Prenumeratoriai žino daugiau. Prenumerata vos nuo 1,00 Eur!
Išbandyti

Adolfui Večerskiui – 70: apie kavą su Alu Pacino, 45-erius metus santuokoje ir išeinančius kolegas

Rugsėjo 4-ąją teatro aktorius ir režisierius Adolfas Večerskis atšventė garbingą 70-ies metų jubiliejų. Kaip aktorius teigė interviu 15min, šiuo metu jis jaučiasi labai laimingas – tiek dėmesio sulaukti šventės proga jis nesitikėjo. Apie bėgančius metus, kelią į teatrą, pažintis su garsiausiais JAV aktoriais, mylimąją Violą – brangesnę ir svarbesnę už visus – bei neįvertintą meną – išskirtiniame interviu su A.Večerskiu.
Adolfas Večerskis
Adolfas Večerskis / Asmeninio albumo nuotr.

– 70-ies metų jubiliejus, atrodytų, yra išties didingas. O kaip šią sukaktį apibūdintumėte jūs?

– Aš manau, kad tai yra ne didingas, o labai normalus jubiliejus žmogaus gyvenime. Tai yra tam tikra riba, kai žmogus nuo veiksminio pasaulio pereina į grožio pasaulį ir pasirenka, ką veikti – arba vaidinti dirbantį, arba tapti švenčiančiu.

Negaliu jums sakyti, kurį pasirinkau, nes tik šiandien turiu tą progą, taigi kol kas aš esu laukimo periode. Bet manau, kad pasirinksiu teisingai. Mane nuves ten, kur ir turi nuvesti.

– Ar žadate paminėti jubiliejų?

– Aš miniu jį savo buvimu. Vien tai, kad aš išgyvenau Lietuvoje ir dar esu sveikas, su humoro jausmu, yra didžiulis paminėjimas ir Lietuvai, ir visiems. O kaip bus toliau – žiūrėsime. Dabar aš jaučiuosi puikiai. Mano gyvenimas gražus, aš esu laimingas, turiu puikią, gražią mylimą žmoną, turiu dukras, turiu anūkes, turiu gražų gyvenimą, turiu draugų, kuriuos tikrai galiu vadinti draugais.

A.Večerskio gyvenimo akimirkos – galerijoje:

Kai tau tiek metų, jau tikrai gali pasakyti, ar turi draugų, ar ne. Man yra džiugu, kad aš turiu tų draugų. Apie juos sprendžiu per tai, kas šiandien pas mane nuo pat ryto atėjo. Kiti materialūs dalykai, ar aš juos „valgysiu“ rytoj, poryt ar dar vėliau, neturi jokios reikšmės.

Jeigu žmogus iki 70-ies metų nepadarė to, ko jis norėjo, tai kokio velnio ir bevargti

Gimtadienis yra man šventė, bet aš noriu, kad ir kitiems būtų šventė. Negali draugams ir sau padaryti sunkumų. Tai spėkite, ką aš darau? SPA, druska, masažas.

Kad su visais pabendrautum, reikia turėti labai daug energijos. Kad jos nepristigtų, nereikia per vieną dieną surinkti visų draugų ir tada juos nuliūdinti. Kad nebūtų taip, jog sėdi kažkoks senelis kampe su ašaromis akyse ir galvoja, kada jį išveš su rogutėmis į mišką. Ir visi draugai pritaria, kad jau laikas į mišką, nors jiems tiek pat metų, ir jų rogutės irgi laukia.

O dabar belieka tik džiaugtis, kad kažkur toli yra kažkoks senelis ir galbūt tai yra jų Senelis Šaltis. Ir gali būti, kad aš švęsiu savo 71-us metus triukšmingai. Kol kas 70 metų proga šiandien nenoriu triukšmo. Labai paprastai.

Bet visiems pasveikinusiems aš labai dėkoju, atiduodu savo meilės ir širdies dalį.

Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis
Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis

– Dažnas žmogus gimtadieniams užsibrėžia tam tikrų asmeninių tikslų, kuriuos pasižada įgyvendinti. Šie metai jums dar ir jubiliejiniai. Išduokite paslaptį, kokie fiziniai, o gal ir dvasiniai tikslai šiemet atsidūrė jūsų sąraše, jei tokių buvo?

– Jeigu žmogus iki 70-ies metų nepadarė to, ko jis norėjo, tai kokio velnio ir bevargti. O aš padariau tai, ką galėjau padaryti. Kad kai kas man buvo neleista, kad man trukdė, kaišiojo pagalius į ratus, apie mane kažkaip negražiai pasisakė, tai čia ne mano problema.

Šiandien aš esu jautrus savo praeičiai dėl to, kad turėčiau ateitį. Kažkokių planų kurti, kai esi fatalistas, nelabai išeina. Džiaugiuosi kiekviena džiaugsmo akimirka.

Net šiandien atrodė, kad bus lietus, o po to pasirodė saulė. Tai kuria dienos dalimi aš turiu džiaugtis? Abi dalys man patiko. Aš supratau, kad atėjo rugsėjis, bet tada pasirodė saulė, ir supratau, kad vasara dar nepraėjo.

Lygiai taip pat aš nežinau, kokios mintys mane aplankys, bet aš tikiuosi, kad būsiu apsaugotas nuo to baisaus noro patvarkyti visų gyvenimus, visus pamokyti ir liksiu prie tokio laisvo supratimo, prie mokėjimo džiaugtis tuo, kas šią akimirką yra. Nors tai labai trumpa, nors tai labai trapu. Na, ir stengsiuosi, kad manęs nelankytų tamsa.

Mano mama irgi buvo tokia apvali, o gyvenimo pabaigoje buvo trapi ir, kaip ji pati sakė, kukli senutė. Ir kai būdama 90-ies paspaudė man ranką, ji paklausė: ar tu jauti? Aš nieko nebepajaučiau. Sako: man baterijos baigėsi. Ir tada ji išėjo.

– Ir vis dėlto – jei gautumėte trintuką, galintį ištrinti tam tikrus gyvenimo pasirinkimus, etapus, įvykius. Ką ir kodėl trintumėte? O galbūt nieko netrintumėte?

– Pusė Lietuvos yra trintukai. Trina ir trina, daugiau nieko nedaro. Aš dariau, o ar tai buvo blogiau, ar geriau, čia jau kiti reikalai. Visada stengiausi ir labai norėjau, kad būtų gerai, mano žiūrovai, kuriuos aš myliu ir gerbiu, apsprendė, ar jie nori matyti mane tokį, koks aš esu.

Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis
Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis

Tiesa, gamta daro savo pataisymus. Aš, pavyzdžiui, buvau labai lieknas, kultūriškas. Vieni priima mane tokį, koks esu dabar, kiti sako: ojėj, sustorėjo. Jeigu jie žinotų, kaip mano širdis išsiplėtė per tą laiką, kiek ten stentų yra sukišta, jie sakytų: ojėj, koks nelaimingas žmogus.

O man yra taip, kaip yra. Aš judu į priekį, nes aparatas yra toks ir visos dalys šiandieną yra kitokios. Mano mama irgi buvo tokia apvali, o gyvenimo pabaigoje buvo trapi ir, kaip ji pati sakė, kukli senutė. Ir kai būdama 90-ies paspaudė man ranką, ji paklausė: ar tu jauti? Aš nieko nebepajaučiau. Sako: man baterijos baigėsi. Ir tada ji išėjo.

Šiandien manęs klausti tokių dalykų yra rizikinga, nes aš niekur nesiruošiu, nebent mane vilktų su rogėmis. Bet pas mus yra neišspręstas sniego klausimas, tai gali pavargti tie, kurie mane tempia su rogėmis. Aš galvoju, pabūkime visi kartu, savo vietose, gražiai, kurkime tai, ką kuriame – visiems vietos užteks. Tokia yra mano politika ir tokia yra logika.

Dar atsakant į klausimą – trintukų šalyje aš nieko nenoriu ištrinti, nes aš pradėjau trinti prieš pradėdamas – kuo netikėjau, to nedariau, o jeigu aš dariau kokias nors klaidas, mano paskatai buvo pozityvūs. Kartais gyvenimas pakoreguodavo, kad tam tikrų iššūkių įveikti negalėdavau arba ne taip būdavau suprastas. Bet, kaip anksčiau sakiau, nieko negatyvaus ir blogo nesu padaręs. Tokio, už ką būtų galima mane smerkti. Trink netrynęs – tik mazolį prisitrinsi.

– O dabar atvirkščiai – jei turėtumėte laiko mašiną, į kurį iš praeitų savo gyvenimo tarpsnių norėtumėte sugrįžti?

– Pasakysiu teisybę – gyvenimas mane sukonstravo labai teisingą, pragmatišką, viską pamatantį, nieko nesigailintį, vadinasi, niekur negrįžtantį.

Vakar dienos, kaip žinau, jau nebėra, šiandien yra ta, kurią jūs naudojate, o rytoj – nebežinau, kaip bus. Kažkokio tarpsnio, kuris buvo, aš nebeturiu. Mano visi tarpsniai buvo gražūs, nes aš stengiuosi padaryti taip, kad jie būtų gražūs.

Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis
Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis

Kiekvienas laikotarpis man yra šansas, buvo šansas, bet nežinau, ar bus šansas. Anksčiau manęs klausdavo, koks man buvo svarbiausias vaidmuo. Lygiai taip pat kiekvienas vaidmuo, kurį atlikau, man buvo svarbus ir aš bandžiau jį įveikti. Geriau ar blogiau tai dariau, sprendė žmonės. Ta dalis, kuri mane pasirinko, kuri mane žiūri, yra mano žiūrovas, likusi – kitų žiūrovai.

Savo gyvenime aš ten tai stengiausi pritaikyti – ten, kur man nereikėjo, ten nėjau, o kur norėjau, ten pabuvojau.

– Na, grįžkime metais atgal. Koks paauglys buvote?

– Buvau labai pragmatiškas. Aš sėdėdavau prie lango ir surašinėdavau automobilius, kurie važiuodavo gatve. Matyt, norėjau kažkur važiuoti. Supratau, kad vieni nuvažiuoja ir grįžta, o kiti – ne.

– O kada supratote, kad suksite teatro keliu? Ar sunkus buvo kelias tikslo link?

– Aš ėjau į kitą pusę – į radijo elektroniką, kurį laiką mane tai domino, nes tai buvo susieta su mano tėvu – jis tuo metu buvo elektroinžinierius. Paskui, bežiūrėdamas kai kuriuos spektaklius, aš supratau, kad galiu padaryti tai geriau.

Tada bandžiau vieną, kitą, manau, kad pasirinkau teisingą kelią.

Kelias buvo įvairus, tik kad pas mus labai matosi – kai išeini į sceną, nepapasakosi, kad esi kažkieno pažįstamas ar apie tai, kas už tavęs stovi. Visi mato, kad raišas.

– Studijų metai Lietuvoje – kokie jie buvo? Ar buvote geras studentas? Ar kurse buvo „kietesnių“? Ar buvo sunku studijuoti, galbūt buvo kilusių minčių viską mesti?

– Aš buvau geras studentas. Ir mokinys buvau geras, visi galvojo, kad aš būsiu mažiausiai daktaras. Dėl „kietumo“ studijose – nežinau, aš taip nevertinu žmonių – vieniems „kietesnis“, kitiems „minkštesnis“. Kurse buvome labai specifiniai.

Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis
Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis

Aš esu, anot mano kolegos Meškausko, charakterinis, kaip ir jis kad buvo. Mums, charakteriniams, gyventi lengviau. Aš kūriau personažus ir neturėjau dublerių. Tai buvo sudėtingas kelias, nes tai, ką imdavau daryti, šalia stovintis žmogus nelabai atlaikydavo. Viskas būdavo taip – arba aš, arba nieko. Į kai kuriuos vaidinimus aš nėjau, kai kuriais nusivyliau, bet padariau savo darbą iki galo.

Nuvažiavęs į savo darbo vietą, susipažinau su Arthuru Milleriu, jis tada dar buvo gyvas. Jis svajojo dar apie tai, kad mūsų koks nors konkretus režisierius (pradžioje buvo Nekrošius) pastatytų jo spektaklį. Po to aš gyvenau viešbutyje su Alu Pacino – tiesiai durys ir durys.

Kadangi esu profesionalus aktorius ir režisierius, kuris darė ne tik savo užgaidas, bet ir užsakymus, visa kita, viskas buvo savita, būdinga tik man. Vienu metu buvo kalbama apie večercizmus teatre, apie naują komercinį požiūrį į teatrą, stilių ir žanrą, kuris būdingas tik man. Mano komedijos samprata visiškai nieko bendra neturi su komedijomis, kurios yra statomos. Mano komedija yra gyvenimo komedija, o šiaip komedija yra išsityčiojimas – iš savęs ar kitų. Tai, ką aš dariau, turėjo turinį ir prasmę.

– Savo karjeros apogėjuje studijavote Tarptautiniame Niujorko meno institute. Anksčiau esate minėjęs, jog apie tai, ką studijų užsieny metu teko sutikti, girtis nežadate. Ir vis dėlto – gal jau dabar galėtumėte šią biografijos dalelę atskleisti?

– Kas keisčiausia, visų pirma aš ten susipažinau ne su amerikiečiais, o su Olegu Tabakovu. Jau po to, nuvažiavęs į savo darbo vietą, susipažinau su Arthuru Milleriu, jis tada dar buvo gyvas. Jis svajojo dar apie tai, kad mūsų koks nors konkretus režisierius (pradžioje buvo Nekrošius) pastatytų jo spektaklį. Po to aš gyvenau viešbutyje su Alu Pacino – tiesiai durys ir durys.

„Long Wharf“ teatras, kuriame aš dirbau, kiekvienais metais rengdavo kokį nors spektaklį su Alu Pacino. Tuomet tai buvo to sezono vinis, ir sezono bilietus pardavė būtent dėl to, kad turėjo atvykti Alas Pacino. Jis atvyko, užsidarė viešbutyje ir mes kiekvieną dieną su juo gerdavom kavą. Jis labai savitas, savotiškas, uždaras žmogus, ir teatras, ir pasaulis yra šalia jo.

Tuo metu jis kaip tik buvo gavęs statulėlę už vaidmenį filme „Scent of Woman“. Jo tada klausė, kodėl filme nebuvo daugiau žymių Amerikos aktorių. Jis atsakė: o kam jie reikalingi, kai esu aš?

Tuo metu Niujorke taip pat buvo labai įdomus dalykas – aktorių iš visos Amerikos suvažiavimas, kuris tęsėsi dvi savaites. Ten atvyko visos įžymybės – daugiausia iš televizijos. Jie sprendė klausimus apie teatro administravimą, rūkymo klausimus ir t.t. Kadangi aš papuoliau į tą košę, leidau kartu laiką, tai susipažinau su daugybe žmonių.

Nors tikrai nemanau, kad čia yra tokie dalykai, kuriais reikia girtis. Mano gyvenime jie nieko neatnešė. Čia lygiai taip pat, kaip prie manęs prieitų turguje moteris – santykiai juk neišsivysto.

– Tuomet grįžkime prie jums svarbių įvykių, žmonių. Maždaug studijų laikotarpiu sutikote ir savo žmoną. Abu jūs – meniškos sielos. Tai kam tekdavo rūpintis buitimi?

– Taip, tai buvo studijų laikotarpiu, aš baiginėjau studijas, o ji įstojo į Muzikos akademiją. Reikia pripažinti, buities klausimais rūpinosi žmona, išskyrus rytinėmis valandomis, nes aš jau dešimtmečiais verdu kavą ir kiaušinius. Tai yra mano užsiėmimas, 1646 būdais ir nepasikartojant. Aš nežinau, ar tie kiaušiniai įgauna kito skonio. Man patinka balti kiaušiniai, nes Anglijos karalienė tokius valgo, tai mes dabar dviese valgom (juokiasi). Kas po „Brexito“ bus, aš nežinau. Bet gal dėl kiaušinių klausimo mes sutarsime ir toliau.

Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis
Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis

Visam kitam mano ponia yra gabi – ji gali ir pakepti, ir pavirti, ir kitus dalykus daryti. Dėl dekoravimo – mes gyvename nestandartiškai, nes dekoruojamės patys. Kartais būna keistų dalykų, ateina žmonių, kurie klausia: kas čia dabar? Aš, pavyzdžiui, ilgą laiką rinkau angelus, labai dideli jau kiekiai.

– Prieš dešimt metų minėjote, jog turėjote tris tūkstančius.

– Oi, dabar jau nebesakysiu, nors padaugėjo nesmarkiai. Mano žmona sakė, kad jau laikas baigti, bet aš nutariau, kad, kol būsiu gyvas, lai jie būna mano gyvenime. Jeigu kam nors nepatiks, tai tie atėję ir sutvarkys. Tai tie angelai randa vietą, kur begyvenčiau. Žmona tam parodė toleranciją. Mes su jais susitaikėm.

– Su žmona jūs jau kartu daugiau nei 40 metų. Aplinkui – vien skyrybos. Tai sakykite, ką jūs darėte kitaip nei visi kiti, kokia ta tvirtų santykių paslaptis?

– Jeigu atvirai, tai jiems nepasisekė, o man pasisekė. Kaip ir atvirkščiai – mano žmonai pasisekė, o kitoms moterims nepasisekė. Nes yra akimirkų, kai vienas turi būti mažesnis. Du dideli vienu metu irgi netinka. Kai vienas kitam tūravoja, kai kitas kartais patyli, pauzes padaro, tai gelbsti žmonių santykius.

Ne visada žmogus ryte atsikelia geros nuotaikos. Būna, kad ir blogesnės. Būna, kad žmona atsako tam tikru tonu, vyras turi suprasti, kas bus toliau. Lygiai yra iš kitos pusės – mano žmona supranta, kai aš sėdžiu prie stalo ir studijuoju feisbuką, ji supranta, kada aš kažką ne tą radau ir kad ne taip uždavus klausimą galima išgirsti ir pastabų.

Asmeninio albumo nuotr./Viola Večerskienė ir Adolfas Večerskis
Asmeninio albumo nuotr./Viola Večerskienė ir Adolfas Večerskis

Taip pat mes turime taisyklę – jeigu nežinai, geriau nesakyti. „Filosofijos“ ir visa kita yra priimama kaip pasakos, nors kartais pasakas mėgstame. Kartais pasakos pakeičia gyvenimą. Pavyzdžiui, norėjo vyras gauti šventą žmoną. Tai pasirodo, kad ji valgo, kad kitus dalykus daro, tai tas bėgo žudytis į mišką. Taigi, Viešpatie, šalia tavęs toks pat angelas! Na, gal kiek raganiškesnės tos moterys. Toks Rubiko kubas, kurį ne visi gali įvaldyti.

– Su žmona turite dvi dukras. Dažnai nuskambanti frazė – jog esate pagirtas tarp moterų. Ar netrūko šeimoje vyriškos kompanijos?

– Moteriškiems vyrams trūksta vyriškos draugijos. Manau, esu vyriškas vyras, neturiu šiuolaikinių požiūrių, esu senamadiškas džentelmenas.

– O koks esate senelis? Ar anūkės domisi jūsų veikla? Ar kuri nors į jus panaši šia prasme?

– Mūsų anūkė baigė Londono dailės universitetą, tai yra surišta su menais. Taip pat ji galbūt kiek panaši į savo mamą, taip pat galėjusią piešti.

Jos mama, kuri taip pat galėjo būti drabužių dizainerė, kažkodėl pasirinko nerimtą profesiją – aktorinį meną, iš kurio vėliau išėjo. O kita anūkė yra mokinukė, ji nestandartinio mąstymo, daro labdaringus darbus.

Aš pats jų į tokias veiklas nenukreipiau, nes niekas manęs nenukreipinėjo, viską dariau pats. Mama į mokyklą iš pradžių du kartus nuvedė ir po to, kai jau gavau atestatą, parsivedė. Kaip ir aukštojoje mokykloje – mama atvažiavo pasižiūrėti tik diplominio spektaklio, kurį jau žiūrėjo mano būsimosios žmonos prižiūrima.

Vis dėlto anūkės užduoda daug klausimų, o čia jau yra kita tema. O mano abi dukros yra teisininkės, mano duktė net pas mus teatre dirbo teisininke, nes tokios, kuri išmanytų ir teisės, ir meno klausimus, respublikoje nebuvo. Tada kalbėdavome apie šiuos dalykus.

Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis
Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis

Taip pat pas mus šeimoje yra priimtina, kai randi ką nors gražaus, pasakyti: užmesk akį. To kartais reikia.

Tiek Nekrošiaus, tiek Storpirščio, tiek Meškausko, tiek Karvelio išėjimas yra ženklas. Nėra taip, kad žmogus paslydo ir užsimušė. Ne, tai yra laiko sustojimas. Nekrošius pasakė tokį tekstą paskutiniame susitikime: šitas teatras, kurį mes kuriame, lyg ir baigiasi.

Aš pats naudodavausi draugų patirtimi, nes visko perskaityti negali. Užtai visada buvau viršūnėje, nes žinojau tiek, kiek žino visi, stengiausi surinkti viską aplinkui. Šiaip pasaulyje tų knygų yra tiek, kad pačiam visko perskaityti neįmanoma. Ir tai – vienam vienas patinka, kitam kitas patinka. Draugo komentaras apie filmą, į kurį jis gali mane nuvesti, ar knygą gali užkabinti temą, kuri mane domina, jos sprendimą, vizualiją ar dar ką nors.

Tokiu būdu aš įbrendu. Jeigu dalį knygos paskaitau ir man nepatinka, manęs niekas neprivers pabaigti. Aš neminėsiu autorių, bet yra tokių knygų, kur dešimt kartų pradėjau ir dešimt kartų nebaigiau. Ir nieko negalėjau su tuo padaryti.

Aišku, yra autorių, kuriuos skaitau n kartų. Aš skaitau Bibliją. Man įdomu. Taip pat – kitų religijų knygas. Aš nesu tikėjimo vergas, bet neneigiu dalykų, kurių nepažįstu.

– Pastaruoju metu meno pasaulį sukrečia daug mirčių. Tarp Anapilin iškeliavusių asmenų – ir jūsų kolegos, mokiniai. Ar nesunku susidurti su mirtimi, kuri, rodos, kartais yra čia pat, toje pačioje aplinkoje?

– Yra toks laikas. Tiek Nekrošiaus, tiek Storpirščio, tiek Meškausko, tiek Karvelio išėjimas yra ženklas. Nėra taip, kad žmogus paslydo ir užsimušė. Ne, tai yra laiko sustojimas. Nekrošius pasakė tokį tekstą paskutiniame susitikime: šitas teatras, kurį mes kuriame, lyg ir baigiasi. Atsirado ir tokių, kurie teigė esą viso to palikuonys.

Aš nemanau, tai yra likučiai. Nekrošius pasakė teisingai. Žmonės, kuriuos aš paminėjau, yra to teatro ir dar senesnio teatro atstovai. Baigėsi teatras, baigėsi gyvenimo laikas – tai yra natūralus mūsų kelias. Nemanau, kad tai yra tragiška. Tragiška yra tiems, kurie yra arti, o mes suvokiame grynai per save, suvokiame, kad ir mums tas pats.

Adolfas Večerskis spektaklyje „Pabudimas
Adolfas Večerskis spektaklyje „Pabudimas

Geriau bandykime suvokti, kodėl mūsų tautoje tiek daug neapykantos, kodėl gyvų niekas nevertina? Per laidotuves kai kurių svarbių žmonių mes nematėme, kas privalu pagal statutą – eiti į laidotuves.

Aš iš tikrųjų buvau pasiutęs, kai, nuėjęs į savo kolegos laidotuves (nesakysiu kokio, nes tai yra baisu), pagalvojau, kad tai yra Balzaco laikai – paskui grabą tik šunelis, klebonas ir du kaimynai. Nors parašyta laikraštyje, kad tai žmogus, mūsų kultūrai davęs velniai žino kiek ir nežinia ko. Tas labai liūdina.

Taip pat – žmogaus būtis gyventi dėl duonos kąsnio ir kurti yra absurdas. Neverta nieko kurti dėl duonos kąsnio. Kurti reikia su malonumu, iš idėjos. Anuo laiku muzikantus šerdavo ponai, tai dabar reikia gerbti tuos, kurie remia meną, kurie duoda, ir smerkti tuos, kurie nemoka algos. Kam reikalingi teatrai, jei ten už darbą nieko nemoka? Nėra bendro požiūrio į tai, ką tas teatras duoda. Ko mes ieškome teatre? Mes ten nieko negalime ieškoti. Toks žmogus, kuris yra pavargęs nuo kovos už savo būtį, negali jokio žanro atnešti. Ten nėra nei tragedijos, nei komedijos – yra nuobodulys.

Aš, prisimindamas vieną savo spektaklį, suprantu, kad nereikia statyti spektaklių apie didelę aistrą ar meilę, nes mes visi labai pavargę. Menas turi būti įvykis, menas turi būti šou. Valandos, pusvalandžio – tai neturi reikšmės – gyvenimo šou.

Iš tikrųjų tai yra graudu. Aš privalau tai pasakyti, nes tai yra gana nesąžiningų žmonių požiūris į savo talentus. Niekas nevertina menininkų, tik tai, kad jei parašai, už tai gali kažkiek pasiimti. O ar tu gerai, ar blogai rašai – koks skirtumas.

Galbūt man pasisekė – mane pasveikino, įvertino visi, kurie turėjo. Nes tikrai būna taip, kad nulipi nuo scenos ir trečią dieną tavęs nebežino. O mane turguje iki šiol visi pažįsta (juokiasi).

– Na, šiandien sulaukėte tikrai daug įvertinimo. Štai jus oficialiai pasveikino net Saulius Skvernelis. Ar jums tai svarbu?

– Žinoma, labai svarbu. Tai yra pasakymas, kad tu esi visuomenėje. Jeigu mano valdžia manimi nesidomėtų, nevertintų to, ką aš darau, tai kam aš tai dariau? Dabar ateina toks laikas, kiek aš bepastatyčiau spektaklių, nebegaliu sukurti to, kas pritrenktų. Dabar aš jau turiu būti įvertintas.

Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis
Asmeninio albumo nuotr./Adolfas Večerskis

Tai yra žmogiškasis pradas – būti įvertintam. Ir kai mane pasveikina ministras pirmininkas, prezidentas, Seimo pirmininkas, kultūros ministras, merai ir kiti, aš esu sujaudintas ir sužavėtas, nes galėtų būti ir kitaip.

– Kas jums pačiam šiandien būtų didžiausia dovana?

– Šiandien aš tai, kas ir buvo svarbiausia, gavau. Gavau meilę iš savo draugų, kurią pats atiduotu. O mano materialusis pasaulis yra japoniško tipo – užtenka tiek, kiek yra, jeigu neturiu, dar ir draugui galiu duoti. Gimtadienio proga gauti kito nei tai, kas yra dėmesys ir meilė, nereikia.

Nesu godus daiktams, esu godus jausmams. Jausmai buvo mano užsiėmimas, scenoje atiduodavau jų tiek, kiek turėdavau. Ir dabar stengiuosi tai daryti.

Pranešti klaidą

Sėkmingai išsiųsta

Dėkojame už praneštą klaidą
Reklama
„ID Vilnius“ – Vilniaus miesto technologijų kompetencijų centro link
Reklama
Šviežia ir kokybiška mėsa: kaip „Lidl“ užtikrina jos šviežumą?
Reklama
Kaip efektyviai atsikratyti drėgmės namuose ir neleisti jai sugrįžti?
Reklama
Sodyba – saugus uostas neramiais laikais