Tačiau daugelis žmonių niekada nėra girdėję apie šią ligą, nors ja serga viena iš penkių moterų.
Adenomiozė gali pasireikšti tokiais simptomais kaip nereguliarus ir gausus menstruacinis kraujavimas bei dubens skausmas. Simptomų sunkumas įvairioms pacientėms skiriasi – iki trečdalio adenomioze sergančių moterų simptomai gali būti minimalūs arba jų gali visai nebūti.
Ši liga taip pat gali turėti įtakos vaisingumui. Adenomioze sergančioms moterims, kurios pastoja, padidėja persileidimo, priešlaikinio gimdymo, preeklampsijos ir kraujavimo po gimdymo rizika.
Kas sukelia adenomiozę, kaip ji diagnozuojama?
Vis dar daug ko apie šią ligą nesuprantame, bet štai šiek tiek apie tai, ką žinome iki šiol.
Paaiškinant apie ligos priežastis, svarbu suprasti, kas yra ir kaip veikia gimda.
Gimdoje yra du pagrindiniai sluoksniai. Endometriumas yra vidinis sluoksnis, kuriame implantuojasi embrionai. Jei nėra nėštumo, šis sluoksnis pasišalina per mėnesines.
Miometriumas yra raumeninis gimdos sluoksnis. Nėštumo metu jis plečiasi ir yra atsakingas už susitraukimus. Adenomioze sergančių žmonių į endometriumą panašios ląstelės randamos netinkamoje vietoje – miometriume.
Nors nemažai adenomioze sergančių moterų serga ir endometrioze, adenomiozė yra atskira liga. Sergant endometrioze į endometriumą panašių ląstelių taip pat randama netinkamoje vietoje, tačiau šiuo atveju už gimdos ribų, daugiausia dubens ertmėje.
Dėl mokslinių tyrimų, visuomenės įsitraukimo ir socialinės žiniasklaidos pastaraisiais metais padidėjo informuotumas apie endometriozę. Tačiau apie adenomiozę vis dar palyginti mažai girdima.
Diagnozavimo galimybės keičiasi ir tobulėja
Kaip medikai teigia „Science Alert“, adenomiozę diagnozuoti sunku. Istoriškai į endometriumą panašių ląstelių buvimą gimdos gleivinėje buvo galima patikrinti tik atlikus patologinį vertinimą, kai po histerektomijos (gimdos pašalinimo operacijos) gimdos gleivinė tiriama mikroskopu.
Pastaraisiais metais, tobulėjant vaizdinimo technologijoms, pavyzdžiui, magnetinio rezonanso tomografijai ir išsamiam dubens ultragarsui, diagnozių skaičius padidėjo.
Nors adenomiozei nustatyti dabar dažniausiai neprireikia histerektomijos, gydytojai vis dar siekia sukurti standartizuotą neoperacinės diagnostikos metodą.
Todėl vis dar tiksliai nežinoma, kiek moterų serga adenomioze. Nors žinome, kad maždaug 20 proc. moterų, kurioms histerektomija atliekama ne dėl įtariamos adenomiozės, o dėl kitų priežasčių, atlikus patologinį vertinimą, randama šios ligos požymių.
Kaip gydoma adenomioze?
Gydymo strategijos apima hormoninius vaistus, pavyzdžiui, geriamuosius kontraceptikus, progesterono turinčias tabletes, progesteroną atpalaiduojančią spiralę (pvz., „Mirena“) arba vaistą, vadinamą GnRHa, kuris sustabdo natūralią lytinių hormonų gamybą.
Prie nehormoninių gydymo būdų priskiriama traneksamo rūgštis. Šiuo gydymu siekiama sumažinti menstruacinį kraujavimą. Skausmas dažnai gydomas nesteroidiniais vaistais nuo uždegimo.
Gydymas, kuris vienoms moterims padeda, kitoms nepadeda, o tai dar labiau sustiprina argumentą, kad yra daugiau nei vienas adenomiozės tipas. Gydymo strategijos turėtų būti pritaikytos pacientėms, atsižvelgiant į jų vaisingumo pageidavimus ir simptomus.
Jei medikamentinis gydymas nesuteikia pakankamo simptomų palengvinimo, yra chirurginės galimybės, t.y. židininių pakitimų pašalinimas arba histerektomija.
Kaip teigia Jen Southcombe, vyriausioji tyrėja Oksfordo universiteto Moterų ir reprodukcinės sveikatos departamento Nuffield katedroje ir Nura Fitnat Topbas Selcuki, doktorantė, Oksfordo universiteto Moterų ir reprodukcinės sveikatos departamento Nuffield katedroje, mokslininkai ir gydytojai, kurie specializuojasi adenomiozės srityje, vis dar ieško tikslaus, neinvazinio diagnostikos metodo ir, tikėkimės, vieną dieną – gydymo, rašo „Science Alert“.
