Simonas Jurkevičius: Roma – Vilnius. Likimų rentgenas

Vilniaus oro uostas. „Ryanair“ skrydis „Vilnius – Roma Ciampino“. Lėktuvas bus sausakimšas. Keleiviai laukia, kol prasidės įlaipinimo procedūra, nuobodžiauja išvykimo salėje. Kokie žmonės skrenda į Romą? Kokie vyrai ir kokios moterys? Skenuoju kontingentą. Bandau atspėti likimus.
Simonas Jurkevičius
Simonas Jurkevičius / Asmeninė nuotr.

Angelė, 50 metų. Autentiškas homo sovieticus atvejis. Cheminė „plaukuosena“, violetinės kelnės, rankinėje – supakuoti mandarinai ir sumuštiniai su dešra. Skrenda pas dukrą Kristiną į Romą, kuri susidėjo su italu ir susilaukė vaiko. Angelės veidas išvargintas nepasitenkinimo kupinos egzistencijos, kiekviena jos natūrali šypsena prilygsta mažam stebuklui. Ji niekada nebuvo laiminga, nėra ir nebus. Lietuvoje ją daug kas piktina – euras, Landsbergis, pabėgėliai, korupcija, gėjai.

Angelė niekada nebuvo laiminga, nėra ir nebus. Lietuvoje ją daug kas piktina – euras, Landsbergis, pabėgėliai, korupcija, gėjai.

Grįžusi iš Romos sakys, kad ten labai purvina. Italės yra visos didžiapapės, nes valgo vien tuos savo makaronus. O italų vyrai išvis turbūt nėra vyrai, nes pešiojasi antakius.

Jos vyras Česius antakių nepešioja, jis – tikras vyras, kuriam iš pažastų „paduoda“ actu. Česius jau turėjo vieną infarktą, nes cepelinus mėgsta palydėti ne tik gausybe grietinės ir spirgų, bet ir buteliu degtinės. Mano išvada: Angelė ir Česlovas yra „The sad face of Lithuania“ (angl. liūdnasis Lietuvos veidas)

Veronika, 40–50 metų. Tiesos ieškotoja, nepriklausoma moteris (joks vyras iki šiol nesugebėjo jos pakęsti), klajojanti kūrybinga siela, neapibrėžtos srities menininkė. Trumpi plaukai, nukaręs pilvas, pora ūsų. Prieš skrydį gurkšnoja vyną, kurį namuose susipylė į vandens buteliuką – tą šimtą leistinų skysčio gramų kiekį, skaitalioja itališką knygą, kažką pabraukinėja, užsirašinėja.

Ji ankščiau už visus atrado Italiją, išmoko italų kalbą ir viską žino apie šią šalį. Ir aplinkui esantys žmonės būtinai privalo tai žinoti. Vienas didžiausių jos malonumų yra, kai kažkas skambina iš Italijos – puiki proga pademonstruoti, kaip ji puikiai įvaldė svetimą kalbą. Nesvarbu, kad penkių žodžių sakinyje padaro 9 klaidas. Nesvarbu kada, nesvarbu kur – ji kuo garsiau rėks į telefoną, kad tik visi aplinkui išgirstų „Sy sy, benyyysymo, či vedjamo domany, adezo non poso parlare, sono in aeropuortuo, čiaauuu“. Jeigu neduokdie tik išgirs, kad netoliese kažkas kažką šneka apie Italiją tai būtinai įkiš savo trigrašį ir papasakos, kaip ji Italijoje gyveno 5 metus ir viską žino, kur kas kaip.

Kažkada 1992-aisiais ji parašė kažkokią poezijos knygutę apie Romą ir dėl to „Villa Lituania“ vienuolės iki šiol ją gerbia. Problema ta, kad patys italai nenori turėti nieko bendra su šia įkyria prisiplakėle.

Modestas, 30 metų. Kunigėlis, keliaujantis į frontą. Jo santūrus veidas išvagotas dvasinių klystkelių ir abstinencijos. Jis vyksta į Amžinąjį miestą jau gal dešimtą kartą. Jo misija šitame gyvenime yra skleisti meilę ir toleranciją, tačiau jis puikiai žino, kad tam, jog kažką pasiektų dvasinėje karjeroje, reikia kovoti su kitais kunigais, kurie irgi nori pozicijos, parapijos.

Kartais tai būna iš tiesų geros širdies žmonės, kurie nebando tau primesti Jėzaus, o tiesiog nuveikti kažką gero. Aš juos gerbiu: kaip bebūtų, dvasininko kelias visada yra kupinas išbandymų. Juos reikia atlaikyti. O kartais tai būna visiški vėplos, kurie pasirinko kunigo amatą ne iš pašaukimo, o todėl, kad šiaip ar taip, tai juk visai apsimoka. Kryžius jiems yra tik dar vienos partijos simbolis.

Vienas toks kažkada Romoje Lietuvos ambasadoje priskreto prie manęs dėl to, kad atėjau vilkėdamas „Dissimulation“ (juodojo metalo grupės) marškinėliais, o tekstas ant nugaros jį labai piktino. Tolerancija ir meilė akimirksniu virsta nepasitenkinimu ir pykčiu tada, kai baigiasi asmeninė komforto zona. Pats Dievas, matyt, tokius išsiųs pas Belzebubą.

Femme Fatale X. Kiekviename skrydyje bent viena tokia pasitaiko. Nesugalvoju net vardo šiai būtybei, nes joje nėra nieko žmogiško – tai tik brangaus kailio iškamša. Vien jos „Gucci“ akiniai kainuoja tiek, kiek mano visas garderobas, o jos apranga yra vanitas vanitatem (lot. tuštybių tuštybė) biblija.

Ji greičiausiai neturi jokios estetinės nuovokos ir net nenutuokia, kas yra elegancijos ir grožio esmė. Ji tiesiog dėvės tai, ką jai lieps aukštos kainos, garsūs ženklai, žurnalai ir internetas.

Jos krūtinė – cementinė, net nejuda. Figūra tobulai išskaptuota sporto klube, nes tik tai ir sugebėjo padaryti iki šiol. Ir dar suvilioti vyrą, kuris visa tai jai suteikė. Taip, akis paganyti yra kur, tačiau neįdomus žaislas, kad ir koks bebūtų brangus, anksčiau ar vėliau keliauja į šiukšliadėžę.

Antonio, 25–35 metai. Itališkas maroziukas, tik, palyginti su mūsiškiais, jis labai stilingas, švytintis, kvepiantis, gerai išauklėtas. Tačiau jie visi yra identiški – nepriekaištingos šukuosenos, kruopščiai sutvarkytos barzdikės, išpešioti antakiai, D&G/KK/EA kvepalai, sidabrinė grandinėlė ant riešo.

Apranga – sportiniai bateliai, džinsai, „Aeronautica Militare“ džemperis, „RayBan“ akiniai. Ir plati, moteriškus hormonus lydanti šypsena. Jų ištartas „ciao bella“ skamba kaip „abra kadabra tu mane jau įsimylėjai“. Lietuvės tiesiog negali nepagalvoti, kokie jie yra „faini!“ Jie į Lietuvą atsibeldė tik dėl vieno vienintelio dalyko, kuris tiek lietuvių, tiek italų kalba yra iš keturių raidžių.

Taip pat iš keturių raidžių yra ir dalykas, kuris yra pats svarbiausias šių jaunuolių gyvenimo rodiklis – mama.

Augusto, 45–60 metų. Verslininkas, užsmaugtas Italijos mokesčių sistemos drakono. Jis suprato, kad Lietuvoje galima pasidaryti labai gerus pinigus. Kašmyrinis paltas, zomšiniai batai, raudonas šalikiukas, ant nosies galo nusmaukti akinukai, rimtas melancholijos kupinas žvilgsnis. Jis yra protingas vyras, nebūtinai su aukščiausiu išsilavinimu, bet gerai žinantis, kaip yra daromi reikalai.

Neskaitant „labas/ačiū/prašau/gerai“ jis lietuvių kalbos nemoka ir neišmoks. Tiesą pasakius, dažnas nemoka net anglų kalbos, bet tai jam anaiptol nėra kliūtis, nes jis yra strategas ir sutampys virveles taip, kaip reikia. Italijoje jo laukia žmona ir vaikai, kuriuos jis myli labiau už viską pasaulyje. Bet... 90 proc. šių vyrų yra tai, kas Italijoje vadinama „gran puttaniere“ (it. lakstantis paskui moteris). Jie kaip Frodas Beginsas, neša didžiulę galią/naštą.

Nė viena Rytų Europos moteris neliks abejinga tokio vyro žavesiui. Netikite, sakote „na, na, juk ne visi tokie“? Štai priešais stovinčiai geltonplaukei merginai nukrenta ant žemės megztukas. Šalia sėdintis Augusto (kuris vos prieš kelias akimirkas šnekėjo su savo jauniausia dukryte per „Whatsupp'ą“) jį galantiškai pakelia, nupurto dulkes ir jai paduoda.

„Grazies“ slavišku akcentu atsako kiek sutrikusi, bet maloniai nustebusi mergina. Po atsakymo „Prego, non c'e' di che“ (it. – prašau, nėra už ką) seka klausimas „sta andando in Italia per la prima volta Lei?“ (it. ar Jūs pirmą kartą vykstate į Italiją?) Na ir viskas. Po 20 min. jie oro uosto bariuke dalinasi 0,2 l vino rosso buteliuką ir šnekasi apie tai, ką ji ten veiks Italijoje. Greičiausiai apsikeis numeriais.

Angelo, amžius 30–45 metai. Tai prieš kelerius metus buvęs Antonio. Jokių išskiriamųjų išvaizdos bruožų ir jokių skirtumų su Antonio, tik vienas esminis – kerinti, nerūpestinga šypsena virto į kuklius lūpų timptelėjimus, nes prieš kelerius metus įvyko tai, kas turėjo įvykti. Šalia stovi 25 metų Giedrė (Angelo, aišku, ją vadina Kjara), ant kurios „Made in Italy“ stiliaus drabužiai dera taip kaip balerinos tutu ant 150 kg bobulės. Nuospaudas ant kulnų slepia „Adidas“ kedukai, tačiau niekaip neišeina paslėpti spigaus storžieviško balselio ir akcento, nuo kurio šiaušiasi plaukai: „Andžieloooo, noi vadiamo in banjo!“ – sako ir tempia besidrapakojančią dukrą, kurią jie pavadino Alessia.

Giedrė buvo kirpėja, gimė didmiestyje, bet yra visiška kaimietė. Ryte geria dvilitrinį „latė“ su sumuštiniais, bet jau išmoko gaminti pasta „bolonjezė“ ir „tiramisą“. Balsuoti ji, aišku, nėjo, nes Lietuvoj vien vagys, lietuviški „bachūrai“ – visi „urodai“, nesugebantys būti švelnūs moteriai (ji pati tą irgi retai sugeba), girtuokliai ir neturintys gyvenime jokio tikslo (o jos tikslai yra: namas, mašina, užauginti vaikai, atostogos užsienyje).

Angelo turi savo versliuką Lietuvoje, todėl jai dirbti nebereikia. Dabar jie vyksta į Romą „biški pailsėti“ ir leisti Angelo tėvams palepinti anūkę. Tiek Giedrei, tiek Angelo baigsis labai blogai. Jų laukia vien nusivylimai, nuoskaudos. Matau, kaip Angelo palydi akimis dukrą tempiančią žmoną ir jo akys ištaria „cheppalle...“ (it. vulgarus žodis). Jau dabar jį kartais erzina Giedrės spigus ir įnoringas balselis, o ir tokia graži ji nebeatrodo kaip tą pirmąjį kartą, kai jam nusišypsojo klube.

Giedrei labai nepatinka Angelo santykiai su jo tėvais (ypač su mama), tai, kad jis kramto nagus, ir tai, kad nesugeba kaip normalus vyras sutaisyti skalbimo mašinos (tą sugeba tik lietuviški „urodai“).

Maždaug po kelerių metų Angelo turės romaną su Živile iš Raseinių, o Giedrė pasiėmusi italo uždirbtą butą jį patį išspirs ir nebeleis tėvui bendrauti su Alessia. Visą likusį gyvenimą bliaus draugėms „tik neprasidėkit su italais, tie šlykštūs pietiečiai yra visi pleibojai!!“ Angelo mama savo draugėms pasakos, jog visos Rytų Europos moterys yra beširdės barakudos.

Annamaria, 30–50 metų. Tai itališka moteris, kuriai nėra ką veikti šaltoje Lietuvoje. Gal – diplomatė, vienaip ar kitaip ji čia neužsibus ilgai. Nors ji ir neapdovanota idealia lietuviškos moters figūra, tačiau jos veide spindi universalus moteriškas grožis, kuris žavi ir be grimo sluoksnio. Itališkos moters elegancija yra unikali, ji yra įaugusi italėms į kraują, taip, kaip lietuviams kraujyje yra įaugęs krepšinis.

Itališkos moters elegancija yra unikali, ji yra įaugusi italėms į kraują, taip, kaip lietuviams kraujyje yra įaugęs krepšinis.

Jos apsirengimo stiliaus perprasti neįmanoma, nebent jį galima imituoti. Taip, kaip Annamaria rengiasi šiandien, lietuvės bandys rengtis geriausiu atveju po metų.

Jos akyse žiežirbuoja ir aistra, ir švelnumas. Tačiau italių temperamentas yra dviašmenis durklas – aksominė pirštinė staigiai gali būti sugniaužta į geležinį kumštį.

Italai vyrai skundžiasi, kad italės yra pačios sudėtingiausios moterys pasaulyje, jų reiklumui, pastabumui ir pavydumui nėra ribų. Na, dėl pavydo nesiginčysiu, tačiau nereikli moteris turbūt būtų labai neįdomi. Tradiciniai Lietuvos vyrai italių nė kiek nedomina – nei manieromis, nei finansiniu nestabilumu, nei gyvenimo įpročiais. Jas nebent žavi tvirto, geležinio vyro įvaizdis, nenugalimo lokio aura (kuri išsyk išgaruoja degtinės ir prakaito tvaike).

Gennaro ir Rosa, amžius 70–90 metų. Tai italų pensininkai, kurie atvažiavo į Lietuvą paatostogauti ir atrasti šį buvusios Sovietų Sąjungos kampelį. Jie liko sužavėti, kaip Lietuvoje viskas tvarkinga, koks neužterštas oras, koks spartus internetas ir kokios efektyvios transporto priemonės, tačiau pasipiktino tuo, kad 5**** viešbutyje negavo į pusryčius įskaičiuoto espresso puodelio. Gianni ir Rosa yra Italijos ekonominio 7–8 dešimtmečio metų gerovės atspindys, taip pat puikus pavyzdys, kaip garbaus amžiaus senjorai gali gyventi įdomų ir pilnavertišką gyvenimą.

Lietuvos pensininkų gyvenimo vizija: dirbau, pastačiau namus, užauginau vaikus, išleidau juos į gyvenimą ir viskas – išėjau į pensiją ir laukiu galo. O italų prizmė priešinga: dirbau, pastačiau namus, užauginau vaikus, pagaliau išleidau juos į gyvenimą, o dabar tai gyvensiu! Italijos senukai tą ir daro – keliauja ir džiaugiasi gyvenimu. Jie yra atsidavę, supratingi tėvai ir turbūt patys geriausi seneliai, kokius galima įsivaizduoti.

Tačiau nešventi ir jie. Vos pasitaikius progai labai mėgsta plūsti dabartinę Italijos valdžią ir ekonominę padėtį, dejuoti, kad viskas yra „una vergogna!“ (it. apgailėtina), kad politikai yra vagys ir nuskurdino žmones. O paklausti (dažniausiai patys mėgsta pasigirti), kiek jie gauna pensijos, nemirktelėję pareiškia: „Na, man tai pasisekė, aš dirbau gal ir nelabai ilgai, bet gaunu apie 2 000 eurų į rankas. Na, tiesa, dar gavau apie 60 000 eurų išeitinės, už kuriuos nupirkau butą savo sūnui Angelo. O štai jis, vargšas, yra priverstas bėgti į užsienį, nes Italijoje nebeįmanoma gyventi, politikai viską pasigrobė sau!“.

„Sveglia, Gennaro!“ (it. prabusk, Gennaro) – norėčiau jam pasakyti. Ar tikrai vien korumpuoti politikai yra viso to priežastis? Tavo pensija Italijos valstybei kainuoja (jei gyvensi iki, tarkime, 90-ies) apie pusantro milijono eurų. Taip, tu esi geras žmogus, bet Italija skursta ir tavo oraus gyvenimo sąskaita... Nei Antonio, nei Angelo negaus 2000 eurų pensijos. Antonio negaus nei 1000. Taip kad būk malonus, bent jau neplūsk tos Italijos valdžios...

xx

Jau žinau, kad jums kirba šmaikštus klausimėlis: „O pats kokiai kategorijai priklausai?“. Labai nestereotipinei – aš esu metalistas. Mano gyvenimas yra muzika. O jeigu rimtai, – tai aš esu tiesiog ieškotojas. Ir skirtingai nei visi čia išvardintieji, žaviuosi ir myliu tiek Lietuvą, tiek Italiją. Jaučiuosi joms abiem skolingas.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
Išmanesnis apšvietimas namuose su JUNG DALI-2
Reklama
„Assorti“ asortimento vadovė G.Azguridienė: ieškantiems, kuo nustebinti Kalėdoms, turime ir dovanų, ir idėjų
Reklama
Išskirtinės „Lidl“ ir „Maisto banko“ kalėdinės akcijos metu buvo paaukota produktų už daugiau nei 75 tūkst. eurų
Akiratyje – žiniasklaida: tradicinės žiniasklaidos ateitis