Aukštaičiai – sen. rytų baltų etnosas, nuo V a. pradžios iki XII-XIII a. sandūros gyvenęs dab. Lietuvos Respublikos rytuose (teritorijoje iki Šventosios upės ir Nemuno vidurupio vakaruose) ir Šiaurės Vakarų Baltarusijoje iki Naručio ir Svierių ežerų, t. y., visame archeologinės Rytų Lietuvos pilkapių kultūros areale.