Stačiatikybė – viena pagrindinių krikščionybės atšakų, atsiradusi po 1054 m. Bažnyčios skilimo. Stačiatikiai (dar vadinami ortodoksais) nepripažįsta skaistyklos, jų kunigams celibatas nėra privalomas (tačiau antrą kartą kunigui vesti negalima).
Stačiatikių maldos namai – cerkvė. Nėra bendro stačiatikių bažnyčios vadovo – kiekvienos šalies Bažnyčiai vadovauja jų patriarchas.
Stačiatikybė ėmė formuotis Antikos graikų kultūros zonoje, o iš čia plito daugiausiai į Rytus – slavų apgyvendintas teritorijas, taip pat Kaukazą.