Ką gi, šiomis dienomis yra kaip tik ta puiki proga aptarti žiemos išdaigas Romoje. Nes visą praėjusią savaitę meteorologai bombardavo sąmonę gąsdinančiais perspėjimais, kuriuos noriai transliavo žiniasklaida: „Laukite Arktikos dvelksmo“, „Ateina poliarinis šaltis“, „Jausite šaldiklio efektą“, „Saugokitės, kas galite – Italija speigo gniaužtuose“ ir taip toliau.
Žiūrime, ką turime. Šį savaitgalį šalčiausiu Italijos miestu buvo Aosta – Alpėse ties Monblanu. Ten temperatūra buvo nukritusi iki 11 laipsnių šalčio naktį, o dieną – iki 7 šalčio. Milane – keli laipsniai šalčio, Neapolyje – 0, Florencijoje – plius 2. Ankstyvu pavasariu dvelkė Sardinijos sostinė Kaljaris – plius 9 ir Sicilijos sostinė Palermas – plius 7.
Štai kokia „žiauri“ poliarinė žiema ištiko Italiją. Vis tik sensacingų žiemos naujienų šį savaitgalį Apeninuose netrūksta. Brenero perėjoje – Alpėse ties Austrijos pasieniu – spaudžia 15 laipsnių šaltis. Garsieji Riminio paplūdimiai – po sniegu. O štai neapoliečiai skuba fotografuoti Vezuvijų, nes ugnikalnis iki pusės yra baltas. Kažin, kada kitąsyk tokia proga pasitaikys – įamžinti baltą Vezuvijų.
Iš „kraupių“ itališkų šalčių juokiasi tie, kurie žiemos atostogų iškeliavo į piečiausią Italijos tašką – Lampedūzos salą. Čia įdienojus – 16 laipsnių šilumos. Galima būtų degintis gražiausiame, „Trip Advisor“ nuomone, pasaulio paplūdimyje – „Baia dei Conigli“. Bet geriau nereikia, nes jūra – labai audringa.
Kokia ta žiema Romoje?
Amžinasis miestas susigūžęs. Smagi romiečių patarlė byloja: „Me se so' gelati li sentimenti“. Išvertus pažodžiui būtų: „Man užšalo jausmai“. Na, jeigu Romos gyventojui „sušąla“ emocijos, tada jau tikrai – žiema.
Išreiškus ją skaičiais ji neatrodo baisi: naktį – minus 4, dieną – plius 3–5 laipsniai. Turint galvoje, jog per pastaruosius 30 metų visiškas šalčio rekordas Romoje užfiksuotas 1985 m. sausį – minus 9,8, galima suprasti, kodėl artėjant termometro stulpeliui link nulio romiečiams pradeda stingti jausmai. Na, gal ne tiek jausmai, kiek vaizduotė, kurią stipriai kaitina žiniasklaidos pranešimai apie arktinį speigą.
Taigi, kaip atrodo Romos žiema? Žvilgtelėjus į skaisčiai mėlyną dangų pro žalią akacijų lapiją, kuriai ši žiema – nė motais, atrodys, jog kalendorius meluoja. Tokia mintis gali šauti į galvą ir braidant po žalią ir vešlią „Circo Massimo“ (liet. Didysis Cirkas) pievą.
Arba sėdint lauke prie staliuko „piazza del Popolo“ (liet. Tautos aikštė) garsiojoje Federico Fellinio kavinėje „Canova“. Švento Petro aikštėje laukiant eilėje prie Vatikano metalo detektorių irgi galėtų atrodyti, jog prakartėlė čia stovi vietoje, bet ne laiku.
Neapsigaukime. Nors norvegų turistai Santa Maria aikštėje Trasteveryje deginasi vienais marškinėliais – čia jų problemos. Šalčio pranašas Romoje – ne termometras, o vėjas. Ir netgi ne jo stiprumas, o kryptis.
Šiomis dienomis sostinę talžo galingas „tramontana“ vėjas iš šiaurės rytų. Jo pavadinimas – vėjas iš tarpukalnių – rodo, jog tai klastingas švelnaus Romos klimato priešas: jis kažkaip prasibrauna ir pro Alpes, ir pro Apeninus. Stovint Romos pajūryje – Ostijoje – ir žiūrint į jūros horizontą atrodo, kad jį kažkas nubrėžė pieštuku.
Metalinės „tramontana“ šalčio adatėlės gnaibo veidą taip, jog atrodo, kad esi ne Romoje. Ir ne Italijoje.
Romos gyventojai turi savo ginklų nuo šalčio. Geria „latte“ kavą netgi po pietų. Arba taurę karšto apelsininio punšo. Ir jokių grapų – tai šiauriečių strategija. Tiesa, valgo daug makaronų: „all‘amatriciana“ arba „alla gricia“ – spagečius su kepinta pažande ir tarkuotu avies pekorinu. Angliavandeniai sušildo. Ir pakelia nuotaiką. Bent jau taip mano Romos senbuviai.
Tiesa, nė vienas jų man taip ir nepaaiškino, kodėl Romoje nėra tradicijos uždaryti barų ir parduotuvių duris bent jau sausio mėnesį, bent jau tada, kai atkeliauja gal ir ne poliarinis, bet, visgi, šaltis. Durys Romoje lieka atidarytos. Žmonėms, miestui, šalčiui.
P.S. O štai taip Roma atrodė pernai sausį:
