Jis pasakoja, kad su žmona prieš dešimt metų susipažino vieną gražią vasaros dieną. Jai tuo metu buvo šešiolika, Karoliui 19-lika. O susipažinę mokyklos laikais vienas kito taip ir nepaleido.
„Tikra retenybė, jog mokyklos laikais susipažinę žmonės su pirmąja meile taip ir lieka kartu. Bet man taip nutiko. Turiu pripažinti, kad tie dešimt metų praskriejo akimirksniu. Gal kas nors pasakys, kad tai dar visai nedaug, bet per šiuos metus nei dienos neleidome veltui. Nuo pat pradžių esame geriausi draugai. Naiviai vienas kitą mylime ir tikime“, – sako atlikėjas.
Kartu baigę mokyklą, vieningai užbaigė ir bakalauro bei magistro studijas. „Koja kojon ėjom drauge – kartu gyvenome bendrabutyje, paskui nuomojamame bute, o galiausiai įsigijome savo svajonių namą. O dabar dar atsiradęs mūsų stebuklas Rojus… Žodžiu, vienas kitą palaikydami ir neabejodami daug daug nuveikėme“, – pasakoja Karolis.
Būtent todėl vestuvių metinių proga atlikėjas nusprendė surengti išskirtinę staigmeną.
– Kaip kilo tokios staigmenos idėja?
– Mūsų draugystės pradžioje nebuvo nei dienos, kad nesusirašinėtume tikrais, ranka rašytais laiškais. Svajodavome ir išsakydavome savo mintis. Dabar jų turime begales savo palėpėje... Ir viename iš tų laiškų buvo parašytas pokštas: „Kai sulauksime 10 draugystės metų, būtinai atšvęsime su visais visais savo draugais“.
Per tuos metus šalia mūsų atsirado daug širdžiai artimų draugų ir tokią dieną norėjau, kad juos turėtume šalia. Man pavyko – tikri draugai, šeimos nariai ir brangiausi žmonės tą savaitgalį viską išgyveno kartu. Kadangi mano misija – išpildyti jos norus, vieną pavyko išpildyti jai nežinant. Manau, ji to verta. Ir dar daugiau.
– Kaip sekėsi organizuoti? Ar viskas vyko sklandžiai?
– Visus keturis mėnesius gyvenau įtampoje. Su Ingrida vienas nuo kito neturime jokių paslapčių, tad labai gerai reikėjo paplušėti, kad viskas liktų nežinioje ir žmonės, kurie ją supa kiekvieną dieną, neišsiduotų. O suruošti nerealų savaitgalį slapčia nėra paprasta.
Telefoną laikydavau po pagalve ir keldavausi kas pusvalandį pažiūrėti, ar kas nors neskambino ir nerašė. O tokių žmonių buvo. Galų gale, viską pavyko suderinti su vedėju, muzikantais, kokteilių meistrais ir visais kitais – pradedant maistu ir baigiant papuošimais. O progą su visais pabendrauti radau rytais. Aš keldavausi su mažuoju, o Ingridai leisdavau pamiegoti. Tai kelias valandas kiekvieną dieną turėjau intensyvaus darbo ir planų.
– Išsivertėt vienas ar, visgi, prireikė pagalbos iš aplinkinių?
– Prie mano planų įgyvendinimo prisidėjo mano šeimos nariai. Tėtis pasiūlė vykti pavakarieniauti į Palangą, o dieną – pasidaryti gražią šeimos fotosesiją. Taip privertėme ją iš namų išvykti apsirengus oficialiau.
– Kaip pavyko įgyventi siurprizą?
– Vykome nuo namų netoli, tačiau ji tikėjosi vykti toliau, tad prisidėjo pilną bagažinę daiktų. Ėmė juokas, bet nenorėjau visko sugadinti paskutinę minutę. Jaudulys siekė kojų pirštus, o rankos nuolatos buvo šlapios. Pradėjus važiuoti, ji šiek tiek sutriko, nes pasukome kitu keliu, tačiau tėtis paaiškino, kad dar turi „nebaigtą reikaliuką“. Privažiavus prie mūsų sodybos, ji pastebėjo mano sesers automobilį. Pradėjo klausinėti, ar čia ne mano sesers mašina, o aš tyliu. Pasidarė karšta, o ji, vedama smalsumo, išlipo iš mašinos, ir tylėdama veržliu žingsniu nuėjo iki durų, kurias jai pravėriau. Staigmena! Stovėjo visi artimiausi žmonės, su kuriais leidome savo laiką.
– Kokios emocijos užplūdo žmoną? Ką pats jai palinkėjote?
– Pro savo ašaras mačiau tik jos emocijas, didelį šoką ir visus kitus, kurie taip pat viską kartu išgyveno. Paėmęs mikrofoną tiek daug planavau pasakyti, bet viskas išgaravo ir pasilikau prie to, jog garsiai dar kartą prisiekiau visada būti su ja ir jos!. Smarkiai apkabinau ir tiek žodžių pakako, jog abu viską suprastume... Kartais žmonės tik rašo apie tikrą meilę ir įsivaizduoja, kokia ji turėtų būti, o aš atsikėlęs visada ją randu šalia.
