Man pavydi visi tie, kurie mėgsta keltis su aušra ir dėl šios priežasties negali ilgai vakaroti. Romoje man patinka gyventi, nes draugai – italai – tai tas jaunimas, kuriam užvis labiau svarbus nakties gyvenimas. Jie tai vadina „uscire“ – (it.išeiti), ir kai tik yra galimybė po vakarienės jie stengiasi nebūti namuose.
Mes su draugais stengiamės išeiti ne tik savaitgaliais, bet kiekvieną vakarą, nes naktis mums užprogramuoja kitos dienos sėkmę. Didžiausias mano ir draugų malonumas – naktį lankyti apšviestą Città Eterna – (it. Amžinasis miestas).
Roma graži dieną, bet naktį atsiskleidžia visai kitoks jos grožis. Geriausiai jį aprašė mano brolis Simonas Jurkevičius knygoje „Sava Roma“. Jis gyveno Romoje 16 metų, yra ją įsimylėjęs, ir kiekvienąkart iš Lietuvos atvykęs jis taip pat nepraleidžia progos su draugais pasivaikščioti po mylimą miestą naktį. Kartais po tokio pasivaikščiojimo jis grįžta ketvirtą ryto ir kitą dieną tėvams pasakoja, kokią naują vietą Romoje kartu su draugais atrado.
Mano draugai nakties Romą stengiasi įamžinti kiekvienas kitaip savo mobiliojo telefono archyvuose. Svarbiausia – susitarti su tėvais dėl grįžimo laiko ir nepažeisti taisyklių. Žinoma, ir nepramiegoti kitos dienos paskaitų universitete.
Su draugais laikomės tradicijos šeštadienio vakarą praleisti kokioje nors originalioje Romos vietoje. Mums įdomiausias Romos studentų San Lorenzo rajonas, kuriame tvyro ypatinga nuotaika. Kartais susitinkame naujame bare, arabų restorane, kur skamba pilvo šokių muzika. San Lorenzo yra ir keletas įdomių šokių klubų. Kartais, bet rečiau, vykstame į užmiesčio diskoteką.
Bet ir pačiame Romos centre yra ką veikti. Perėję į kitą Tibro upės pusę mėgstame pabūti Trasteverės rajone. Čia naktimis veikia knygynai ir antikvariato turgūs. Restoranai ir barai taip pat veikia iki ryto, tiksliau – kol neišsiskirto paskutiniai lankytojai. Įdomu Trasteverėje ir dėl to, kad čia visas jaunimas susirenka pasipuošę savaitgaliui – išsikvėpinę ir susišukavę kirpykloje.
Romoje naktys malonios ir dėl to, kad oras šiltas ir švelnus, temperatūra nenukrenta žemiau 10 laipsnių šilumos net ir gruodį.
Prieškalėdinė staigmena
Praėjusio šeštadienio išvakarėse mano vaikinas Alessandro parašė žinutę: „Šįkart į barą neisime, tavęs laukia siurprizas“.
Taip lakoniškai buvęs klasės draugas dabar – Romos III-iojo universiteto studentas Alessandro Narcisi – man pranešė, kad šis savaitgalis bus kitoks. Pasirodo, tai buvo gruodžio savaitgalis, kai Romoje galima už simbolinį 1 euro mokestį aplankyti Kapitolijaus muziejus. Tą savaitgalį Kapitolijaus aikštės muziejai – Pinakoteka ir Konservatorių rūmai – buvo atviri lankytojams nuo 20 val. vakaro iki 2 val. nakties.
Prie Romos Senato rūmų atsidūrėme beveik vidurnaktį. Renesanso skulptoriaus ir architekto Michelangelo suprojektuota žvaigždinė Kapitolijaus aikštė naktį atrodo kitaip. Kyla ir kitokios emocijos: panoraminis vaizdas atsiskleidžia į visas Romos puses – barokinę garsių Romos architektų Berninio ir Borominio Romą. Į kitą pusę atsiveria antikinės Romos istorija – Palatino kalva, greta stūksantis Foro romano – (it. Romos forumas) ir Koliziejus. Kairėje stūkso Marcello teatras ir Circo Massimo.
Prie įėjimo į Palazzo Nuovo – Kapitolijaus rūmus radome nusidriekusią eilę žmonių, svajojančių, kaip ir aš, pamatyti Kapitolijaus vilkės originalą ir kitus Romos meno šedevrus. Užsieniečiams sunku patikėti, kad toks šurmulys Romoje girdisi naktį. Antikinę Romą kertančioje Fori Imperiali gatvėje „il traffico“ (it. eismas) 2 val. nakties panašus kaip dieną. Prie perėjos tenka ilgokai pastovėti. Tik, jei dieną gaudžia autobusai, tai naktį – motoroleriai, motociklai ir brangūs kabrioletai ir „Ferrari“. Tai italų tradicija savaitgalį iš garažo išsivaryti gerus nekasdieninius automobilius.
Su Alessandro praeiname „Palazzo Nuovo“ sales. Renesanso tapytojų paveikslai ant sienų ir lubų primena nuotaiką „Siksto koplyčioje“ Vatikane.
Pagaliau mano Kapitolijaus vilkė – smailus jos snukutis pasuktas į du kūdikius. Galvą užvertę į viršų simpatiški dvyniai Romulas ir Remas čiulpia motinos vilkės pieną.
Skulptūros kopiją esu mačiusi ne kartą, o štai originalui prireikė laiko. Romiečio Alessandro siurprizas man dar kartą priminė – gyvenu gražiausiame pasaulio mieste.
„Romos miesto įkūrėjai dvyniai Romulas ir Remas buvo dievo Marso ir vestalės Rėjos Silvijos vaikai. Amulijus Silvijus, tapęs Alba Longos miesto karaliumi, bijodamas, kad įpėdiniai atims iš jo valdžią, privertė savo nukariauto brolio dukrą Rėją Silviją tapti deivės Vestos vaidilute ir duoti skaistybės įžadus . Tačiau dievas Marsas suviliojo Rėją Silviją ir vestalė pagimdė dvynukus – Romulą ir Remą. Užsirūstinęs ir išsigandęs, kad brolio palikuoniai užims sostą, Amulijus įsakė Rėją Silviją uždaryti į kalėjimą, o dvynukus įdėti į cinko indą ir išmesti į Tibro upę. Tuomet patvinęs Tibras nuplukdė indą su dvynukais, o kai vanduo pradėjo slūgti, cinko indas tiesiog įstrigo kranto dumble. Išgirdusi naujagymių verksmą, vilkė rado dvynius ir parsinešė į savo olą. Joje kurį laiką juos saugojo ir žindė savo pienu. Vėliau berniukus rado Amulijaus piemenys Faustulas su žmona Aka Larencija. Jie Romulą ir Remą priglaudė ir užaugino. Vėliau, užaugę broliai atkeršijo – nužudė karalių Amulijų ir išlaisvino motiną Rėją Silviją. Tuomet toje vietoje, kur juos rado vilkė, broliai nusprendė įkurti naują miestą. Tačiau susiginčijo dėl miesto vardo ir kas jį statys. Dvyniai nusprendė burti iš parskrendančių paukščių.
Romulas įkopė į Palatino kalvą, o Remas į Aventino ir iš ten abu stebėjo skrendančius paukščius. Romulas suskaičiavo dvylika, o Remas – šešis paukščius, tad pirmajam atiteko teisė statyti miestą, o iš jo vardo kilo ir miesto pavadinimas. Romulas pirmiausia išarė šventąją vagą – miesto ribą – ir griežtai uždraudė bet kam peržengti šią šventą žymę. Tačiau pralaimėjęs Remas, trokšdamas pasišaipyti, tyčia peržengė vagą. Romulas įtūžęs nužudė brolį ir ištarė: „Taip mirs kiekvienas, kuris įšdrįs perlipti mano miesto mūrus arba kaip nors šaipysis iš Romos vardo.
Taigi miestas buvo įkurtas ant Palatino kalvos, o Romulas buvo pirmasis Romos karalius. Romėnų istorikas Titas Livijus rašo, jog šis įvykis nutiko 753 metais prieš Kristų, balandžio 21 dieną. Romulas savo miestą išmintingai valdė 37 metus, o vieną dieną kilus audrai jis paslaptingai pradingo. Sakoma, jog dievas Marsas tokiu būdu susigrąžino savo sūnų į dangų.”
Ištrauka iš knygos „SAVA ROMA“. Aut. Simonas Jurkevičius.
