Su manimi į laukinę žemę keliaujantys lietuviai kasdien lėkštėje išvysta naują siurprizą. Bet kalabrietis Ignazio, pas kurį viešiu jau devintą vasarą iš eilės, man staigmenų nesiūlo. Jis mįslingai nusišypso mano bendrakeleiviams ir paaiškina: „Pomidorai su ančiuviais – Jurgos dieta. Ir... autorinis patiekalas“.
Turėčiau juo didžiuotis, jei lėkštėje būtų kažkas subtilaus, ypatingo, estetiškai pribloškiančio. Bet joje – vos keli Kalabrijos ingredientai, kuriuos, atvirai pasakius, net sunku būtų priskirti išimtinai Kalabrijai. Viena ar kita forma juos visus vartoja ir kitų Italijos regionų gyventojai.
Mano dietos pagrindas – švieži pomidorai, paskaninti kitais tipiniais vasaros produktais. Pomidorų dietos puokštėje – Tropėjos violetiniai svogūnai, švelniai sūdyti ančiuviai, džiovintas raudonėlis ir tyras alyvuogių aliejus.
Derinys paprastas, pažįstamas kiekvienam Kalabrijos gyventojui. Tik kompozicija – mano kūrinys. Esu sveikatos maniakė, maistas tai – mano vaistai ir energijos užtaisas visiems ateinantiems metams. Skonio ir energetikos prasme Kalabrijoje gimusi mano primityvi maisto kombinacija lygi tobulybei.
Pomidoro susijungimas su tyru alyvuogių aliejumi tai – tobuliausi vaistai. Šiame junginyje „gimęs“ likopenas – vėžiui neįveikiamas organizmo šarvas.
Pomidoro susijungimas su tyru alyvuogių aliejumi tai – tobuliausi vaistai. Šiame junginyje „gimęs“ likopenas – vėžiui neįveikiamas organizmo šarvas. Omega 3 rūgštis tai – ančiuvių saugykla, Tropėjos svogūnas – tobuliausias vitaminas C, aromatingas raudonėlis – tonusą keliantis prieskonis, taigi, seratonino taupyklė.
Ar turime gerų pomidorų Lietuvoje? Kiek tik nori. Lietuvoje vasarą galima rasti kuo neįprasčiausių pomidorų rūšių. Pati lankiausi vieno alytiškio šiltnamyje ir teko pripažinti, kad net Italijos ūkininkai tiek keisčiausių šios raudonos daržovės rūšių nesugebėtų išauginti. Alytiškis lankėsi Kalbrijoje ir stebėjosi, kaip iki šios gastronominės kelionės nesusiprotėjo, kad pomidorai puikiai dera su ančiuviais.
Kalabrijos „raudonieji“ čia tikrai ypatingi ir, mano galva, lenkia visas įmantriausias pomidorų rūšis. Vertinu drąsiai, nes nė dienos nesu išgyvenusi be pomidoro. Jau vaikystėje turėjau šią priklausomybę. Kalabrijoje jie vadinami „bomba calabrese“ – (it. Kalabrijos bomba) tai – „Del Monte“ rūšis: sultingas, tankus, miltingas, toks išpampęs pomidoras, jog netelpa į mano delną.
TAIP PAT SKAITYKITE: Grožio ir sveikatos šaltinis – Kalabrijos aštrusis pipiras „peperoncino“
Jį liepiu pjaustyti ne kubeliais, kaip bruschettai, ir ne skiltelėmis, kaip salotoms.
„Del Monte“ didelėje picos lėkštėje išdėstomas tarsi bifšteksas. Porcija įspūdinga. Juk tai vienintelis mano pietų ir vakarienės patiekalas. Nuo stalo privalau atsikelti ne alkana.
Raudonieji mano „bifšteksai“ atrodytų liūdni ir niekuo neypatingi, jei virtuvės šefas Franco nepadengtų jų plonais svogūnų griežinėliais. Prisipažinsiu, ilgai vargau, kol kalabrietį išmokiau supjaustyti plonais griežinėliais svogūną. Pati nesu šviežių svogūnų gerbėja, nemėgstu jų dėl išliekančio burnoje kvapo. Tačiau Tropėjos violetiniai svogūnai nieko bendro su kitais šio pavadinimo atstovais neturi. Jie tokie saldūs, jog nuvykus į Tropėjos kurortą galima paragauti iš šių svogūnų išvirto marmelado. Apie kvapą iš burnos negali būti nė kalbos.
Sakysite, ir kas gi čia naujo – pomidorai su svogūnais? Iš tiesų, jei šio raudonai – violetinio derinio neparyškinčiau švelniai sūdytais ančiuviais – nebūtų nieko ypatinga. Sultingų ančiuvių galima įsigyti vietos kaimiečių turguje, už keliasdešimt kilometrų nuo Capo Vaticano stūksančiame Nicoteros miestelyje.
Kalabriečiai moka kažkaip keistai pasūdyti ančiuvius. Ne kartą esu juos pirkusi įvairiuose prekybos centruose, bet skonis atrodė agresyvus. Todėl ančiuvius naudodavau tik padažų prie pastos paryškinimui ir siekdama išvengti druskos.
Nicoteros ančiuviai – lyg šįryt marinuoti ir uždaryti į indelį. Turguje galima pasirinkti – paskanintus aitriuoju Kalabrijoje išaugintu pipiru „peperoncino“, arba su juodaisiais pipirais.
Jau vien graikiškas pavadinimas Nicotera skatina vykti į egzotišką turgelį. Kaip tik šiame pergalės – „nicos“ – (graik.) miestelyje gimė Viduržemio jūros konceptas. Sveikiausios pasaulio dietos – Unesco paveldo konceptas.
Kelias nuo Capo Vaticano iki Nicoteros – lyg džiunglės, pilnas keistų žydinčių medžių, stūksančių tiesiog ant skardžio keteros. Jų pavadinimų nežino net patys kalabriečiai. O Nicoteros turguje – ir visos kitos Kalabrijos šviežios gėrybės: saulėje džiovinti pomidorai, riešutai ir migdolai, aštrus paštetas N‘duja, gausybė įvairaus kietumo avies sūrių, migdolų tešlos saldumynai, kaparėliai. Bet mane domina tik vienas ingredientas, kurio dar trūksta mano dietos šedevrui: tai – ką tik išdžiovintas raudonėlis. Švelnus, aromatingas, spalvingas.
Visas sudėtines dalis į vieną visumą sujungia ką tik išspaustas tyras alyvuogių aliejus. Ignazio Pontoriero žino, kad esu „užkietėjusi“ sveikos virtuvės maniakė.
Iš tiesų tai „A Turri“ viešbutyje žino visi – Ignazio tėtis aštuoniasdešitmetis ūkininkas Girolamo ir mama Diana. Ir visi viešbučio padavėjai. Jie tik iš įpročio pasiteirauja, ar neprieštarausiu, jei savo dietą papildysiu ketvirtuku vėsaus raudonojo stalo vyno. Neprieštarauju. Juk būtina pomidorų dietos sąlyga – popietinė siesta. Italai virškina maistą horizontalioje padėtyje, o iškylauja, kai nusileidžia saulė.
Dešimt dienų pomidorų dietos ir mano pavargęs nuo kasdieninių gastronominių kelionių degustacijų kūnas tampa lengvas, pilnas žaismingos energijos. Žvilgsnis mato ryškesnius vaizdus. Esu rami ir savimi patenkinta. Be to, žinau – ateinančią žiemą išgyvensiu.
