Ir dar tas galingas mimozų žiedų sprogimas – sodriai geltonas aukso potėpis žalių alyvmedžio lapų ir mėlyno dangaus fone.
Šį puikų, aukštą mimozos medį nufotografavau prie Japonijos ambasadoriaus rezidencijos, San Giovanni a Porta Latina bažnyčios kieme. Žydinčių mimozų šakelę italai paprastai dovanoja moterims kovo 8-ąją.
Bet šiemet dovanoti, matyt, nebus ką, nes iki kovo 8-osios mimozos jau bus nužydėjusios.
Meteorologai ir toliau „grybą pjauna“: žadėjo šaltį Naujųjų metų proga, bet šalčio nebuvo. Maždaug pusantros dienos šilto lietaus ir tiek. Žadėjo šaltį po Trijų karalių – ir vėl nieko.
Kas yra žiema Romoje? Kas yra šaltis Romoje? Kartą aktorė Gina Lollobrigida man parodė savo fotografijos šedevrą: nuotrauką, kurioje buvo įamžinta Šv. Petro aikštė po sniegu.
Neįtikėtina egzotika, kurią per 20 metų Romoje mačiau vos vieną kartą. Stipriai snigo prieš trejus metus. Kas yra sniegas Romoje? Tai tokia ypatinga diena, kai iš visų pusių žybsi fotoaparatų blykstės, kai uždaromos mokyklos, kai miesto meras skelbia nepaprastąją padėtį ir sprendžia neišsprendžiamą problemą: kur gauti kastuvų sniegui nukasti?
Manęs dažnai klausia: „Ar verta skristi į Romą kovo mėnesį? Ar jau pakankamai šilta?“ Vykti į Romą reikia dabar – sausio viduryje. Jeigu jau norisi pailsėti nuo šlapdribos ir pamatyti žalią žolę.
Dabar yra daug žalios spalvos ir vasariškos žolės kvapo. Nes kovą pradeda kaitinti subtropikų saulė, o gegužės viduryje žalios spalvos Romos apylinkėse beveik nebelieka – pievas nudegina pirmieji vasaros karščiai.
Vaikščiodamas po Romą mačiau žalią pievą ir žydinčias laukų gėles. Ties Porta Latina – Lotynų miesto vartais šiltas pietų vėjas scirocco supo nežinia kaip ir kodėl pražydusią rožę. Po manęs ją taikėsi nufotografuoti norvegų turistai. Jie, žinoma, vilkėjo marškinėlius trumpomis rankovėmis.
Kalendorinę orientaciją ir pojūčius galutinai sujauks trumpa išvyka į Romos pajūrį. 40 minučių automobiliu senuoju via Aurelia plentu, ir štai ji – impozantiška Santa Severos miestelio pilis ant Tirėnų jūros kranto.
Tingiai ritasi skaidrios bangos, vėjo beveik nesijaučia. Kaitina saulė. Drėgno smėlio ir druskos kvapas. Gretimo restoranėlio savininkas po pietų klientams ištiesia šezlongus. Teoriškai galima būtų maudytis. Pabandykime įbristi į jūrą. Odos receptoriai „rodo“ maždaug 15–16 laipsnių temperatūrą. Bet niekas nesimaudo. Italai griežtai laikosi kalendorinių stereotipų. Kol kas...
Pajūrio miestelio turguje mėlynuoja vietiniai artišokai carciofo romanesco. Šiaip jų reikėdavo palaukti iki sausio pabaigos, vasario pradžios. Šįmet jie pasirodė pirmosiomis sausio dienomis. Prie baro sėdinėja neskustus smakrus į saulę atkišę seniokai.
Svarstymų tema: „é normale questo o non é normale?” (it. tai normalu ar nenormalu?)
„Jeigu šilta ir gyventi gera, vadinasi – normale“, – moko vienas seniokas.
Grįžtame į Romą. Miestiečiai galvoja kitaip. Jiems geriausias oras – dargana. Nes kai tris savaites be jokių pauzių spindi saulė, savivaldybė pamatuoja smogą ir ką nors sugalvoja.
Picų kepti krosnyje dar neuždraudė. Bet jeigu automobilio numerio paskutinis skaičius porinis – vieną savaitės dieną niekur nevažiuosi. Arba mokėsi 160 eurų baudą. Kitą dieną stovės kaimynas, kurio numeris – neporinis.
Paskui vėl – viskas iš naujo. Šią savaitę meteorologai kalba, kad pradės pūsti šiaurės rytų vėjas tramontana, ir pagaliau prasidės žiema.
Bet niekais jais nebetiki. Tiki mimozos žiedais. Dėl jų verta atskristi į Romą sausio viduryje.
