Vartai yra labai svarbus „borgo“ atributas. Nes „borgo“ – tai miestas – tvirtovė. Todėl angliškas vertimas „village“ arba lietuviškas – miestukas, gyvenvietė niekaip nepaaiškina, kodėl užsieniečiai taip dievina šiuos miestukus ir kuo jie skiriasi nuo įprastinio nedidelio miesto.
Be vartų, be šlovingos istorijos ir be to nenusakomo jausmo, kuris apima šioje uždaroje, išpuoselėtoje, nuo svetimšalių apsaugotoje mažytėje teritorijoje.
Toskanoje netrūksta žavingų miestų – tvirtovių. Bet Populonija (it. Populonia) išsiskiria. Viena vertus, tai iš tiesų idealus ir labai mažas miestas-tvirtovė. Kita vertus, tai yra „jūrinio“ tipo „borgo“. Kelias į Populoniją vingiuoja siauru kalnų keliuku ir baigiasi automobilių stovėjimo aikštele. Jeigu įsibėgėję nesustosite – skrisite į Tirėnų jūrą nuo stataus ir aukšto skardžio. Vaiskią dieną iš Populonijos atsiveria kvapą gniaužiantis vaizdas. Toskanos archipelago salos – prieš jus: Korsika, Elba, Kapraja.
Populonijoje yra viskas, ko reikia miestui, kuris bet kuriuo momentu turėjo būti pasiruošęs tapti priešui neprieinama tvirtove: aukšta gynybinė siena, miesto vartai ir pilis – bokštas „La Rocca“.
Dviejų lygiagrečių gatvių „borgo“ toks, kokį jį mato šiandien atvykęs į Populoniją turistas pastatytas XV amžiuje. Čia šeimininkavo nepriklausomą Pjombino (it. Piombino) valstybę XIV–XVIII amžiuje valdę kunigaikščiai Appiano.
Tačiau Populonijos miestelio istorija prasideda anksčiau. Gerokai anksčiau. Sunku patikėti ir įsivaizduoti, bet mažytis Toskanos „borgo“ gimė anksčiau už Amžinąjį miestą Romą. Kalbos istorikai atkūrė pirmąjį vietovės pavadinimą – Pupluna arba Fufluna. Taip vadinosi etruskų vyno ir šėlsmo dievybė.
Kas buvo etruskai? Tikslaus atsakymo nėra iki šiol. Aišku tik tiek, kad IX amžiuje prieš Kristų čia – Populonijoje buvo didžiulis, dviem gynybinėmis sienom apjuostas miestas. Prie jo šliejosi strategiškai svarbus uostas ir milžiniškas metalurgijos pramonės objektas. Toje vietoje, kur turėjo gimti Roma, ant septynių kalvų piemenukai ganė avis. Romos dar nebuvo. Viskas, kuo vėliau romėnai stebino pasaulį – miestotvarka, architektūra, karyba ir netgi gladiatorių kautynės – visa tai jie išmoko iš paslaptingųjų etruskų. Populonija buvo vienas svarbiausių Dodekapolijos – dvylikos etruskų konfederacijos miestų.
Iš etruskiškosios Populonijos praeities liko pajūryje – Baratti slėnyje stūksančios kupolo formos kapavietės – nekropoliai ir po kojomis girgždančios metalo rūdos nuodegos. Ir nuostabaus grožio paplūdimys, kuris toks buvo beveik prieš tris tūkstančius metų, toks pat ir šiandien.
Vaikštau viena iš dviejų Populonijos „borgo“ gatvių. Man čia patinka viskas, viskas žavingai tvarkinga, paprasta, monumentalu. Kad ir ta keista suvenyrų parduotuvė – butikas be pardavėjų: ateini, pasiimi tai, kas patiko, padedi pinigą ir išeini. Kad ir tas balkonas skersinėje gatvelėje prie pilies: norėčiau ryte prabudęs išeiti į šį balkoną su kavos puodeliu.
Arba tvirtovės kiemelis – čia būtų smagu su vaikais pagainioti kamuolį. Jauki rustiko stiliaus „osteria“ su mėsiška Toskanos virtuve – norėčiau čia pietauti kiekvieną sekmadienį.
Mažytė „Santa Croce“ bažnytėlė – ji labiau primena tvirtovę, o ne bažnyčią. Čia būtų gera pamedituoti, pasimelsti.
O paskui nueiti link miesto vartų – ten, kur įsikūręs baras – taverna. Žinau: panorėsiu puikaus Toskanos raudonojo, gomurin rūsčiais taninais kertančio „sangiovese“ ir man bus įpilta taurė.
Tik gaila, labai gaila, kad miesto-tvirtovės vartai primena: trumpa kelionė į Populoniją baigiasi čia.
