Muziejaus nuotr./Udžat akis. Fajansas. Senovės Egiptas, apie 1000 m . pr. Kr.
Fajansas – smulkiai akyta, dažniausiai balta keramika, padengta skaidria ir bespalve glazūra. Fajanso pavadinimas kilo nuo Italijos miesto Faencos kur XVII a. buvo ištobulinta fajansinių dirbinių gamyba. Fajansiniai dirbiniai paplito dar Senovės Egipte, vėliau IV a. paplito Kinijoje, o XI a. Korėjoje ir Persijoje. Nuo XVI a. pradėjo populiarėti ir Europoje: Prancūzijoje, Nyderlanduose, o vėliau ir Rusijoje. Lietuvoje paplito XVIII–XIX a. M. Radvilos įsteigto Neborovo fabriko gaminiai.
Visa turima žaliava sumalama specialiame malūne. Gipsinėse formose ar rankomis sukant žiedžiamąjį ratą suformuojami žiediniai. Pastarieji išdžiovinami ir išdeginami 1250–1280 °C temperatūroje ir padengiami boro arba švino glazūra. Tuomet degama antrą kart 1050–1150 °C temperatūroje, papuošiama dažais ir degama paskutinį kartą 600–900 °C temperatūroje.
Neglazūruotas fajansas sugeria apie 10 % vandens bei praleidžia skysčius ir dujas, todėl iš tokio fajanso gaminami bakteriologiniai filtrai. Glazūruotas fajansas pasižymi geresnėmis techninėmis savybėmis, todėl iš jo gaminami indai, santechnikos gaminiai, plytelės.
