„Vaistų yra, bet ne jums“ – tokį atsakymą Lietuvos onkologai šalies pacientams turi pasakyti toli gražu ne retai ir tai vadina tiesiog košmaru. Tarptautinio tyrimo, kurį inicijavo „Investigate Europe“ ir vykdė kartu su 15min bei 20 kitų šalių tyrėjų, duomenimis Baltijos šalys, tarp kurių ir Lietuva, velkasi pačiame sąrašo, sudaryto pagal naujų ir reikšmingų vaistų prieinamumą pacientams, gale.
Tyrimo metu gauti duomenys ir informacija rodo, kad nelygų inovatyvių onokologinių vaistų prieinamumą Europoje lemia slapti farmacininkų ir valdžios institucijų susitarimai bet tam tikri barjerai pašiose šalyse, vaistų vertinimo procedūrose.
Pirmąją tyrimo dalį apie tai, kaip inovatyviausių vaistai stringa spūstyse dėl to, kad valstybė nevykdo savo pačios įsakymų, kviečiame skaityti čia.
Antrąją tyrimo dalį apie medikamentų kainų nelygybę Europoje kviečiame skaityti čia.
Kitas tyrimo dalis apie tai, kaip pacientams gyvybiškai reikalingi vaistai stringa biurokratijoje, skaitykite čia.
Mėnuo gyvenimo – 4444 eur
Esti tam tikrų diagnozių, dėl kurių gydymo kompensavimo Vokietijoje ar net Bulgarijoje problemų nekiltų, o Lietuvoje pacientui tenka sukti galvą, kaip sukrapštyti tūkstančius eurų, kad galėtų išgyventi, pavyzdžiui, 28 dienas. Vieno atsakymo, kur pakeliui į Lietuvą „pakimba“ europiečius jau gydantys vaistai, nėra, bet iš esmės visi jie veda esamų, pačių valdžios atstovų priimtų, reglamentų nesilaikymo ir pinigų link.
2021 metais onkologinės ligos diagnozę išgirdusi Vilija Ročkaitė atvirai pasakoja, kad kaip ir daugelis jos likimo žmonių, to nesitikėjo. Ilgą laiką moteris jokio didelio skausmo ar nerimą keliančių simptomų nejautė: „Pas gydytoją ėjau visai kitais tikslais, bet surado tai, apie ką visiškai negalvojau, o tada jau siuntė tirtis toliau.“ Liepą pradėjusi varstyti medikų duris Vilija rugsėjo ketvirtą išgirdo diagnozę – krūties navikas, agresyvus – antros-trečios stadijos.
Moteriai buvo paskirtas 16-os kartų chemoterapijos ciklas, kuris ją labai vargino. „Buvo labai sunku. Chemoterapija tiesiog suvalgė visą gyvybinę energiją, bet po jos kažkiek pradėjau atsistatinėti. Krūties navikas susitraukė, bet kadangi buvo nustatytas „su genetika“, tai pavasarį krūtis buvo pašalinta. Atrodė, kad pradėjau sveikti“, – dalinosi pašnekovė. Vis dėlto, kas tris mėnesius ji turėjo grįžti pas onkologus ir vis pasitikrinti – ar situacija neblogėja.
Vilija prisiminė, kad jau buvo grįžusi į darbus, bet liga ją pasivijo – silpnumas, prasta savijauta ir beprotiški galvos skausmai. Nors moteris dėl galvos skausmų skundėsi ir gydytojams, atlikti išsamių tyrimų neskubėta, kol vieną dieną negalėjusi iškęsti priepuolio atsidūrę ligoninėje.
„Santaros klinikų priimamajame padarė galvos tomografiją ir rado nemažą darinį jau galvoje. Jis man jau spaudė smegenis ir audiniai buvo patinę, pradėjo kraujuoti. Na, viskas buvo blogai. Labai staigiai kitą dieną mane ir operavo. Paaiškėjo, kad tas vėžys buvo jau metastazavęs. Gydytojai man tada pranešė, kad chemoterapija jau čia nebepadės, nes vėžys jau rado kelią į smegenys.
Gydytojai man tada pranešė, kad chemoterapija jau čia nebepadės, nes vėžys jau rado kelią į smegenys.
Kitaip tariant, galva ir kūnas veikia „kitu ritmu“, todėl chemoterapijos taikyti čia negalima. Tuomet iš gydytojų išgirdau, kad, taip, vaistai šiai diagnozei gydyti yra, bet mūsų valstybė jų nekompensuojami, negaliu jų paskirti“, – akimirką, kai suprato, kad yra aklavietėje, prisiminė Vilija. Moteris prisiminė neviltį, kuri ištiko suvokus, kad tokios kainos vaistų tikrai neįpirks nei ji, nei jos pensinio amžiaus mama, su kuria ir trimis savo mažamečiais vaikais, gyvena nedidukame bute.
Vilija už savo gyvenimą yra dėkingi geros valios žmonėms ir fondui, už kurių surinktus pinigus moteris gyvybiškai svarbiais vaistais gydosi jau 7 mėnesius. „Dabar situacija yra stabili, nejaučiu jokių galvos skausmų. Aišku, emociškai būna visko, galvoji, kad gali atsinaujinti ir pradėti vėl tave jis graužti, bet jaučiu, kad sustabdė tą greitą bėgimą į mirtį“, – pasakojo moteris.
Paklausta, kiek medikai prognozuoja, kad Vilijai reikės gerti vaistus, ji tikina, kad termino kol kas nėra – kol jie veiks. „Kadangi aš nieko neturiu – tik tris vaikus ir savo mamą, man gauti pinigų šiam gydymui būtų buvę neįmanoma. Pirmai dozei surinko tiesiog vietiniai žmonės, vėliau padėjo savivaldybės moterys padėjo ir rašiau prašymą į Vėžio paramos fondą“, – atviravo pašnekovė. Vilijos 28 dienos šiandien turi aiškią kainą – kiek daugiau nei 4444 eur (2 pak.). Fondas šiandien moteriai yra surinkęs lėšų, kurių pakaks maždaug pusantrų metų dozėms, o vėliau, kaip sako Vilija – kas ten žino, kaip bus. Moteris viliasi, kad per tą laiką galbūt vaistai jau taps kompensuojami valstybės.
„Šiandien tikrai nekalbėtume“
Vilkaviškietei Vilijai Stankevičienei ketvirta agresyvaus vėžio stadija buvo diagnozuota 2019 metais – HER2 teigiamas, tokia ligos forma įveikiama labai sunkiai. Tuo Vilija įsitikino, nes treji gydymo metai nedavė jokių vilčių.
„Pirma buvau „praėjusi“ chemoterapiją, po to biologinę, kuri nesuveikė, ir vėl pradėjo plisti. Tada gavau biologinius vaistus, o vėliau dar sekė 15 švitinimų, po kurių vėl sekė biologiniai vaistai, bet liga vis tiek plito. Galiausiai paskyrė vadinamąsias raudonas chemoterapijas, kurių gavau tik penkias, bet nestojo. Iš viso patyriau 17 chemoterapijų, bet niekas nepadėjo.
Tada jau gydytoja sakė, kad ji laukia vienų vaistų, kurie jau turėtų kažkada būti kompensuojami, bet jų taip ir nekompensavo. Jei ne tas vaistas, žinokit aš tikrai būčiau jau anapus. Metastazės jau buvo ir plaučiuose, ir krūtinkaulyje, ir limfmazgiuose“, – pasakojo pacientė.
Nors Vilijos vaistai Lietuvoje nekompensuojami iki šiol, gyvybę jai palaiko būtent jie, ir tik stebuklo dėka. Moteriai pavyko Lietuvoje nekompensuojamus medikamentus, skirtus gydyti skirtus gydyti išplitusį HER2 teigiamą vėžį, gauti per prieinamumo programą. Pirmąją vaistų dozę moteris gavo 2022 m. rugsėjį. Po kone metų atlikti tyrimai teigiamai nuteikė ir Viliją, ir medikus, auglio neliko visai, tik keli nedideli židiniai. Gydymas tęsiamas, moteris kas tris savaites vyksta į Kauną susilašinti vaistų ir jaučiasi puikiai.
„Mano pirmosios metastazės buvo kepenyse, bet jos jau seniai užsitraukė, dabar ten švaru. Kai dar paskutinę kompiuterinę tomografiją, buvo likę pora židinukų tarpuplautyje. Ten, kur buvo auglys, vizualiai matosi, kad jis buvęs, bet jo paties jau nėra. Beje, buvo man krūtyje atsivėrusi jau ir žaizda, kuri užsitraukė po kelių šitų vaistų lašinimų. Jei ne tie vaistai, šiandien tikrai nekalbėtume“, – savo istorija dalinosi moteris.
Šie vaistai Vilijai paskirti vartoti iki tada, jei atsinaujintų liga ar netinkamai pradėtų reaguoti organizmas, bet numatoma – visą gyvenimą. Moteris tikino, kad „Enhertu“ vadinami vaistai tiesiog išgelbėjo jos gyvybę, ir piktinosi, kad Lietuvoje yra labai daug jos likimo žmonių, kurie dėl valstybės sistemos negali gauti jiems reikalingų medikamentų.
Jei ne tie vaistai, šiandien tikrai nekalbėtume.
Priežasčių, kodėl į Lietuvą naujausi onkologių ligų medikamentai atkeliauja itin lėtai yra ne viena, tačiau klampūs vidiniai procesai – viena iš jų. Pirmiausia, valstybė pati nevykdo teisės aktų, kuriuos yra priėmusi, nors pacientams tai yra gyvybės ar mirties klausimas.
Šiandien Lietuvoje galioja ministro įsakymas, numatantis, kad farmacijos paraiškų vertinimo terminas yra 90 dienų (+60 d. paraiškėjo atsakymams). Vadovaujantis ministro įsakymu per 180 dienų turi būti priimtas sprendimas dėl vaistinio preparato įrašymo ar neįrašymo į kompensuojamų vaistų sąrašus. Tačiau Valstybės kontrolės audito duomenimis, šio nesilaikome kone nuolat – 93 proc. paraiškų „netelpa“ į numatytą terminą.
Išgyvenamumas įspūdingas
Klaipėdos universitetinės ligoninės Onkologijos chemoterapijos skyriaus vedėjas Alvydas Česas tikina, kad dažną valdžios argumentą, jog esame neturtinga šalis, todėl sunku suteikti tokį gydymą kaip vakaruose, iš vienos pusės gal ir būtų galima suprasti, tačiau yra vienas „bet“. „Generinių vaistų protegavimas ir prieinamumas leidžia sutaupyti pakankamai nemažai finansinių resursų, kad galėtume juos panaudoti naujos technologijoms.
Bet mažėjant generinių vaistų kainoms, tie pinigai, kurie sutaupomi, tiesiogiai netransliuojami į naujų technologijų atėjimą. Aš suprantu, kad pinigų turime, tiek, kiek turime, bet pavyzdžiui, galėtų būti įstatymu ar reglamentu patvirtinta, kad peržvelgiant kainyną tiek pinigų, kiek sutaupoma, automatiškai keliautų naujosioms technologijoms“, – kalbėjo pašnekovas.
Šiuo aspektu, pasak mediko, kalbama apie visas naująsias technologijas apskritai – nuo medikamentų iki robotinės chirurgijos. Anot jo, jau didelė dalis pasaulio jau gali suteikti sunkioms ligoms sergantiems pacientams geresnę gyvenimo kokybė.
„Kai pacientas ilgą laiką gydomas nuo onkologinės ligos, mes imame vadinti lėtine, bet šiais laikais pacientai gali gyventi ilgai ir puikios būklės. Tai reiškia, kad naujieji vaistai ne tik pratęsia išgyvenamumą, labai labai svarbus argumentas yra pati gyvenimo kokybė“, – tikino Alvydas Česas. Anot onkologo, šiai sričiai skiriama nepakankamai tų resursų, kuriuos galima būtų tiesiog perskirstyti.
„Pavyzdžiui, kai kuriems krūtiems vėžio atvejams gydyti Europoje jau penkerius metus yra naudojami medikamentai, kurių mes neturime iki šiol. Mes dar neturime trečios eilės gydymo, nors Europoje jau yra ir antros eilės gydymas, kuris leidžia pasiekti dar geresnį rezultatą. O mes neturime – nei antros, nei trečios eilės gydymo“, – nuogąstavo A.Česas.
Kai kurių kitų, pavyzdžiui, inkstų vėžio atveju, mes neturime naujų patvirtintų gerokai išgyvenamumą prailginančių medikamentų, tęsė medikai, o ką jau kalbėti apie vaistų pasirinkimą, kai vieno ar kito pacientas netoleruoja – pasirinkimo nėra.
„Tai gali būti ir storosios žarnos, ir plaučių, ir žarnyno vėžys. Kai kuriems pacientams chemoterapinis gydymas, kad ir koks jis būtų geras, ne visada tinka. Arba jis duoda labai trumpą efektą, arba neduoda visai, tačiau imunoterpija, kuri šiai dienai kompensuojama melanomos ar inkstų gydymui, būtų reikalinga ir kitiems retiems navikams.
Kai kuriems krūtiems vėžio atvejams gydyti Europoje jau penkerius metus yra naudojami medikamentai, kurių mes neturime iki šiol.
Tai sudaro, pavyzdžiui, apie 2–3 proc. skrandžio navikų. Tačiau tokio gydymo pacientams mes negalime skirti, o nauda būtų – navikai, metastazės sunyksta iki 90 proc. ir nereikia jokių operacijų. O mes neturime galimybių ir pasirinkimo skirti tokio gydymo“, – komentavo A. Česas.
Nėra valios spręsti
„Johnson & Johnson“ farmacijos kompanijos atstovas Audrūnas Kučinkas, paklaustas, nuo ko priklauso medikamentų patekimas arba ne į rinką, vardino ne vieną kriterijų, bet atkreipė dėmesį, kad Lietuvoje reikalavimai yra gerokai didesnis nei kitose ES šalyse: „Tai priklauso ne nuo kažkokių privilegijų, bet nuo paraiškų paruošimo kokybės, nuo kompanijos lankstumo kainų prasme, nuo atitikimo Lietuvos reikalavimams ir, aišku, klinikinių duomenų. Reikalavimai yra pakankamai griežti, kartelė užkelta labai aukštai – aukščiau negu kitose šalyse.“
A.Kupčinskas tikina, kad farmacijos kompanijų paraiškos dėl medikamento įtraukimo į rinką vyksta gerokai per lėtai, jos tiesiog guli stalčiuose, o ir žmonių, vertinančių jas – per mažai, taigi procesas – labai lėtas: „Bet pradedant nuo pradžių – viskas yra dėl pinigų. Jų sveikatos apsaugos skiriama labai mažai, o tada ir kuriami itin griežti reikalavimai – kad slenkstį perliptų tik tiek, kiek turima pinigų. O pinigų nėra todėl, kad nėra politinės valios pradėti dialogo su visuomene dėl sveikatos apsaugos finansavimo.“
Farmacijos kompanijos atstovas priminė, kad lietuvia nuo savo atlyginimų sveikatos apsaugai skiria po 6,98 proc., tai – privalomasis sveikatos draudimas, kai tuo tarpu estai skiria 13 proc. Tai nepakankama, tačiau A. Kupčinksas pabrėžė, kad juk būtent valdžia ir turėti pradėti dialoga su visuomene šiuo klausimu: „Dažnai valdžia sakydama, kad „biudžeto pyragas yra toks, koks jis yra“ deda tašką, bet nuo tik turėtų prasidėti kalba.“
A.Kučinsko teigimu, šiandien pacientą nuo jam reikalingų vaistų atitolina biurokratiniai dalykai ir politinės valios jiems spręsti stoka: „Norėtųsi smarkiai stipresnės Sveikatos apsaugos ministerijos priimant sprendimus, nes dabar per petį dairomasi į Ligonių kasas – na, ar dar liko pinigų? Ar galime priimti sprendimą? Iš tiesų ministerija pati turėtų „draivinti“ sprendimą priėmimą. Jei nėra pinigų, tada kelti klausimą – iš kur jų paimti?“, – įsitikinęs pašnekovas.
Farmacijos kompnijos atstovas pabrėžė, kad pirmiausia reikėtų pradėti bent nuo savo pačių sukurtų įsakymų vykdmo – įvertinta farmacijos pateiktas paraiškas kompensavimui per tiek, per kiek yra numatyta – per 180 dienų: „ Šiansdien procesas gali trukti ir porą metų. O kai vaistas patenka į rezervą (rezervinį sąrašą), jį į rinką paleis tik tada, kai Ligonių kasa pasakys, kad turi tam pinigų. Ir vaistas rezerve gali gulėti dar metus, nes apribojimų, kiek jis ten gali būti nėra. Labai patogu. Taigi jie tų „butelio kakliukų“, instrumentų, kaip kontroliuoti pinigus yra prisidėję – nuo griežti vertinimo iki gulėjimo rezerve. Šiuo metu pinigai kontroliuoja sprendimus, o ne žmonės“, – kalbėjo pašnekovas.
Teiginius, kad daugelį inovatyvių vaistų galime pakeisti turimais senais, A. Kupčinskas vertino skeptiškai: „Taip gali kalbėti tol, kol pats nesergi. Apie kitą kalbėti taip galime. Bet kai susergi pats, bėgi į Santariškes ir prašai gydytojų, kad tik padėtų, kad įtrauktų į vilties programas. Visi tada bėga, prašo ir bando apeiti sistemą per „užpakalines“ duris. Tada dingsta visos demagogijos ir empatijos stoka.“
Viltis gyventi stringa biurokratijoje
Pagalbos onkologiniams ligoniams asociacijos (POLA) vadovė Neringos Čiakienės teigimu, aišku, pirmiausia naujųjų vaistų – dažnai tai yra, pavyzdžiui, imunoterapija – nauda turi būti gerai įvertinta. Tokie medikamentai dažniausiai yra skiriami 3-iai ar 4-ai gydymo eilei, ką tai reiškia? „Kitaip tariant, iš pradžių taikoma viena gydymo taktika, po to antra, jeigu reikia – trečia, ketvirta. Reikia prisiminti ir tai, kokia liga yra vėžys – atrodo, kad suvaldai, atrodo – jau remisija, o jis ima ir vėl iškyla, todėl daliai žmonių reikia pereiti per tris ar keturias gydymo eiles-taktikas“, – komentavo pašnekovė.
Paklausta, kodėl eilę metų pagal naujausių vaistų prieinamumą esame Europos dugne, N. Čiakienė tikino, kad priežasčių yra ne viena: „Sakyčiau, tai nulemia objektyvios ir subjektyvios aplinkybės. Objektyvios, kurias įvardija ir Sveikatos apsaugos ministerija, kad Lietuvoje sveikatos apsaugai skiriamas mažesnis procentas nuo BVP, kad mūsų sukaupiama suma yra nedidelė.
Tokie yra atsikalbinėjimai. Mes į tai atsakome, pažiūrėkite – Bulgarija, Lenkija, kitos šalys. Aišku, šiuo atveju geriausia būtų lyginti absoliučias sumas, skiriamas vaistams kompensuoti, pas mus šiemet – 600 mln. eurų. Dabar – kaip ši suma pasiskirsto? Dalis pinigų eina antibiotikams, vaistams nuo širdies ir t.t., dalis – inovacijoms, o dar kita – priemokoms.
Mes esame ir su viceministru šiuo klausimu diskutavę, jis sako – štai, Bulgarija skiria daugiau inovacijoms, bet neskiria priemokoms. Mūsų valstybė pasirinko mokėti priemokas socialiai nepasiturintiems. Kai buvo įvedinėjamas priemokų projektas, tai buvo politinis sprendimas. Bet tada niekas neklausė mūsų – ar norime mokėti mažiau, bet atėjus kritinei ligai, turėtų ir mažesnį pasirinkimą, ar norite mokėti daugiau, bet skirti pinigų ir inovacijoms. Tokios diskusijos nebuvo niekada“, – kalbėjo N. Čiakienė.
Moteris taip pat atkreipė dėmesį, kad įstatymas numato, kad kiekvienais metais tvirtinant PSDF biudžetą, kuris peržiūrimas atskirai, turėtų būti atsižvelgta į numatytas gaires, kad tvirtinant biudžetą naujiems vaistams numatyta lėšų dalis turi būti ne mažesnė nei PSDF augimas. „Sakykime, jei PSDF augo 13 proc. tai ir naujiems vaistams turėtų būti skiriamas ne mažiau 13 proc. daugiau. Ar taip yra? Sunku pasakyti, nes kai ateina biudžeto tvirtinimo laikas, į eilutę, kuriai skirta 600 mln., įrašoma – vaistas ir medicinos pagalbos priemonės. Kiek iš jų yra tenka inovacijoms? Negali pasakyti, aiškumo nėra.“
N. Čiakienė tikino praėjusiais metais prašiusi detalizuoti, bet tebuvo atsakyta – patikėkit, viskas yra gerai. Pašnekovė pridūrė, kad dar vienas labai rimtas trukdis – paraiškų vertinimas ir vaisto patekimas į rinką iš rezervinio sąrašo.
Pasak jo, dažniausiai, kai vaistai nekompensuojami, žmonės imasi visko – kreipiasi į paramos fondus, bandoma susisiekti su gamintojais, kad duotų nemokamai, įtrauktų į vadinamąsias „vilties programas“: „Bet šitas kelias labiausiai veikia neturtingų valstybių atveju, anksčiau mums veikdavo geriau, dabar mums pasako – jūs į savo BVP pasižiūrėkit.“
Problemą paveldėjo
Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos viceministras Aurimas Pečkauskas, tiek Valstybinė vaistų kontrolės tarnyba (VVKT) pripažįsta, kad farmacijos pateikiamų paraiškų vertinti laiku nepavyksta.
VVKT atstovė Aistė Tautvydienė tikina, kad prasta sitaucija buvo „paveldėta“ iš kitos valdžios ir dabar dedamos didžiulės pastangos ją spręsti. Anot jos, blogiausia situacija buvo 2021 metais.
„Tuo metu paraiškų vertinimas buvo visiškai sustojęs, sveikatos technologijų skyrių palikus didžiajai daliai specialistų. Norime atkreipti dėmesį, kad 2020 metais, pradėjus įgyvendinti naują paraiškų įrašyti vaistinius preparatus į kompensavimo sąrašus tvarką, Tarnybos sveikatos technologijų skyrius susidūrė su nemenkais iššūkiais: neplanuotai buvo gautas itin didelis paraiškų skaičiaus, iškilo finansavimo problemų, specialistams dėl įgyvendintų naujovių stigo patirties.
Dėl to nepavyko išlaikyti naujai suburtos paraiškų vertinimą atliekančių specialistų komandos ir 2021 metų viduryje, iš skyriaus pasitraukus didžiajai daliai specialistų, paraiškų vertinimas praktiškai sustojo. Tačiau ši nepalanki situacija skatino ieškoti sprendimų“, – rašoma VVKT atsakyme 15min.
Atstovė aiškino, kad 2021 metų pabaigoje, pritraukus ir apmokius naujus specialistus, paraiškų įrašyti vaistinius preparatus į kompensavimo sąrašus vertinimas buvo atnaujintas. Dar labai svarbu ir tai, jog 2022 metais pagaliau buvo gautas finansavimas skyriui – tai leido užtikrinti sklandžią tolimesnę skyriaus veiklą bei planuoti būsimus darbus.
Esminė ilgesnės nei nustatyta paraiškų vertinimo trukmės priežastis yra didelis „paveldėtų“ neįverintų paraiškų kiekis (2021 metų pabaigoje naujai suburtos specialistų komandos laukė apie 60 neįvertintų paraiškų), o naujos paraiškos buvo teikiamos toliau.
Pasiteiravus, kas atsako už tai, kad ministro įsakymas yra nevykdomas, o dėl to negaudami gyvybiškai svarbių vaistų kenčia pacientai – tai galima pavadinti ir nusikaltimu prieš juos, A. Pečkauskas kvietė nedramatizuoti.
„Jūs čia dramatizuojate. Žiūrėkite, tas 180 dienų atsirado ministro įsakyme, kai dar tik buvo kurta šita sveikatos technologijų vertinimo sistema. Ką aš jau ir minėjau, kai mes pradėjome darbą, radome neveikiančią tą sistemą. Tai buvo sugriuvęs skyrius, jame dirbo pusė žmogaus, nebuvo vedėjo, procesas neveikė, o gamintojai paraiškas teikė, tai natūralu, kad formavosi kamštis, laukimo laikai augo.
Ką mes padarėm? Du esminiai dalykai. Pirmas formavo skyrių, kuriame šiuo metu, jei neklystu, dirba 14 ekspertų (tiek klinikinių, tiek ekonominių), kurie visu pajėgumu sprendžia, vertina paraiškas ir vyksta judėjimas, eksponentinis augimas. 2023 m. – 62 paraiškos, 2022 m. – 22, o 2021 m. turėjom tik 8. Tai yra vienas dalykas – sukūrėm darbo jėga, kitas dalykas – tobulinome teisės aktus“, – komentavo viceministras.
Anot jo, įvykdyti 4 teisės aktų pakeitimai, kurie laido paspartinti procesą, o šiuo metu, pasak jo, matyti, kad skyrius dirba greičiau nei gaunamos paraiškos. „Tai reiškia, kad „valgome“ tą kamštį ir keisti dar kažkokius teisės aktus poreikio neturime“, – pridūrė A. Pečkauskas.
Galiausiai, viceministras sutiko, kad šiuo klausimu šalis neblizga, tačiau norėjo akcentuoti, kad kitąmet statistika turėtų būti geresnė.
