo apšvitintas labai didele doze, jei pažaidos – didelės, įsijungia susinaikinimo mechanizmas ir organizmą ištinka mirtis.

Dr. Jonas Venius pateikia elementarų šį mitą paneigiantį pavyzdį: tai spindulinė terapija – sritis, kur žmonių gaunamos jonizuojančios spinduliuotės dozės yra didžiausios, bet jokių apsigimimų neužfiksuota.

Radioaktyvios medžiagos yra žalios ir šviečia? Mitas!

Veiksmo filmuose dažnai galima pamatyti statinę, kurioje teliūškuoja žalsvas ir švytintis skystis. Vaizdingi piešiniai ant statinės šono rodo, kad tai – radioaktyvi medžiaga.

Shutterstock nuotr./Radiacija
Shutterstock nuotr./Radiacija

Šiame mite yra tik nedidelis tiesos grūdelis: uranas – pilkos spalvos metalas, bet jo oksidai gali būti ir ryškiai geltoni. Ir būtent tai viliojo stiklo pūtėjus. Urano oksido milteliai buvo naudojami kuriant žalsvus ir gelsvus stiklo atspalvius. Urano stiklas žmones traukė savo žalia spalva, nes tuo metu ji buvo labai madinga.

Galimas mito apie radioaktyvių medžiagų švytėjimą šaltinis – mechaniniai laikrodžiai, kurių rodyklės ir ciferblatas naktį šviesdavo žaliai ir kuriuos gaminant daug JAV moterų susirgo spinduline liga. Taip nutiko dėl to, kad laikrodžių gamybai naudojamuose dažuose buvo radžio.

Pilkos spalvos metalas radis tamsoje nešvyti. Tad kodėl laikrodžiai naktį švytėdavo žaliai? Be radžio, dažų sudėtyje buvo liuminoforo – medžiagos, švytinčios dėl liuminescencijos. Jis buvo pagamintas iš sidabro ir cinko sulfido ir skleidė žalią šviesą. Liuminoforo sužadinimo šaltiniu buvo alfa dalelės, išsiskiriančios skylant radžiui. Taigi, radioaktyvusis elementas nešvytėjo, jis tik buvo savotiška liuminoforo „baterija“.

Jonizuojančioji spinduliuotė – atomų išskiriama energija, sklindanti elektromagnetinių bangų (gama arba rentgeno spindulių) arba dalelių (alfa, beta ir neutronų) pavidalu, todėl mūsų akys negali matyti šios energijos. Akys mato tik apytiksliai nuo 400 iki 700 nm ilgio elektromagnetines bangas, o gama spinduliuotės bangos ilgis yra mažesnis nei 10 pm (dešimt tūkstančių kartų mažesnis už tų bangų, kurias matome, ilgį). Kitaip tariant, spinduliuotė mus veikia, ji netgi gali mums pakenkti, tačiau negalime jos pamatyti.

Bet paimkime plutonio izotopą 238, kurio pusėjimo trukmė 87,7 metai, jis NASA kosminiuose zonduose buvo sėkmingai naudojamas kaip energijos šaltinis. Radioaktyvaus skilimo metu, plutonio izotopas 238 išlieka karštas ir tamsoje pradeda švytėti. Tačiau to priežastis ne spinduliuotė, o tai, kad jis įkaista iki raudonumo.

Jonizuotas oras švyti, o geriausias to pavyzdys yra žaibas.

Matę serialą „Černobylis“, galbūt prisimena melsvą švytėjimą avarijos metu virš reaktoriaus aktyviosios zonos. Ar tas švytėjimas iš tikrųjų ten buvo? Liudininkų parodymai nesutampa, tačiau jei buvo, nesunku paaiškinti, kas jį sukėlė – jonizuojanti spinduliuotė virš reaktoriaus buvo tokia galinga, kad jonizavo oro molekules. Jonizuotas oras švyti, o geriausias to pavyzdys yra žaibas.

Shutterstock nuotr./Radiacija
Shutterstock nuotr./Radiacija

Jonizuojančioji spinduliuotė visada sukelia vėžį? Mitas

Labai gajus mitas, kad jonizuojančioji spinduliuotė visada sukelia vėžį, netgi jei seniai gavome jonizuojančiosios spinduliuotės dozę. Tai praktiškai laikrodis pradėjo tiksėti ir mes anksčiau ar vėliau susirgsime vėžiu.

Šį mita paneigia dr. Jonas Venius. „Jau minėjau, kad, kai jonizuojančiosios spinduliuotės pažaidos nedidelės – ląstelės stengiasi atsistatyti, jei labai didelės – susinaikina. Bet yra ir trečias variantas, kai pažaida gali būti vertinama kaip ne visiškai didelė arba nepakankamai maža. Tada ląstelė ne visai „supranta“, kokia pažaida buvo, ji bando atsistatyti, bet ne visiškai taip, kaip buvo ir tokiais atvejais susiduriame su ląstelių mutacijomis“, – sako ekspertas.

Tačiau, anot jo, tokios ląstelės ne taip lengvai virsta vėžinėmis ląstelėmis. Tai – tikimybiniai įvykiai, pavyzdžiui, kokia tikimybė, kad į tą pačią jau mutavusią ląstelę kitą kartą vėl atsitiktinai pataikys kažkoks fotonas ir tinkamoje vietoje padarys nedidelę pažaidą, kad ląstelė ir vėl atsistatytų neteisingai. Ir tokių įvykių grandinė turi būti labai ilga, nes tik tada galiausiai turėsime tą „neklausančią“ potencialiai vėžinę ląstelę. Tai iš tikrųjų yra labai ilgas tikimybinis procesas, o gyvenimo eigoje mes paprastai susiduriame su daug kitų žalingų poveikių ar turime tam tikrų žalingų įpročių, kurie mus lydi pakankamai ilgai.

Shutterstock nuotr./Radiacija
Shutterstock nuotr./Radiacija

Jonizuojanti spinduliuotė žmogų paverčia radioaktyvu? Mitas

Labai paplitęs medikams bei medicinos fizikams šypseną keliantis mitas – jonizuojanti spinduliuotė padaro žmogų radioaktyviu. Tai reikštų, kad po rentgeno diagnostikos ar spindulinės terapijos žmogus pats skleidžia jonizuojančiąją spinduliuotę.


„10–15 proc. pacientų klausia, ar po procedūrų, kurių metu buvo naudojama jonizuojančioji spinduliuotė, žmogus netampa radioaktyvus, nes jei spindulinės terapijos metu parenkama vėžines ląsteles naikinanti dozė, vadinasi, organizme kažkas turėtų pasilikti. Atsakymas vienareikšmis – nieko nelieka, nes jonizuojančioji spinduliuotė – energija, kurią skleidžia tik šaltinis, išskyrus tuo atveju, kai žmogus gydomas radionuklidais ir kai aktyvi medžiaga (šaltinis) lieka organizmo viduje“, – sako dr. Jonas Venius.

Ekspertas paaiškina, kad medicinoje naudojami tokie radionuklidai, kurių pusėjimo laikas yra labai trumpas. Stengiamasi, kad tie šaltiniai, kuriuos žmogus išgeria arba kurų jam suleidžiama, suskiltų labai greitai– per valandas ar paras, ypač kalbant apie diagnostinius šaltinius. Tik gydomieji šaltiniai radioaktyviais būna ilgesnį laiką, pavyzdžiui, 11 dienų. Kai kurie pacientai nustemba, kai pasakai, kad gamtoje, aplink mus jonizuojančioji spinduliuotė sklinda visada, bet dėl to mes juk netampame radioaktyvūs.

Nacionalinio vėžio instituto Medicinos fizikos skyriaus vedėjas dr. Jonas Venius pažymi, kad nei lagaminai, nei juose esantys daiktai, peršviesti rentgeno spinduliais oro uostuose, nei maisto produktai, peršviečiami juos gaminančiose įmonėse kontrolės tikslais, netampa radioaktyvūs. Tokiais atvejais naudojama jonizuojančioji spinduliuotė medžiagų nepaveikia negrįžtamai ir pati medžiaga netampa radioaktyvi.

Vaikams negalima skirti medicininių procedūrų, kuriose naudojama jonizuojančioji spinduliuotė? Mitas.

Girdisi nuogąstavimų, kad vaikams negalima skirti procedūrų su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais. Dr. Jonas Venius pritaria, kad vaikai yra daug kam jautresni, taip pat ir jonizuojančiajai spinduliuotei, tačiau reikia turėti omenyje, jog jonizuojančiosios spinduliuotės tyrimai yra visada skiriami tik tokiu atveju, kuomet tai yra būtina. Kitaip tariant, informacija, kurios reikia, gali būti gaunama tik tokiu metodu ir ji yra būtina asmens sveikatai ar gyvybei gelbėti.

Jonizuojančiosios spinduliuotės tyrimai yra visada skiriami tik tokiu atveju, kuomet tai yra būtina.

„Žiūrint iš mokslinės pusės, yra tyrimų ir patvirtinančių jonizuojančiosios spinduliuotės žalą, ir paaiškinančių tokių išvadų galimas priežastis. Pavyzdžiui, vienas tyrimas Pietų Korėjoje, pasižymėjęs labai didele imtimi, parodė, jog rizika yra. Jo metu buvo ištirta daugiau nei 10 milijonų vaikų, kuriems vaikystėje atlikta kompiuterinė tomografija.

123RF.com nuotr./Asociatyvi nuotr.
123RF.com nuotr./Asociatyvi nuotr.

Buvo užfiksuota, kad tokiems vaikams susirgti vėžiu rizika yra didesnė. Tačiau kiti mokslininkai atidžiau išanalizavo šio tyrimo rezultatus ir nustatė, kad jei 0–19 metų vaikui atliekama kompiuterinė tomografija, vadinasi, jis jau turi tam tikrų indikacijų. Taigi, akivaizdu, kad reali rizika bus mažesnė. Nepaisant visko, medicinos fizikai kartu su gydytojais radiologais deda daug pastangų siekdami optimizuoti tyrimo protokolus ir mažinti apšvitą vaikams“, – pasakoja Nacionalinio vėžio instituto Medicinos fizikos skyriaus vedėjas dr. Jonas Venius.

Visgi pašnekovas pritaria, kad vaikų rentgeno diagnostikai turi būti skiriama ypatingai daug dėmesio, jiems procedūras reikia planuoti individualiai, apšvitos dozes apriboti tiek, kad būtų gaunamas priimtinos kokybės vaizdas teisingai diagnozei nustatyti.

Shutterstock nuotr./Kompiuterinė tomografija
Shutterstock nuotr./Kompiuterinė tomografija

Spindulinė terapija lemia plaukų slinkimą? Mitas

Dr. Jonas Venius sako, kad įsitikinimą, jog dėl spindulinės terapijos slenka plaukai, lemia tai, kad žmonės ją painioja su chemoterapija arba dėl to, kad chemoterapija ir spindulinė terapija neretai suteikiama kartu: „Plaukų slinkimas būdingas chemoterapijai, o spinduline terapija gydoma konkreti kūno vieta, todėl paprastai tokio efekto nebūna, nebent gydoma vieta yra toje galvos zonoje, kur auga plaukai, tada natūralu, kad pasireiškia plaukų slinkimas. Kartais girdime, kad galima jausti jonizuojančiąją spinduliuotę, neva žmogus, priartėjęs prie šaltinio, ją jaučia. Iš tikrųjų nei jokio skonio, nei kvapo, nei kitokio jausmo nėra, o tai, kad jonizuojančioji spinduliuotė nėra juntama, yra jos trūkumas.“

Pagrindinė apsaugos priemonė nuo jonizuojančiosios spinduliuotės yra švinas? Mitas

Jonizuojančiąją spinduliuotę skleidžiančias alfa daleles sulaiko popierius, rūbai. Beta daleles sulaiko plonas aliuminio folijos lapas. „Kalbant apie elektromagnetinę spinduliuotę (rentgeno spinduliai, gama spinduliuotė), pagal radiacinės saugos normas, pagrindinė apsauga yra laikas ir atstumas. Jei esame toli nuo jonizuojančiosios spinduliuotės šaltinio, jokios dozės negauname, jeigu šis šaltinis mus veikia trumpai, mes negauname tos dozės, kuri galėtų turėti kokį nors reikšmingą efektą“, – sako dr. Jonas Venius.

Kaip pavyzdį jis pateikia avariją Černobylio atominėje elektrinėje. Keli tūkstančiai lietuvių dalyvavo likviduojant avariją, vėliau jie buvo stebimi daugiau nei 30 metų. „Nacionalinis vėžio institutas atliko daug tyrimų, tad turime duomenis, ar tos dozės, kurias jie gavo, galėjo turėti įtakos. Asmenys, gavę didesnę jonizuojančiosios spinduliuotės dozę, turėjo gal tik 2 procentais didesnę riziką susirgti vėžiu. Lietuviai likviduoti avarijos padarinių atvyko vėliau, todėl jie negavo tokių didelių dozių, kaip tie, kurie avarijos vietoje dirbo nuo pat pradžių. Jeigu dozė pakankamai didelė, tada mes ir turėsime tuos padidėjusios vėžio rizikos atvejus, bet lietuvių atveju, paprastai ta dozė nebuvo tokia reikšmingai didelė“, – aiškina ekspertas.

Shutterstock nuotr./Černobylio atominė elektrinė
Shutterstock nuotr./Černobylio atominė elektrinė

Kad mitų būtų mažiau

Nacionalinio vėžio instituto Medicinos fizikos skyriaus vedėjas dr. Jonas Venius pažymi, kad mitus geriausiai išsklaido švietimas: „Manau, kad Radiacinės saugos centras (RSC), nuolat žiniasklaidoje pasakodamas apie jonizuojančiąją spinduliuotę kasdieniniame mūsų gyvenime, eina labai teisingu keliu. Informavimas yra labai svarbus ir apie jonizuojančiąją spinduliuotę galėtų būti pasakojama ir mokyklose, bent jau vienoje kitoje pamokoje. Informacija žiniasklaidoje, įstaigose, įvairūs informaciniai leidiniai labai reikalingi. Labai džiaugiuosi, kad RSC iniciavo ilgą įvairiausių straipsnių apie jonizuojančiąją spinduliuotę ciklą.“

Glaudus medikų bendruomenės ir Radiacinės saugos centro (RSC) specialistų bendradarbiavimas

„Veikla su jonizuojančiosios spinduliuotės šaltiniais medicinos srityje yra griežtai reglamentuojama. Pavyzdžiui, visa naudojama įranga turi atitikti įvairius medicininei įrangai nustatytus reikalavimus ir standartus, o darbuotojai privalo turėti atitinkamą kvalifikaciją, turi būti baigę radiacinės saugos mokymus ir apmokyti dirbti“, – komentuoja RSC Radiacinės saugos priežiūros skyriaus vyr. specialistė Dovilė Šerėnaitė-Pečiulė.

Canva nuotr. / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr. /Odontologija / Radiacinės saugos priežiūros skyriaus vyr. specialistė Dovilė Šerėnaitė-Pečiulė
Canva nuotr. / Gretos Skaraitienės / BNS nuotr. /Odontologija / Radiacinės saugos priežiūros skyriaus vyr. specialistė Dovilė Šerėnaitė-Pečiulė

RSC glaudžiai bendradarbiauja su medicinos įstaigomis ne tik planinių patikrinimų metu, bet keičiant teisės aktus ar teikiant konsultacijas. Medicinos įstaigų darbuotojai,prieš planuodami įsigyti naują įrangą, teiraujasi, kokie bus reikalavimai jų planuojamai veiklai su nauja įranga: ar užteks dabar medicinos įstaigoje parengtų dokumentų, ar reikės juos papildyti, ar pakeisti naujais.

Ne visada yra paprasta atsakyti į šiuos klausimus, tačiau Lietuva yra Europos Sąjungos (ES), todėl teisėkūros procesas yra paprastesnis – ieškoma su konkrečia medicinine įranga susijusių ES teisės aktų reikalavimų, bendraujama su kitų ES šalių reguliuojančiosiomis institucijomis ir konsultuojamės, kaip nauja veikla yra įteisinta kitose šalyse ir kokie yra nustatyti reikalavimai.

Daugiau informacijos apie radiacinę saugą rasite skiltyje – Lietuvos žmonių radiacinė sauga.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Pasisemti ilgaamžiškumo – į SPA VILNIUS
Akiratyje – žiniasklaida: ką veiks žurnalistai, kai tekstus rašys „Chat GPT“?
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų