Beje, ką reiškia sąvoka „miesto mirtis“? Tą patį, ką ir „žmogaus mirtis“. Skirtumas tik tas, kad miręs žmogus vienaip ar kitaip palaidojamas. Miręs miestas lieka – negyvas, apleistas, sugriuvęs, kraupus.
Pentedatilą galima pasiekti iš Romos: tereikia automobiliu pasileisti greitkeliu A3 žemyn, į pietus. Teks sukarti 730 kilometrų, tačiau devynių valandų kelionė verta vargo. Ties Mesinos sąsiauriu – toje vietoje, kur Tirėnų jūra susilieja su Jonijos jūra, tarp žemyninės Italijos ir Sicilijos riogso Pentedatilas.
Miestelio centre stūkso daili bažnyčia, ji – tuščia, tačiau jausmas toks, tarsi čia ką tik baigėsi pamaldos.
Išvertus iš graikų kalbos jo pavadinimą – „penta daktylos“ išeitų „penki pirštai“.
Iš tiesų masyvus kalnas, kurioje papėdėje – maždaug 300 metrų aukštyje stūkso miestas vaiduoklis primena kiklopišką ranką su penkiais pirštais.
Kažkada čia būta klestinčio miesto, kuriame gyveno keli tūkstančiai žmonių ir gaudė šešių bažnyčių varpai. Dabar čia nebegyvena niekas, tuščiuose namuose stūgauja vėjas, raizgosi milžiniškų kaktusinių figų brūzgynai.
Kai kurie namai atrodo apleisti neseniai, tačiau dauguma pastatų – sugriuvę. Miestelio centre stūkso daili bažnyčia, ji – tuščia, tačiau jausmas toks, tarsi čia ką tik baigėsi pamaldos.
Vienoje koplyčioje – balto marmuro plokštė su herbu. Čia palaidota visa markizo Alberti dinastija ir pats markizas.
Tragedija įvyko dėl markizo sesers Antoniettos, kurią įsimylėjo du aistringi vyrai – Neapolio vicekaraliaus sūnus Petrillo Cortezas ir Montebello baronas Bernardinas Abenavolis.
Tragedija įvyko dėl markizo sesers Antoniettos, kurią įsimylėjo du aistringi vyrai – Neapolio vicekaraliaus sūnus Petrillo Cortezas ir Montebello baronas Bernardinas Abenavolis.
Markizas Lorenzo Albertis paskelbė sesers Antoniettos sužadėtuves su vicekaraliaus sūnumi.
Tačiau jos neįvyko: 1686 balandžio 16-osios naktį Montebelo baronas su ginkluota palyda įsiveržė į Pentedatilą ir išžudė visą markizo Alberto šeimą, dvariškius. Įniršęs baronas nepasigailėjo net mažamečių vaikų.
Sužinojęs apie kruvinas skerdynes, Neapolio vicekaralius pasiuntė į Pentedatilą baudžiamąją ekspediciją. Žudynių dalyviai buvo nubausti mirtimi, o jų galvos pamautos ant baslių ties žuvusio markizo rūmais.
Nuo tos tragiškos dienos prasidėjo lėta Pentedatilo agonija. Klestintis miestas pradėjo tuštėti. Jo gyventojai nebenorėjo pasilikti kruvinos tragedijos vietoje.
Po Antrojo pasaulinio karo Pentedatile dar gyveno kelios šeimos, tačiau jos buvo evakuotos dėl prognozuojamo žemės drebėjimo, kuris galiausiai taip ir neįvyko.
Kalbama, jog gūdžiais rudens vakarais šėtono kumščiu aplinkinių gyventojų pramintame mieste vaiduoklyje klaidžioja nužudyto markizo Alberti mažamečio broliuko šmėkla.
Šią prastos reputacijos žmonių užmirštą vietą pastaruoju metu lanko išskirtinių pojūčių ir tragiškų istorijų medžiotojai. Dažniausiai – užsieniečiai.
Tačiau į Pentedatilą vis dažniau užsuka ir gretimo didmiesčio Kalabrijos Redžo gyventojai. Dailioje negyvenamo miestelio bažnyčioje, menančioje kruviną meilės dramą, kartais vyksta pamaldos.
Tiesa, masinio turizmo antplūdis Pentedatilui kol kas negresia: vingiuoto ir labai siauro kalnų keliuko autobusai neįveikia.