Beveik visada. Autobusai ir metro Romoje kartais streikuoja. Taksi irgi kartais streikuoja. Barai ir baristos nestreikuoja. Valandų skaičius, kai negausi kavos, yra palyginti nedidelis – nuo vienuoliktos vakaro iki penkių ryto. Važiuodamas pusę penkių į rytinį „Ryanair“ lėktuvą, lenkiu pirštus, skaičiuodamas barus, kuriuose taip anksti jau galima išgerti kavos: 6.
Sekmadienį – „stop“. Tiesa, yra viena diena ir vienas mėnuo, kai kavos aromato Romos gatvėse mažiau. Sekmadienį daugelis mažesnių barų miegamuosiuose rajonuose ilsisi. Ilsisi jie ir rugpjūtį, kai visa Roma ištuštėja ir keliauja ieškoti vėsumos prie jūros.
Beveik visur. Niekas nė nebandė suskaičiuoti, kiek Romoje yra kavos barų. Vidutiniškai viename miesto kvartale jų bus 3–4. Bet gali būti ir 10.
Espreso puodelis – tai draugystė. Nerašyta Amžinojo miesto taisyklė skelbia: jeigu nori įsiteikti, parodyti draugiškus jausmus, pavaišink puodeliu espreso. Tie vaišinimo turai Romoje – dažni ir smagūs. Įsiklausykite: „Offro io“ (liet. vaišinu aš). Žinoma, turistų apgultuose miesto centro baruose šią frazę išgirsite kur kas rečiau. Bet išgirsite.
Kainų demokratija. Espreso puodelis Romoje kainuoja 80–90 euro centų. Kuo arčiau Trevi fontano ir Ispanijos aikštės, tuo kaina didėja. Itin „brangi“ kava – legendinėje „Caffe‘ St.Eustachio“ – 1,2 euro. Kava Romoje – visiems prieinamas malonumas. Todėl, jeigu kava ir brangsta, šis procesas vyksta labai lėtai. Milžiniška barų konkurencija jį gerokai pristabdo.
Už ką nereikia papildomai mokėti. Už pieno putą, kuri iš espreso padaro „macchiato“. Už vandens stiklinę prie kavos – gazuoto arba negazuoto. Už šokoladą ant kapučino putos. Už linksmą klegesį ir gerą nuotaiką ryte.
Už ką reikia mokėti papildomai. Įpratusieji kavą gerti sėdėdami Romoje mokės daugiau – šiek tiek arba gerokai daugiau. Seniausioje ir elegantiškiausioje Romos kavinėje „Antico Caffe‘ Greco“ prie baro kapučino puodelis kainuos 1,70, o prie staliuko – 12 eurų. Jus aptarnaus angliškai kalbantis „cameriere“, į dailias taures įpils vandens, pavaišins sausainiais ir mini šokoladukais.
Už ką reikia nedaug papildomai mokėti. Jeigu Romoje šalta ir lyja, galima sušilti užsisakius „caffe‘ corretto“ – „pataisytą“ kavą. Espreso kava paprastai „taisoma“ keliais lašais grapos, brendžio arba anyžine trauktine „sambuca“. Šis „pataisymas“ kainuos 30–50 centų.
Savi moka vėliau. Ši keista tradicija atvykėlius ir stebina, ir erzina. Bet taip yra. Jeigu baristas tavęs nepažįsta, už kavą susimokėti teks į priekį. O jeigu pažįsta, galima ir po valandos. Arba netgi kitą dieną – niekas tragedijos iš to nedarys.
Aromato ir skonio koncentratas. Neverta tikėtis atsigaivinti išgėrus puodelį kavos. Klasikinis 30 gramų kiekis Romoje dažnai sumažėja iki 20 gramų, bet tai laikoma mažesne nuodėme negu 40 gramų. Skrudinimas – vidutiniškai intensyvus, bet, žinoma, ne toks kaip Neapolyje. Į „robustą“ čia nežiūri blogai, nes ji suteikia putai tvirtumo ir kūniškumo.
Negirdėti kavos skrudintojai. Atvykę į Romą neieškokite įprastų „Illy“, „Lavazza“ ar „Kimbo“ kavos ženklų. Sostinei kavą tiekia maždaug šimtas mažų ir vidutinių skrudintojų. Tai – kavos institucijos, tokios kaip Koliziejus ar „Teisybės burna“: „Circi“, „Nero“, „Mitico“, „Danesi“, „Gima“, „Sciubba“, „Palombini“, „Fantini“.
Kava, kuri yra tik Romoje. Tokia yra: espreso puodelis su šviežiai išplaktos grietinėlės „kepuraite“, kuri primena vienuolės galvos apdangalą. Todėl ji vadinasi „La monachella“ – vienuoliukė. Jos paragauti galima istorinėje kavinėje prie Panteono „Tazza d‘Oro“.
