15min Rima papasakojo, kad per pusę metų jai pavyko numesti 52 kilogramus. Krito ne tik svoris, pamažu keičiasi ir moters požiūris į save – kadaise bijojusi aplinkinių replikų, dabar moteris viešumoje jaučiasi kur kas užtikrinčiau.
Tačiau, pasak Rimos, tai tik pradžia. Interviu 15min ji sakė, kad jos pagrindinis tikslas – sverti panašiai tiek, kiek svėrė jaunystėje – 65 kilogramus.
Ir čia sustoti nežada, per daug teko paaukoti ir iškęsti: palikus šeimą, išvykti gyventi į 70 kilometrų nuo namų nutolusius Šiaulius, kęsti fizinį skausmą, alkį, dėl to kylančius nervinius priepuolius.
Rima atskleidžia savo užmojus: „Noriu ne tik susireguliuoti svorį, darysiu viską, kad mano kūnas taptų jei ne atletiškas, tai bent jau sportiškas.“
– Ar visą gyvenimą turėjote antsvorio?
– Jaunystėje aš nebuvau stora, daugiausia sverdavau 60 kilogramų, tačiau sutikau dabartinį vyrą Vidą ir pagimdžiau pirmąjį vaiką, tada svoris pakilo iki 80 kilogramų. Jau tada man prikaišiodavo, sakydavo kokia aš bjauri, stora. Po pirmojo gimdymo svorio sugebėjau atsikratyti, tačiau gimus dar keliems vaikams (Rima iš viso pagimdė 7 vaikus, vieno jų neteko – red.) svoris pasiekė 100 kilogramų ir nekrito.
– Kaip tada jautėtės ir kokias lieknėjimo priemones bandėte?
– Gyvenime buvo daug sunkių tarpsnių – vaiko mirtis, nepriteklius, dėl to vėliau ir išsivysčiusi depresija. Viską bandžiau kažkaip numalšinti. Kai kurie žmonės tai daro su taurele rankoje, aš su lėkšte – viską „užkimšti“ bandžiau maistu.
Per 20 metų bendro gyvenimo su vyru mano svoris išaugo iki 143 kilogramų. Pati juokauju, kad tapau banginiu. Per tuos metus buvo ir drastiškiausių dietų, viena tokių – vandens su citrina. Nieko nevalgiau 2 mėnesius, tik gėriau vandenį su citrina. Sunkiausia buvo pirmas 5 dienas, tačiau net ir tokia drastiška dieta nepadėjo atsikratyti antsvorio – galiausiai mane tai atvedė į ligoninę.
Svorio augimą lėmė ir vaistai. Turėjau daug hormonų terapijų, dar įvairios lėtinės ligos. Vaistų atsisakiau atsitiktinai, jų tiesiog nebuvo vaistinėje. Keletą dienų jų nepavartojusi supratau, kad man jų nereikia. Tą patvirtino ir gydytojas neuropatologas, jis tų vaistų liepė man nebevartoti. Pasirodo, kad tie vaistai turėjo šalutinį poveikį emocinei būklei, o aš ją malšinau maistu. Juos vartojau 15 metų.
O kalbant apie sportą, vaikystėje Kauno klinikų epileptologai man buvo pasakę, kad jei sportuosiu, tai mirsiu. Atsisakiusi vaistų, sau pasakiau – jau geriau mirsiu sportuodama, nei lašinių kalėjime. Jame išbuvau 20 metų, dabar jaučiuosi kaip nuo grandinės nutrūkęs šuo, lakstantis aplinkui ir vizginantis uodegą.
– Kada nusprendėte, kad reikia dar kartą bandyti keistis?
– Viskas prasidėjo gegužės pabaigoje, kai nusipirkome naują, išmanų televizorių. Vaikai žiūrėjo „Youtube“ filmukus ir netyčia pasibaigus automatiškai įsijungė laida „Extreme Weight Loss“ su Chrisu Powellu. Ten buvo skelbiama: vienas žmogus, vieneri metai, didžiuliai pasikeitimai – šį posakį išmokau atmintinai. Pažiūrėjusi vieną seriją, negalėjau sustoti, peržiūrėjau visus sezonus.
Dar tą patį vakarą pamačiusi pirmąją seriją, aš mečiau rūkyti ir susiėmiau su maistu. Mityba domėjausi jau kurį laiką, bet vis neprisiversdavau susidaryti maisto plano. Galiausiai tai padariau – drastiškai sumažinau angliavandenių skaičių savo mityboje.
Pasidariau tyrimus, jų rezultatai buvo siaubingi – cholesterolis tada buvo 7,6 mmol/l, cukrus – 8 mmol/l. Skaudžiausia buvo tai, kai kūno sudėties analizė parodė, kad 56 kilogramai mano kūno masės yra riebalai. Atrodžiau tikrai blogai, aplinkiniai mane vadino sene.
– Kokia buvo ta pokyčių pradžia?
– Man buvo labai sunku, jaučiau ir tebejaučiu daug skausmo. Susitvarkiusi mitybos planą – per kiek laiko turiu numesti svorį, namuose pradėjau imtis kiek įmanoma daugiau fizinės veiklos – neleidau vaikams tvarkyti namų, viską dariau pati, norėjau kuo daugiau judėti. Buvo sunku ne tik psichologiškai, bet ir fiziškai, skaudėjo visą kūną.
Buvo agresijos priepuolių, nes atsisakiau nikotino. Drąsiai prisipažįstu, kad jaučiau priklausomybę maistui. Prisimenu, kai vieną dieną supykau ant vyro, kad jis valgo keptą vištą – išvariau jį iš namų, pasakiau, kad skirsiuosi. Tai buvo didelis išbandymas, bet visa tai davė vaisių – pirmąjį mėnesį netekau 15 kilogramų, antrą dešimt, trečią aštuonių. Vis tik į sporto klubą eiti nedrįsau.
– Bet galiausiai, rudenį, pasiryžote?
– Dukra rugsėjo viduryje paskatino mane eiti į sporto klubą. Susiradau asmeninį trenerį Dovydą, papildomai pradėjau lankyti vandens aerobiką, jogą. Kai nebesvėriau 100 kilogramų, nusprendžiau, kad reikia išbandyti ką nors sunkiau – „X-fit“ treniruotę, ją lankau iki šiol. Penkis kartus per savaitę, po dvi-tris valandas vykstančias treniruotes derinu su darbu – dirbu valytoja, tai taip pat fizinis darbas.
– Kokių maisto produktų teko atsisakyti?
– Pirmiausia rafinuoto cukraus, visokių saldumynų, hidrintų riebalų, aromatų ir skonio stipriklių, sočiųjų riebalų, miltinių patiekalų, krakmolo – sąrašas išties ilgas. Reikia labai žiūrėti ir skaityti etiketes, kas jose parašyta.
Paprasčiausias jogurtas – jis negali būti dietinis, jei jo sudėtyje yra krakmolo, o jis naudojamas, kad jogurtas būtų kuo tirštesnis. Tokiame nekaltame produkte kaip raugintos pasukos gali būti cukraus. Duonos valgau mažai, nes ne vieną kartą esu pastebėjusi, kad 100 gramų duonos – 10 gramų cukraus. Duoną reikia rinktis atidžiai, kad būtų kuo mažiau angliavandenių.
– Ar buvo tokių akimirkų, kai galvojote, kad viską mesite?
– Ne, to nebuvo. Norėdama paskatinti save, visada pasižiūriu į senas savo nuotraukas, taip pat kartais pasižiūriu televizijos laidas, kuriose žmonės metą svorį. Kartais įsijungiu ir laidas, kuriose pati dalyvavau – pasižiūriu ir suvokiu, kokia negraži tada buvau, jaučiu pasišlykštėjimą.
Į praeitį nesižvalgau – įdėjau daug sunkaus darbo ir pastangų, teko net vienai, palikus šeimą, persikelti gyventi į 70 kilometrų nuo Baisogalos esančius Šiaulius. Vien tik dėl to, kad galėčiau dirbti ir sportuoti – būti toliau nuo šeimos – psichologiškai labai sunku, o dabar dar sulaukiu ir visokių replikų, esą palikau vyrą.
– Kaip pokyčius vertina vyras Vidas?
– Vyras ir šeima labai palaiko, tačiau aplinkui yra labai daug pavyduolių. Jie rašinėja visokias negražias žinutes socialiniuose tinkluose, replikų sulaukiu ir gatvėje. Žmonės sako, kad aš išlošiau loterijoje – tai nėra žaidimas, aš įdėjau labai daug pastangų ir darbo.
Nei televizijos laidos vedėjas Chrisas Powellas, kurio įkvėpta ir pradėjau mesti svorį, nei treneris Dovydas, tiesiogine to žodžio prasme, nenuėmė man riebalų. Pirmiausia reikėjo susiimti, susireguliuoti mitybą ir daug bei sunkiai dirbti. Niekas kitas už mane to nepadarys.
– Ar dabar sau galite leisti daugiau?
– Prieš kelias dienas nusipirkau pėdkelnes, galvojau, kad neįlįsiu, išsipakavau, žiūriu, kad man kaip tik. Jaučiausi labai keistai. Dabar man tinka L dydžio drabužiai, visai neseniai rengdavausi šešių X dydžio drabužiais.
Keičiasi ne tik mano kūnas, bet ir mano vidus, mąstymas. Praėjusią savaitę nuėjau į savo mėgstamo atlikėjo koncertą – tai padariau po ilgos pertraukos. Anksčiau niekur neidavau, nes bijodavau kitų reakcijos ir pašaipų.
Mano dukra yra Krašto apsaugos savanorė, prisimenu, kai buvo jos priesaika, aš negalėjau ten eiti, nenorėjau daryti dukrai gėdos. Manęs mano mažasis sūnus prašydavo: mama, neik į mokyklą, vaikai sako, kad tu dramblys ir iš manęs tyčiojasi. Aš neidavau į tėvų susirinkimus, nes nenorėjau gėdos daryti vaikams.
– Kokius tikslus sau keliate ateityje?
Dabar sveriu 90 kilogramų. Iki kovo mėnesio turėčiau sverti 75 kilogramus, tada man bus atliekama pilvo odos plastika. Turiu labai didelį odos perteklių, jis atrodo labai neestetiškai – kiekvieną kartą primeną apie svorį. Riebalų perteklius kadaise sudarė 50 procentų mano kūno masės, standartiniame moters kūne norma – 22 procentai. Dabar mano kūne maždaug 30 procentų, tad liko atsikratyti tų 8 procentų.
O grįžtant prie odos, aš nežinau kuo būti geriau – ar storuliu, ar žmogumi su odos pertekliumi. Tai labai sunku suprasti žmogui, kuris niekada nėra to patyręs – tai yra košmaras, toks jausmas, kad su savimi nuolatos nešiojiesi šlapius kailinius. Ne tik negražu, bet ir labai skauda.
Pavasarį laukiančią operaciją man kompensuos Valstybinė ligonių kasa, nes tai pirmiausia bus daroma ne dėl grožio, bet dėl sveikatos. Tai būtinoji plastinė chirurgija. Tiesa, numetus svorį nebeliko ir krūtinės, rankų oda ištįso, bet tai susitvarkysiu ateityje, čia jau reikės mokėti pačiai.
Po operacijos nesustosiu – mano tikslas sverti 65 kilogramus. Jei nepavyks kūno padaryti atletišku, tai bent jau noriu būti sportiška. Svajonėse – atletiškas kūnas.
