Susitikimas su J.Gaižausku prasidėjo smagiu nesusipratimu – nutarę susitikti, netyčia prasilenkėme kavinėje, ir abu atėję laiku, net nenutuokdami apie tai, kantriai laukėme vienas kito. Tik skambutis išgelbėjo nuo neapdairumo, galiausiai prisėdę prie bendro staliuko, pasikalbėjome apie kelis mėnesius be teatro, keliones po Lietuvą ir šeimą suartinusį laikotarpį.
Karantinas J.Gaižauskui prasidėjo kiek anksčiau, nei jis buvo įvestas Lietuvoje. Aktoriams kovo 13 d. buvo paskelbta ekstremali padėtis ir vaidinti teatre jie daugiau nebegalėjo. J.Gaižauskas sako, jog paskutinis jo suvaidintas spektaklis buvo „Psichai“, kuris vyko per moterų šventę – kovo 8 d.
„Mes kaip tik tą dieną vaidinome psichus ir tą akimirką aš tikrai nežinojau, kad tai bus paskutinis spektaklis bent jau pavasarį. Tačiau greitai paaiškėjo, kad taip ir buvo. Aš dar spėjau pabaigti serialą „Gaujų karai. Smaugliai“. Tai buvo paskutinis serialas ir tada už savaitės mes išėjome į saviizoliaciją“, – prisimena J.Gaižauskas.
Tiesa, izoliuotis reikėjo dėl to, kad dukra grįžo iš Anglijos. Dukra į Lietuvą spėjo sugrįžti kovo 21 d., todėl kartu su šeima privalėjo namuose prabūti 14 dienų. O ir gimtadienį aktorius karantine sutiko ramiai, sveikinimus gaudamas telefonu.
„Labai sąžiningai išlaukėme šį laiką namie, niekur nėjome. Nors niekas nesirgo, reikėjo išlaukti šį etapą ir mes taip padarėme. Va, kai pradėjo šilti orai, o mes dar buvome izoliacijoje, žiūrėti pro langą į žmones darėsi sunku. Net negalėjom šiukšlių išnešti, teko galvoti būdus, kaip ir kas kokį maišelį tau atneša, į bagažinę įdeda, prie durų palieka. Tačiau tai išgyveno daugybė žmonių. Ir tas gimtadienis karantine nebuvo toks blogas“, – unikalaus etapo pradžią prisimena J.Gaižauskas.
3 mėnesiai be teatro scenos bei nauja pradžia – spektakliai be stogo
Karantino pradžia išties nebuvo lengva, tačiau vėliau, po žingsnį skelbiant apie laisvėjimus, aktoriaus gyvenimas irgi pradėjo pildytis įvairia veikla. Iš pradžių jis įgarsino filmus, dirbo su animacija vaikams, per LRT radiją įskaitė eilėraščius specialiai karantino metu gimusioje iniciatyvoje „Karantino lyrika“, kurioje buvo skaitoma šiuolaikinių Lietuvos ir populiariausių pasaulio poetų poezija. Taip jo balsu nuskambėjo Rimvydo Stankevičiaus kūryba, Dylano Thomaso poezija.
Kaip sako aktorius, už darbą gauti pinigai nebuvo dideli, bet tuo laikotarpiu ne materialinė gerovė ir buvo svarbiausia. Meno industrijai visiškai sustojus, kiekvienas darbas atnešė vidinį džiaugsmą ir motyvaciją. Tiesa, J.Gaižauskas gyvena ne tik iš teatro aktoriaus duonos, tad ir finansiškai šį laikotarpį atlaikyti nebuvo taip sunku.
„Uždraudus 60 proc. veiklos, dar lieka geras procentas kitų darbų. Taip, teatre dirbantys aktoriai tą pačią sekundę buvo „atjungti“, jie liko visiškai be nieko. Todėl labiausiai ir noriu pasidžiaugti savo kolegomis. Susitinkam ar telefonu pakalbam, ir nė vienas nedejuoja. Dejuoja kas tik nori, tik ne aktoriai. Ir, tiesą sakant, net nekalbėdavome apie tai, ką čia dabar šnekam su jumis. Mes vienas kito klausiam, kaip sekasi, ir toliau su šypsena einame ir kalbame apie tai, kas iš tiesų yra svarbu. Juk visa tai praeis ir tada žmonės grįš stipresni, didesni, su geresnėmis mintimis“, – sako jis.
Tačiau, nors ir šypsosi, aktorius sako visgi skaudžiai priimantis kai kuriuos sprendimus. Net pandemijos sukeltiems suvaržymams artėjant į pabaigą ir skelbiant apie renginių pradžią, mintis apie įvestus ribojimus kelia nerimą. Kaip sako aktorius, atrodo, kad niekas ir nepagalvojo, kad spektaklius, kuriuos nukėlė, suvaidinti vargiai ir dabar pavyks. Jei parduota 500 bilietų, o spektaklį išvysti leista vos šimtui, kaip spręsti tokią matematiką, svarsto aktorius.
Bet priduria – tokiomis aplinkybėmis ir gimsta idealios idėjos, būtent todėl teatrai nusprendė keltis į lauką. „Domino“ teatre vaidinantis aktorius džiaugiasi jau planuojamais pasirodymais gražiausiose Vilniaus vietose, kur bus įrengtos laikinos scenos be stogo. O čia pasirodo tikroji aktoriaus šypsena, išduodanti, kad apie teatrą jis kalba su dideliu ilgesiu ir viltimi, kad teatro taip pat stipriai kaip aktoriai bus išsiilgę ir žiūrovai.
Vietoj piligrimų kelio ,,Camino Santiago de Compostela“ – Lietuvos pažintiniai takai
Išskirtinis šis laikotarpis buvo ir dėl kitų priežasčių. Savo aplinkoje žinomas kaip užkietėjęs keliautojas, narstęs ne vieną pasaulio šalį, šį kartą J.Gaižauskas turėjo galimybę atrasti naują gamą nepažintų potyrių.
Save vaikščiotoju vadinantis aktorius yra įveikęs kone šimto kilometrų Santgago de Kompostela kelią, būtent per karantiną buvo suplanuota ir dar viena neįtikėtina išvyka.
„Aš vaikštau milžiniškus atstumus, bent kartą per metus nueinu tokį vieną kelią. Ir šiuo metu aš turėjau būti Camino Primitivo kelyje, Ovjede Ispanijoje. Eiti iš Ovjedo iki Santjago de Kompostelos. Tai yra kelias kalnuose, kuris yra pats pirmas žinomas piligrimų takas. Ir nors dėl karantino niekur negalėjome eiti ir važiuoti, vis tiek norėjosi vaikščioti. Taip pradėjau vaikščioti po Vilnių“, – sako aktorius.
Akimirkos iš Juozo Gaižausko kelionių po Lietuvą ir užsienį – galerijoje:
Taip J.Gaižauskas jau ėjo Karmazinų, Dūkštų pažintiniais takais, Sapieginės kalvomis, Markučių pažintiniu taku, Aukštadvario takais, Varnikų taku, ėjo nuo Pervalkos iki Preilos ir Nidos bei aplankė daugybę kitų Lietuvos vietų. Jis šypsodamasis sako, jog šias vietoves supa nuostabi gamta su dar nuostabesniais ežerais, o per vienos dienos žygį jis įveikia 30 kilometrų.
„Tokių takų praėjau gal jau 10 ir ne po vieną kartą. Tačiau man nueiti tokį taką, kurį sudaro 10 kilometrų, yra kaip jums pereiti Gedimino prospektą. Aš tą darau, esu hikeris, vaikštau. Pavyzdžiui, nors gyvenu ant kalvos Ukmergės gatvėje, aš neretai pėsčiomis einu iki teatro. Ir net prieš spektaklius nueinu kokius 8 kilometrus.
Pasiskaičiuoju laiką ir žinau, kad iki vietos reikės nueiti pusantros valandos ir tada tiek pat grįžti atgal. Einu Dūkštų pažintiniu taku, kur ledynai laike sustoję, skardžiai didžiuliai, į viršų lipi 200 laiptelių, tiek pat leidiesi žemyn, posūkiu, per tiltą ir vėl varai į viršų“, – pasakoja J.Gaižauskas ir juokais pridūria, kad tik nepagalvotume, kad jis automobilio neturįs. Turi, tačiau tai nesulyginamos patirtys.
Aktorius atskleidžia, kad bene mėgstamiausia jo lankytina vieta – Dreverna. Į kitapus Juodkrantės įsikūrusį kaimą J.Gaižauskas atkeliauja pailsėti ir pasigrožėti nuostabia gamta, upe, kuri įteka į marias, apžvalgos bokštą. Žinoma, ten jis irgi vaikšto.
„Kai kurie žmonės baseine plaukioja, o aš ryte atsikeliu ir einu iš Drevernos iki Svencelės. Tada iš jos nueinu iki Kintų ir pareinu atgal. Tai sudaro apie 28 ar 30 kilometrų. Vaikščioti nėra sunku, nes neini su 10 kilogramų sveriančia kuprine, kaip tenka piligriminiuose žygiuose. Aišku, pavargstu, bet tas nuovargis vis tiek kitoks. Sugalvoji ir nueini į Šturmus, Kintus, Priekulę, Dreverną, kurioje būnu apsistojęs. Pagalvojau, kad ten yra nuostabūs takai iki pat Ventės rago. Galbūt tik reikėtų žymėjimo. Eini šia pamario puse, kur paprastai važiuoja tik automobiliu“, – šypsosi jis.
J.Gaižauskas įsitikinęs, kad ne jį vieną, bet ir visus žmones eiti į lauką ir atrasti tokias nuostabias vietas paskatino privalomas kaukių dėvėjimas mieste. Dėl to, prasidėjus karantinui, aplink Vilnių padaugėjo žmonių, o takai buvo pilni keliautojų.
Besidžiaugiančių galimybe įkvėpti gryno oro būta tiek daug, kad kartais atrodydavo sunku rasti vietą be žmogaus. Juokiamės, kad tikriausiai tie takai labai puikūs, jei taip visus vilioja, bet Juozas atkerta, kad lietuviui svarbiausia, kad tai yra jo žemė, jo gamta, miškas.
„Man yra tekę kartu eiti su vienu piligrimu iš Pietų Ispanijoje. Priėjome vietą, kur atsivėrė didžiulis žalias plotas. Jis sustojo, sako wow, pradėjo fotografuoti. Aš stoviu, žiūriu į tą pakenčiamą žalumą, jis sako, o pas jus šalyje turbūt visur taip. Sakau, ne, čia ne žalia, pas mus yra žalia, tu net neįsivaizduoji, kaip pas mus yra žalia, lyginant su tuo tavo wow. Mes neturim kalnų, skardžių, neturim salų jūroje, bet mes turim marias, jūrą, smėlį, turim daugybę miškų ir tokių takelių“, – prisiminęs pokalbį kalbėjo vyras.
Turime džiaugtis ir kiek skirtingų paukščių rūšių yra Lietuvoje, sako aktorius. Ir pačiam visai neseniai teko akis į akį susidurti su itin retu jūriniu ereliu. Kaip juokiasi aktorius, išties jam būtų net sunku prisiminti, kokių paukščių bekeliaujant dar nėra sutikęs:
„Na, galvoju, nesu matęs miške pelėdos. Ir tada važiuoju su šeima į Dreverną, likus 15 kilometrų man žmona sako, žiūrėk, atsargiai šuniukas ant kelio stovi. Aš važiuoju ir žiūriu, kad čia visai ne šuniukas stovi, o ant kelio baltoji pelėda, tiesiai ant baltos linijos atsisukusi į mane. Aš tik apsukau ir pravažiavau, net nesureagavau, kad gal nufotografuoti reikėtų.“
Per karantino laikotarpį J.Gaižauskas aplankė ne vieną puikų Lietuvos pažintinį taką, o štai iki pandemijos rasti laiko kelionėms buvo gana sunku. Vyras išties daug dirba ir sunkiai atranda kokį nors mėnesį, per kurį galėtų atsiduoti kelionėms. O jei kartais ir pavyksta pasiplanuoti, neretai planai telieka planais.
Visgi savo kelionių apriboti tik Lietuva aktorius nežada, jis norėtų platesnių pasaulio kampelių. Juk neretai būna, kad kai kurie įprantame keliauti į tas pačias, jau matytas vietas, pabijodami išbandyti ką nors naujo. Jei tik galėtų patarti, J.Gaižauskas visus skatintų keliauti į Japoniją, sakurų žydėjimo metu.
„Tai trunka gal dvi ar truputėlį daugiau savaičių. Lietuvoje jos susodintos vienoje vietoje, o joms žydint Japonijoje matai, kaip jos skleidžiasi kartu su tavo ėjimu – kilometras po kilometro. Na, kaip galima nenorėti to pamatyti? Arba Činkvė Terė. Tos nepaprasto grožio penkios žemės, Italijoje kalnuose įgraužtos, kur įsikūrę žvejų miesteliai. Automobiliu ten nepravažiuosi, keliauji traukinuku. O ir visi piligriminiai keliai, kai jautiesi einantis virš debesų. Keliai tokio gražumo, kad tu to niekur kitur daugiau nepatirsi“, – aistringai kalba aktorius.
TAIP PAT SKAITYKITE: 50-ojo jubiliejaus proga aktorius Juozas Gaižauskas gerbėjams dovanoja komediją apie laimę
TAIP PAT SKAITYKITE: Kelionių organizatorius Ž.Barysas: „Lietuviai gyvena puikiai, atostogoms išleidžia ir 20 tūkst. eurų“
Žmonos įsitraukimas į vaikščiojimą ir kolegų duota pravardė – kalnų ožys
Aktoriaus užsidegimas ir aistra kalnams greitai pasklido ir tarp jo kolegų. J.Gaižauskas puikiai prisimena, kai per vieną iš „Dviračio žinių“ filmavimų reikėjo lipti į kalniuką, kai kuriuos tada toks fizinis išbandymas paskatino ir vieną kitą piktesnį žodį burbtelti, o jis, kaip juokėsi kolegos, lėkė tarsi kalnų ožys: „Ir juokiasi, kad man vienodai – einu kiaurai.“
Visgi aktorius pabrėžia, kad taip buvo tikrai ne visada. Nenuostabu, kad pirmais kartais ir jį patį aplenkdavo kiti keliautojai, būdavo sunku. Kitas gal ir būtų pasidavęs, nuleidęs rankas, tik ne J.Gaižauskas – grįžęs į Lietuvą savo ištvermę jis stiprindavo laipiodamas kalvomis.
„Esame lygumų žmonės. Ir bėgu lygumomis kaip strėlė iš lanko paleista, bet kalnuose mane lenkia. Tad grįžus po pirmojo ilgesnio žygio, pagalvojau, kad pirmiausia, ką man reikia padaryti, tai išmokti vaikščioti kalvomis. Tai sąmoningai ieškojau kuo statesnės kalvelės, lipdavau kad ir iškišęs liežuvį, bet lipdavau. Taip atėjau iki momento, kai į kalną skrieju net nejausdamas“, – šypsosi aktorius.
Ir nors vaikščioti aktorius pradėjo vienas, tačiau laikui bėgant į šią veiklą įsitraukė ir žmona Agnė. Vyras neslepia, kad dažniau mėgsta vaikščioti be kompanijos, tačiau kartu su žmona spėjo taip pat pamatyti ne vieną puikų Lietuvos objektą, net tokias vietas, apie kurias lietuviai nė nenutuokia. O kad pats procesas porai būtų smagesnis, renkasi jiedu lengvesnius maršrutus. Pavyzdžiui, paprasčiausios Šeškinės kalvos, kur galima rasti pažintinį taką, einantį iki Žvėryno. Nors, kaip sako Juozas, tūkstančiai Vilniuje gyvenančių žmonių šio grožio net nelinkę atrasti.
„Kai važiuoji automobiliu link tikslo, net nežinai, kiek grožio yra pačiame miške. Pavyzdžiui, kai į vadinamąjį Mėnulio kalną važiuoji automobiliu, atrodo, kad važiuoji į kalną. Tačiau, kai eini pėsčias, tu net nejauti, kad eini, ir atrodo, koks čia kalnas, čia nėra jokio kalno. Gal aš taip tik įpratau ir man taip yra“, – galvoja aktorius.
15min pasiteiravus, ar šias dar nematytas vietas atranda visiškai netikėtai, vaikščiojimo metu, vyras tikina, kad prie įvairių vietų prisideda sutikti žmonės. Dalijimasis savo patirtimi išties pradeda praplėsti akiratį, ypač, kaip pastebi aktorius, kai nemažai sutiktų žmonių apie jo norą keliauti ir atrasti jau yra girdėję.
Ir vis dėlto, jeigu ilgas pasakojimas apie atrastą džiaugsmą Lietuvą pažinti vaikščiojant neįtikino, aktorius įsitikinęs, kad šalies grožį galima pažinti ir kitais būdais: „Galima kartais nuvažiuoti su automobiliu ir tada vaikščioti. Juk nebūtina eiti tik iš namų pėstute. Sakau, kad visaip gerai. Mėgsti dviratį – labai gerai, mėgsti vaikščioti irgi gerai, mėgsti bėgioti – super. Mėgsti važiuoti automobiliu, tai važiuok. Tačiau, jei sėdi visą dieną prie kompiuterio, o paskui dar sėdi ir išlipęs apeini, pavyzdžiui, aplink pilį, padarai tris selfius ir grįžti su mašina, tai tas ne man. Gal taip irgi faina, bet ne man. Na, nebent bus diena, kai būsiu pervargęs kaip šuo, neturėsiu jėgų, gal tada taip.“
Mėgstantis vaikščioti aktorius neretai namuose nenustygsta vietoje ir ieško būdų, priežasčių, kur galėtų nueiti. Jeigu neranda kur, paprasčiausiai išeina iš namų ir, pavyzdžiui, nueina į kokią nors senamiesčio kepyklėlę atsigerti kapučino. Suvaikščios jis taip kokius 16 kilometrų ir tam kartui bus ramu, nes širdyje žinos, kad jo didesni keliai dar laukia.
Karantino laikotarpiu suartėjusi šeima ir labiausiai nukentėję asmenys
Tik įsibėgėjus karantinui ne viename socialiniame tinkle, žiniasklaidoje pradėjo sklisti kalbos, kad per šį laikotarpį žmonės neįtikėtinai daug pyksis ir neilgai išbus kartu tarp keturių sienų. Vis tik J.Gaižauskas nusijuokia ir į tokias kalbas numoja ranka. Jo šeimoje viskas buvo atvirkščiai, o ir pykčių anksčiau būdavo dažniau nei yra dabar.
„Yra toks pasakymas, kad gyvenimas šeimoje yra darbas. Iš pirmo žvilgsnio tai skamba kaip tokia nudilusi, ganėtinai pigi frazė, todėl galima tai kitaip pavadinti. Tačiau negaiškime laiko ir palikime tą pasakymą. Tas darbas yra toks, kai tu suvoki, kad turėsi ilgą laiką būti kartu su šeima, tu negalėsi išeiti į miestą, kai susinervinsi, tu negalėsi išvažiuoti, trenkti durimis, eiti į kavines išgerti arbatos, ir grįžti. Tu tiesiog visą laiką, dieną iš dienos turėsi būti kartu. Tačiau, jeigu suvoki, kad esi bent kiek protingas žmogus, kad suprastum, jog reikia valdyti savo emocijas, labiau kreipti dėmesį į kito žmogaus norus, tai tikrai to nepavadinsi darbu, o tik rūpesčiu. Jei tau rūpi tas žmogus, tai niekada nebus jokių problemų“, – įsitikinęs aktorius.
J.Gaižauskas mano, kad net tokiais atvejais, kai nebežinai, kaip reikia išspręsti problemišką situaciją, labai padeda paprasčiausias pasivaikščiojimas: „Kai esi kartu, yra laiko viską išsiaiškinti. Tai yra labai panašu į vaikščiojimą. Kai ilgą laiką eini vienas, nori nenori, tu net nejučia pradedi galvoti apie, pavyzdžiui, draugą, ant kurio tu supykai. Pradedi galvoti apie tokių dalykų priežastis ir pergalvojęs nebepyksti. Galva taip išsivalo net neprašant. Todėl vaikščiojimas man labiau yra susijęs ne su kojomis, o su galva.“
Aktorius atkreipia dėmesį, kad tokiu sunkiu metu labiausiai reikėtų gailėti ne eilinių žmonių, kurie visgi gauna tam tikras paramas, o tų, kurie emociškai bei fiziškai daugiau nukentėjo. J.Gaižauskas mano, kad didžiausią nuostolį per karantiną patyrė patys turtingiausi asmenys.
„Jie sunkiai milijonus uždirbo. Jie ilgai, kantriai ir daugybę metų darė verslą ir staiga turėjo bankrutuoti. Tai čia yra praradimas. Žmonės gal gyvent nebenori po tokių dalykų. O mes palaukėm, iškentėjom ir vėl atsidarys tas gyvenimas, gyvensim toliau. Aš nekalbu apie senukus, kurie negalėjo eiti į lauką, ar vaikus, kurie negalėjo apsilankyti žaidimų aikštelėje. Na, yra daug įvairiausių socialinių grupių žmonių, kurie nukentėjo ir jų nuoširdžiai gaila. Man gaila nuoširdžiai visų, įskaitant pačius turtingiausius, kurie prarado ir dalį savo gyvenimo“, – apie didžiausius praradimus karantino metu kalbėjo J.Gaižauskas.
Aktorius svarsto, jog kiekvienas žmogus skirtingai žvelgia į praradimus ir daugelis į turtingesnius asmenis žiūri su pašaipa. Tačiau jis supranta, kad šiuos pinigus jie uždirbo sunkiu darbu, prie kurio dirbo ne vienerius metus, ir staiga, dėl netikėtos pandemijos, viską ėmė ir prarado.
„Man gaila, nuoširdžiai gaila. Man nepikta nė ant vieno žmogaus, kuris gavo paramą ar kuriam kas nors ką nors davė. Man nepikta, jei aš negavau, negalvoju apie tai. Mums reikia išgyventi tą laikotarpį, o po to gyvenimas bus šviesesnis. Labai viliuosi, kad net geresnis. Nes žmonės pamato tikrus dalykus. Žmonės anksčiau buvo aplipę niekais, niekalus kalba, vieną daro, kitą kalba, trečią galvoja, ,,prisisvaigsta” keisčiausių minčių, kurios nesusijusios su tikrumu“, – mąstė jis.
Aktorius net neabejoja, kad pandemija tapo lemiamu veiksniu, kuris nupūtė viską kaip skersvėjis. Žmonės liko nuogi, su savo problemomis, tikromis mintimis. Šis laikotarpis, kaip sako J.Gaižauskas, šeimas, pažįstamus bei bičiulius tik suartino.
„Nelaimė žmones suartina. Jie buvo priversti kartu būti uždaroje patalpoje, bet dažniausiai su mylimais žmonėmis. Juk ne veltui žmonės nebenori dirbti, niekas nenori dirbti, nes kaip patogu išsimiegoti. Visi pamatė, kad iš tikrųjų į darbą nebūtina eiti 5 dienas per savaitę. Galima kada nori visa tai padaryti iš namų ir nereikia eiti pas viršininką ir sakyti: gal leisit man trečiadienį dirbti iš namų?
Tie rezultatai rodo, kad iš namų puikiausiai verslas vystosi. Dabar galima dirbti iš kur nori. Tu tik padaryk darbą ir, jei nori, gali ir traukiny važiuodamas dirbti. Tik pagalvokit, kiek buvo žmonių, kurie privalėjo vykdyti nurodymus ir eiti į darbą, nors paprasčiausiai galėjo dirbti namie, sutaupyti daugybę laiko. Dabar visiems atsivėrė akys ir visi tai pamatė“, – 15min teigia aktorius.
