Irmanto Gelūno/15min.lt nuotr./Nomedos Marčėnaitės keramika
Lygioji keramika – lipdyta lygiu paviršiumi keramika iš molio su grūsto granito ar smėlio priemaišomis. Indų paviršius gali būti šiurkštus, išlygintas ar nugludintas. Lygioji keramika būdinga į rytus nuo dab. Lietuvos esančioms baltų kultūroms – Dniepro-Dauguvos kultūrai, Bancerovo–Tušemlios kultūrai ir ankstyvųjų slavų Prahos kultūrai.
Lietuvoje lygioji keramika pradėta naudoti neolite, paplito nuo m. e. I tūkstantmečio vidurio. Brūkšniuotosios keramikos kultūros laikotarpio gyvenvietėse lygiosios keramikos randama nedaug, tik keli procentai visos randamos keramikos. Daugiau jos aptinkama nuo II a. – III a. plintant grublėtajai keramikai.
Lygioji keramika – dažniausiai lipdyti įvairaus dydžio žemais kakleliais mažai profiliuoti ar kibiro pavidalo puodai platesne už dugną anga, kartais viršutinėje dalyje puošti duobučių eilėmis, gnaibymu. Lygioji keramika dažniausiai aptinkama Rytų Lietuvos pilkapių kultūros paminkluose – vyrauja neaukšti dubenėliai, puodynės.