Bet taip neatsitinka. Gal atsitiks vėliau?
Yra toks itališkas posakis: „Vedi Napoli e poi muori“. Tiesioginis vertimas būtų toks: „Pamatysi Neapolį, o paskui mirsi“. Galima jį suprasti būtent taip, tiesiogiai: pamatęs šį miestą, patirsi kultūrinį šoką ir liksi mirtinai išsigandęs.
Bet galima suprasti ir priešingai: pamatęs šį miestą, galėsi ramiai sau numirti. Nes nieko įspūdingesnio vis vien nebeteks daugiau pamatyti. Taip manė ir taip rašė didysis vokietis Wolfgangas Goethe.
Man nuoširdžiai gaila žmonių, kurie Neapolyje patiria sunkų kultūrinį šoką. Bet tai jų teisė. Neapskundžiama, verta kietai sučiauptų lūpų. Todėl norėčiau jiems padėti: nevažiuokite, mielieji, į Neapolį. Važiuokite į Londoną, į Berlyną, į Vieną, į Prahą, į Paryžių. Yra daugybė tvarkingų, švarių, sveiku protu suprantamų miestų, į kuriuos skrenda pigių oro linijų lėktuvai.
Iškyla natūralus klausimas: kuriam iš mūsų būtų geriau nevažiuoti, išvengti nervų krizės ir bereikalingų išlaidų? Pabandykime aptarti keletą keliautojų tipų, kurie pamatys Neapolį, o paskui dar ims ir numirs.
Pirmas tipas: tvarkos ir švaros mylėtojai
Jeigu jus apima džiaugsmas vaikštant Ciuricho ar Bergeno gatvėse, kurias vietiniai šveičia, na, ne dantų šepetėliais, bet visgi smarkiai šveičia, vadinasi, Neapolis jums – uždrausta teritorija. Čia niekur nėra jokios tvarkos – architektūroje, gyvenimo būde, ore, gatvėse, istorijoje, žmonių santykiuose.
Viskas chaotiška, atvira, natūralu, spontaniška. Mažai tiesių linijų, ramybės, tylos, susikaupimo. Švaros irgi nedaug. Kartais jos būna tiek nedaug, jog tenka vaikščioti šiukšlių labirintais. Tai panašu į plaukiojimą Venecijos kanalų labirintais. Todėl perspėju: jeigu nežinote ir nenorite žinoti, kodėl taip yra, jeigu manote, kad neapoliečiai iš prigimties yra apskretėliai, tada yra du keliai.
Neapolyje niekur nėra jokios tvarkos – architektūroje, gyvenimo būde, ore, gatvėse, istorijoje, žmonių santykiuose.
Pirmas ir pats paprasčiausias: vietoje Neapolio varyti į Milaną. Antras, šiek tiek sudėtingesnis: užeiti į namus pas neapoliečius – ties bet kuriuo balkonu, po kuriuo išdžiaustyti skalbiniai. Užėję vidun pamatysite tokią švarą bei tvarką, kokios nebus nei Ciuriche, nei Bergene.
Antras tipas: nemėgstantys istorijos
Turiu galvoje istorijos mokslą. Yra žmonių, kuriems nuobodu žiūrėti į Romos forumus, Pompėjos griuvėsius, Atėnų Partenoną. Yra žmonių, kuriems apskritai griūvantys ir iki galo nesutvarkyti pastatai sukelia psichologinį diskomfortą. Tarkime, visų šalių statybininkai Neapolyje netveria savame kailyje – tiek čia visko derėtų suremontuoti: Tribunolų gatvė, Ispanų kvartalai, Materdei ir centrinės geležinkelio stoties rajonas.
Vykti į Neapolį vien tik paspoksoti į vieną didelę tvirtovę (Maschio Angioino), vienus gražius rūmus (Palazzo Reale), vieną gražų teatrą (Real teatro San Carlo), paragauti picos su mažai ingredientų yra visiškai beprasmiškas žygis. Tam, kad suvoktum, koks tai miestas, reikia studijuoti jo istoriją. Pradėti nuo Stendhalio frazės: „Europoje yra dvi sostinės – Paryžius ir Neapolis. Visa kita yra kaimas...“
Taigi, kaip vadinosi valstybė, kurios sostinė buvo Neapolis? Bandykite atspėti, bet neatspėsite nepasižvalgę po anglišką wikipedia.org. Nes Neapolis yra šiek tiek šizoidinis miestas, todėl valstybės pavadinimas buvo irgi šiek tiek nenormalus: Dviejų Sicilijų karalystė.
Ar yra dvi Sicilijos? Nėra. Tai kodėl taip vadinosi karalystė? Verta įsigilinti prieš išvykstant į Neapolį. Kas atsitiko su ta karalyste? Vieną gražią dieną ji buvo užkariauta. Kodėl? Todėl, kad buvo labai turtinga – karalystės aukso atsargos šešis kartus viršijo visos likusios Italijos aukso atsargas. Sakote, kad tai pasaka? Deja, ne.
Trečias tipas: bijantys netikėtumų ir tvarkingi vairuotojai
Neapolyje netikėtumai tyko visur: bare – nes teks gerti iš įkaitusio puodelio tirštą, beprotiškai tirštą espreso kavą. Gatvėje – nes siaurame Ispanų kvartalo labirinte pradės strigti mobiliojo telefono navigacija.
Tam, kad suvoktum, koks tai miestas, reikia studijuoti jo istoriją. Pradėti nuo Stendhalio frazės: „Europoje yra dvi sostinės – Paryžius ir Neapolis. Visa kita yra kaimas...“
Aikštėse – nes jus kalbins, sveikins, kažko teirausis. Viešbutėlio lifte – nes teks įmesti 10 centų monetą, kitaip liftas – nė iš vietos.
Picerijoje – nes į rankas įteiks numeriuką, be kurio į piceriją nepakliūsite, o jeigu nesuprasite, kad šaukia jūsų numeriuką – jūsų problemos.
Netikėtumai lauks ir tam tikruose kvartaluose – nes ten į jus šnairai žiūrės, ir tai bus vietinės mafijos „camorra“ kontroliuojama teritorija.
Neapolyje labiausiai nukentės tvarkingų vairuotojų nervų sistema. Kai savo bičiuliams Italijoje sakau, kad važiuoju automobiliu į Neapolį, jie į mane žiūri pagarbiai. Italijoje vyrauja nuomonė, kad sugebantys automobilį vairuoti Neapolyje gali vairuoti visur, netgi pragare. Kita vertus, jeigu nuomosite automobilį Romoje ar Milane ir norėsite vykti į Neapolį, – geriau to nesakykite: patrigubins privalomą franšizę. Arba išvis neduos automobilio.
Kai kurių tarptautinių draudimo kompanijų polisai Neapolyje negalioja. Todėl tas keliautojų tipas, kuris siekia visur nuo visko apsidrausti, Dviejų Sicilijų karalystės sostinės turėtų privengti: galimi įvairūs netikėtumai.
Ketvirtas tipas: nemėgstantys gatvės maisto ir picų
Patys neapoliečiai sako, kad jų mieste yra trys geri dalykai: Napule tre cose tene ‘e belle: ’o sole,’o mare e ’a sfugliatella. Verčiame iš neapoliečių kalbos, kurią suprasti net neblogai pramokusiems bendrinę italų kalbą – mažai vilties: Neapolyje yra trys geri dalykai – saulė, jūra ir pyragėlis sfogliatella.
Italijoje vyrauja nuomonė, kad sugebantys automobilį vairuoti Neapolyje gali vairuoti visur, netgi pragare.
Iš tikrųjų šiame mieste yra daugybė puikių gastronomijos objektų, bet neapoliečiai kuklūs. Tą trapios tešlos pyragėlį su ricotta įdaru teks valgyti tiesiog gatvėje, kaip ir kitus vietinius skanėstus.
Tai galbūt jums pasirodys nehigieniška. Arba nelabai elegantiška. Būsite visiškai teisūs. Bet kas jums liepia važiuoti į Neapolį? Normaliame pasaulyje gatvėje parduodamas šlamštmaistis, o tikras maistas – kavinėse, baruose.
Neapolis nėra normalus pasaulis, čia daug kas yra atvirkščiai, todėl geriausias maistas parduodamas gatvėje. Ir jeigu gerai įsižiūrėsite – netgi maisto parduotuvės Tribunolų gatvėje – be durų ir be langų.
Neapolis netiks ir specifiniam – galutinai susnobėjusių valgytojų tipui, kuris nekenčia picų. Suprantu juos – matyt, tikrai yra už ką neapkęsti. Bet daug kas paragavęs mano nurodytose vietose neapolietiškos picos, kuri vadinasi verace pizza napoletana, vėliau stebėdavosi: „Hm, jeigu čia pica, tai kas tada yra valgoma mūsų picerijose?“
Šį klausimą kada nors vėliau panagrinėsiu, bet negerbiančių picos Neapolyje laukia keisti skoniai ir keisti papročiai. Tarkime, „Trianon“ picerija netoli stoties: valgiaraštyje – maždaug penkiolika įvairių margaritų ir „marinarų“.
Pripratę prie „bambolų“ arba picų su ananasais, įvairių mėsų faršu, svogūnais, pievagrybiais, paprikomis, kiaulienos filė gabaliukais ir „bearnaise“ padažu, patirs dar vieną kultūrinį – gastronominį šoką.
Penktas tipas: ieškantys logiškų patogumų
Tai toks tipas keliautojų, kuris būdamas toli nuo namų nori būti kaip namie. Na, tarkime, atvykęs į Neapolį ir pamatęs šurmuliuojančią eilę prie picerijos, išalkęs keliautojas nutars užsukti į prekybos centrą, patogiai nusipirkti alaus butelį, kumpio, pomidorų, duonos ir pavalgyti ramiai, be streso viešbučio kambaryje. Kažin ar pavyks...
Neapolio senamiestyje nėra prekybos centrų – nei didelių nei mažų. Yra mažos ir gana specializuotos maisto krautuvės – duonos, daržovių ir vaisių, sūrių ir kumpių, vyno, žuvies. Įžengus į tokį specializuotą maisto butiką teks pabendrauti su pardavėju. Kokia kalba? Neapoliečių. Žodžiu, įpratę prie mūsiškių prekybos centrų plotų ir prabangos Neapolyje jų pasiges.
Įpratę prie šiuolaikiškų komunikacijos patogumų baruose pasiges bevielio interneto. Čia žmonės į barą eina ne naršyti internete, nematydami ką geria, o gerti kavą stovėdami prie baro ir intensyviai bendraudami su barista. Tiesa, negavę nemokamo interneto galės gauti nemokamos kavos.
Būtent Neapolyje yra išrasta caffe‘ sospeso – paliktos kavos tradicija. Ar tai yra logiška: nėra nemokamo interneto, bet yra nemokama kava? Nežinau. Neapolyje galima ir reikia viskuo stebėtis. Nepatartina piktintis, ką dažniausiai ir daro logiškų patogumų ieškantys keliautojai.
Paskutinis šiek tiek beprotiško miesto akcentas. Pamatę vidury vasaros San Gregorio Armeno gatvėje žibančias Kalėdų prakartėles, daugybę didelių ir mažų Kalėdų prakartėlių logiški keliautojai galutinai sutrinka.
W.Goethe, matyt, buvo teisus: pamatai Neapolį ir nebežinai, ką toliau daryti – džiaugtis ar pykti.
