Galbūt ne dienos, o metai ir netgi dešimtmečiai. Tačiau tai nekeičia esmės. Ilgas miesto pavadinimas irgi po truputį miršta, nes italai jau nelabai atsimena sudėtingą vietovardį.
Užtat pavadinimą „città che muore“ (it. mirštantis miestas) žino ar girdėjo daug kas. UNESCO žada suteikti miestui – ligoniui pasaulio kultūros paveldo titulą. Reikia manyti – suspės.
Čivita yra nerealus pasaulis. Tiek viduje, tiek iš išorės. Ypač dabar, rudenį, kai 445 metrų virš jūros lygio iškilusią uolą, ant kurios įsikūręs miestas apglėbia tirštas rūkas. Tada atrodo, kad Čivita plūduriuoja ore.
Su išoriniu pasauliu miestą jungia 300 metrų ilgio siauras tiltas. Jis ne tik siauras, bet ir gana stačiu kampu šaunantis į viršų, todėl pagyvenusiems ir nelabai sportiškiems turistams urbanistikos šedevru geriau grožėtis iš tolo.
Kai pučia stiprus rytų vėjas, kopti į Čivitą 300 metrų aukštyje irgi nelabai smagu: tiltas siūbuoja.
Čivita yra nerealus pasaulis. Tiek viduje, tiek iš išorės. Ypač dabar, rudenį, kai 445 metrų virš jūros lygio iškilusią uolą, ant kurios įsikūręs miestas apglėbia tirštas rūkas.
Čivita nedaug jaunesnis miestas už Romą. Prieš 2500 metų jį įkūrė paslaptingieji mirties kulto garbintojai etruskai.
Jie išmokė romėnus klasikinės urbanistikos pagrindų ir Čivitoje tai neblogai matyti: tiufo uolos viršukalnėje stūksančiame mieste yra centrinė gatvė – dekumanas, ją stačiu kampu kerta skersinė gatvė – kàrdas.
Išliko monumentalūs šv. Marijos miesto vartai. Kažkada jų buvo penketas. Kažkada Čivitą su Banjoredžu jungė ir kalva, tada miestas klestėjo.
Čia gimė vienas pranciškonų vienuolijos kūrėjų, bažnyčios mokytojas šventasis Bonaventūras. Vienoje miesto gatvelių tebėra vienuolio teologo namai.
Lėta, bet neišvengiama mirtis
Čivitos miestas gimė jau „pasiligojęs“. Prieš du – tris milijonus metų Umbrijos ir Lacijaus regionų pasienyje tyvuliavo jūra. Dabar čia banguoja keistos kalvos – balto ir pilko molio sąnašos.
Miestas stūkso ant aukštos nugludinto tiufo uolos. Bet po šia uola kliuksi tas pats molis – buvusios jūros dugnas. Štai kodėl Čivita po truputį nenumaldomai smenga žemyn.
Štai kodėl šis miestas vadinamas mirštančiu. Miesto agonija bus ilga, geologai apskaičiavo, kad per metus tiufo skardis sumažėja 6 – 7 centimetrais.
Be vidinės – geologinės erozijos yra ir požeminių vandens šaltinių, vėjo poveikis ir nesibaigiantys žemės drebėjimai. Pastarasis įvyko ne taip seniai – 1965 metais, žuvo 30 žmonių.
Miestas stūkso ant aukštos nugludinto tiufo uolos. Bet po šia uola kliuksi tas pats molis – buvusios jūros dugnas. Štai kodėl Čivita po truputį nenumaldomai smenga žemyn.
Šiandien Čivitoje gyvena paskutinieji dešimt – dvylika mohikanų – užsispyrėlių, kurie nenori palikti nuostabių trijų – keturių aukštų renesansinio stiliaus namų su baroko puošmenomis.
Prieš keletą dešimtmečių atrodė, kad demografiniu požiūriu Čivita jau numirė, nes gyventojų beveik nebuvo likę. Juk gyvenimas šiame tiufo plokščiakalnyje yra romantiškas, bet sudėtingas: čia negalima naudotis jokiomis motorizuoto transporto priemonėmis.
Bet dabar mirštantis miestas išgyvena pakilimą: jį lanko smalsuoliai, norintys pamatyti ir pasivaikščioti po unikalų urbanistinės egzotikos paminklą.
Čia yra keletas kvapą gniaužiančių panoraminių apžvalgos vietelių, keletas barų, restoranėlis.
Įdomiausia po Čivitą vaikščioti rudens vakarais, kai siauras miesto gatveles nušviečia blausūs žibintai.
Slėnyje kaukiantis vėjas, skambantys šv. Donato katedros varpai, jokių mašinų ar motorolerių, vienas kitas vėlyvo lankytojo siluetas – visos šios detalės kuria stiprų įspūdį.
Savaitgaliais mirštantis miestas išgyvena džiaugsmingą turistų antpuolį. Aikštėje kvepia ant ugnies kepamais kaštainiais ir raudonu vynu.
Čivita di Banjoredžas laukia ženklo iš UNESCO: gavęs laukiamą titulą galės toliau ramiai smegti į nebūtį.
