Reikalas tas, kad italai kitaip skaičiuoja metų laikus negu mes, lietuviai. Pas juos birželis – dar pavasaris, o rugsėjis – dar vasara. Gruodis iki Kalėdų – vis dar ruduo, o kovas iki pavasario lygiadienio – žiema.
Atrodytų, nieko labai sukrečiančio, bet apsiprasti su vasarojimu rugsėjo viduryje nėra visai paprasta. Romos mokyklose niekada neskamba rugsėjo pirmosios skambutis, su giliu liūdesiu „urbi et orbi“ – miestui ir pasauliui pranešdamas apie atostogų sezono bei vasaros pabaigą.
Kiekvienais metais mokyklos atveria duris vis kitą dieną tarsi norėdamos tuo pabrėžti, kad mokslo metų pradžia – tai jokia šventė, o tik kasdienybė ir darbas.
Rugsėjis Romoje yra vasara, nes galima be jokio vargo prie namų surasti vietą automobiliui. Uždarytas biurų, įstaigų, parduotuvių duris vis dar ženklina plakatėlis su ranka riebiu flomasteriu užrašytu vasaros slaptažodžiu – ferie (it. atostogos).
Tą dieną mieste – jokių gėlių, jokių šventinių išsirikiavimų, jokių kalbų, – tiesiog prasideda mokslo šaknų ragavimas ir tiek.
Rugsėjis Romoje yra gryniausia meteorologinė vasara, kai termometro stulpelis neužsimena apie rudenį ir popietės valandą rodo tai, ką rodė liepos pradžioje ar rugpjūčio viduryje – 35 Celsijaus laipsnius pavėsyje.
Rugsėjo pirmoji pusė Romoje yra vasara, nes galima be jokio vargo prie namų surasti vietą automobiliui.
Uždarytas biurų, įstaigų, parduotuvių duris vis dar ženklina plakatėlis su ranka riebiu flomasteriu užrašytu vasaros slaptažodžiu – ferie (it. atostogos).
O smagiausia Romos vieta rugsėjo viduryje skelbiu ne Ispanijos aikštę ir Trasteverės amžinojo „tūso“ gatveles, o Romos pajūrį: Ostiją (it. Ostia), Fredženę (Fregene), Santą Severą.
Paplūdimiai pratuštėję, nebelieka beprotiško vasarotojų klegesio, bet saulė dar kaitina kaitriai, ir tą puikiai žino pagyvenusios sinjoros, kurios būtent rugsėjį laiką leidžia privačiuose pliažuose, kurie tuo metu kainuoja gerokai pigiau.
Jos puikiai žino, kad rugsėjo įdegis yra kitoks nei liepos: aristokratiškas, auksinis. Rugsėjis Romos pajūryje yra tikras gėris mėgstantiems jūros malonumus. Ypač ankstų rytą, kai iki 26–28 laipsnių įšilęs Tirėnų jūros vanduo būna gerokai šiltesnis už orą.
Todėl jeigu manęs klausia, kokiame sostinės kvartale rinktis viešbutį, atsakau: Ostija, galutinė metro „B“ stotelė, „Lungomare“ (it. krantinė).
Ko tikėtis Romoje rugsėjį?
Taigi, kodėl rugsėjis Romoje yra blogiau už spalį? Pirma, dar smarkiai karšta. Antra, miestas vis dar aptingęs. Trečia, prasideda mokslo metai, įsivažiuoja darbo kasdienybė, o miestas vis dar aptingęs. Su pirmaisiais rugsėjo žaibais prasideda ir pirmieji streikai, kurie po vasaros pauzės būna gana bjaurūs, nes įnirtingi.
Todėl perspėju tuos, kurie norės džiaugtis vasaros tęsiniu Romoje rugsėjo 15 dieną: tai, matyt, bus kančių diena.
Pirmąją mokslo metų dieną miestą ištiks paralyžius, nes prasidės 24 valandų visuomeninio transporto streikas.
Ką tai reiškia? Jeigu kažkas pasinaudos mano patarimu, apsigyvens pajūryje ir būtent tą dieną sugalvos pažiūrėti, kaip vyksta Trevi fontano remontas, nuvažiuoti gal ir nuvažiuos, o atgal į viešbutį gali ir nebesugrįžti.
Tiesa, ar visi sostinės transportininkai – taksistai, autobusų vairuotojai, metro traukinių mašinistai tikrai streikuos – neaišku. Ir nebus aišku iki pat streiko pabaigos.
Vis tik rugsėjį Romoje – gera. Rugsėjis – tai „vendemmia“ (it. – vynuogių derliaus metas). Nueikite į bet kurį kvartalo „mercato“ (it. turgus) ir pabandykite išsirinkti vynuoges, vieną iš daugybės įvairių spalvų ir saldumo veislių: uva Italia, regina, barese, fragolina, pizzutella. Tai ir yra tikrasis rugsėjo skonis.
