Kaitinanti saulė, šiltas smėliukas ir nesibaigiantys nuotykiai – taip prieš daugiau nei vienerius metus Okeanijos salose, Australijoje gyveno Jovita Balčiūnaitė su vyru Richardu Jonaičiu. Šioje 10 mėnesių trukusioje kelionėje vietos rūpesčiams nebeliko, o mintys apie netrukus užklupsiančius neramumus nekankino. Bet kaip ir kiekviena pasaka, taip ir ši turėjo pabaigą – pora grįžo į Lietuvą.
Galiausiai, kelis mėnesius ramiai pagyvenę, išnaršę kelis tėvynės kampelius, sutuoktiniai neturėjo kito pasirinkimo kaip tik savo įprastą kasdienybę pakeisti keturiomis namų sienomis. O to priežastimi tapo, žinoma, karantinas.
Tada praėjo vienas, du ir dar daugiau mėnesių, kurie į klausimus, ką veiksime dabar, kaip save tobulinsime, kas mus padarys laimingais, neskubėjo atsakyti. Bet atsakymų ieškojo ir vis dar ieško pati Jovita, kuri žingsnis po žingsnio stengiasi pagyvinti rutiną.
Iš pradžių ji pristatė pritrenkiančias fotografijas su žinomais žmonėmis ir ne tik, vėliau pasinėrė į šokių projekto šurmulį ir galiausiai padėjo su liga kovoti slaugos namų gyventojams. Tačiau nustebtumėte, kiek dar daug liko nepapasakota, neišgryninta, kas ne visada viešai paskelbiama.
Tad į savo vidinius išgyvenimus aktorė sutiko įsileisti ir mus, suteikiant galimybę pažvelgti į tai, kas šiuo laiku jos neramino, ko labiausiai troško ir kas tapo geriausiu jai nutikusiu dalyku.
– Pastarieji metai įnešė nemažai pokyčių, o namus pavertė darbo, poilsio ir pramogų vieta. Kaip pavyko prisitaikyti prie naujos realybės?
– Taip, praeiti metai apvertė aukštyn kojom daugybės žmonių gyvenimus, be abejo, ir mano. Kažkokių specialių prisitaikymo taisyklių nekūriau, bet natūraliai, susiklosčius tokiai situacijai, prie naujos buities teko prisitaikyti ir man. Esu vietoje nenustygstantis žmogus, ganėtinai nerami ir man išbūti ilgesnį laiką namuose yra gana sudėtinga. Man reikia išlieti savo energiją, reikia vėjo, greičio, bangų, kalnų, bendravimo. Jeigu ilgesnį laiką sėdžiu užsidarius, jaučiu, kaip darausi pikta ir irzli. Todėl vienintelis būdas kur nors išsikrauti, o kartu ir pasikrauti, tapo bėgiojimas.
Aš niekada to nedariau reguliariai, o įvedus karantiną bėgiojimas tapo mano naujos kasdienybės dalimi. Taip pat ir pasivaikščiojimai. Dar prieš metus pasivaikščioti dažniausiai eidavau tikslui pasiekti, pavyzdžiui, susitikti su drauge, aplankyti parodą ar nukeliauti iki mėgstamos kavinė.
Tačiau karantininiame pasaulyje pasivaikščiojimas tapo tiesiog smagus užsiėmimas pats iš savęs ir be jokio tikslo. Tarkim, išeiname vakarais su vyru ir šunimi iš namų ir sukame ratus aplink miestą, Vingio parką, kol visai ištuštėja galva. O tada, žiūrėk, ir namai nebe tokie nuobodūs atrodo, ir ta rutina ne tokia baisi…
– Taigi, pasivaikščiojimai po gamtą tapo tam tikra atgaiva. O galbūt be to ir dar kuo nors užsiėmėte, pradėjote naują veiklą?
– Tos „naminės“ veiklos buvo lygiai tokios pačios. Tik prieš karantiną joms galbūt skirdavau daug mažiau laiko ir dėmesio. Tarkim, jeigu maisto gaminimas, namų ruoša, knygų skaitymas ar filmų žiūrėjimas būdavo lyg priedas prie kasdieninės veiklos, tai dabar šie užsiėmimai užima daug didesnę dienos dalį. Maistą gaminti galima ir tris valandas, eksperimentuoti, ragauti, prideginti ir vėl mėginti. Taip pat galima skaityti ar žiūrėti filmus be jokios sąžinės graužaties, kad ir visą dieną.
Tiesa, mėginau įnešti šiokių tokių naujovių į „naminių“ užsiėmimų sąrašą: vakarais pradėjau dėlioti dėlionę. Kažkas iš draugų parekomendavo, sako, kad labai gerai ramina. Gal kažką ir ramina, bet man labai nepatiko ir visai neramino (juokiasi). Atvirkščiai, aš kurį laiką burbėdavau ir zirzdavau neradus tinkamos detalės, kol galiausiai supratau, kad ši veikla tikrai ne man. Per porą mėnesių užbaigiau dėlionę, ir manau, jog tai buvo pirma ir paskutinė dėlionė mano gyvenime.
Daugiau Jovitos Balčiūnaitės gyvenimo akimirkų – galerijoje:
– Ne vieną kartą rašėte, kad per karantiną taip ir nepavyko atrasti laimės. Kodėl?
– Aš gal labiau kalbėjau ne apie laimę, nes ją tiesiog turi arba ne, tai nepriklauso nuo išorinių veiksmų. Pasakojau, kad per šį keistą ir visiems nelengvą laikotarpį manęs nepasiekė jokie nušvitimai, nes internetinėje erdvėje dažnai gali pamatyti, jog kas nors šiuo metu kažką suprato, atrado. Bet man taip nenutiko.
Lygiai taip pat savęs nenustebinau, kaip kažkam pavyko atrasti naujų savo savybių. Man visada patiko laiką leisti aktyviai, susitikinėti su draugais, lankyti teatrus, parodas, šokti iki negalėjimo mylimos grupės koncerte arba tiesiog būti su šeima. Ir tokiame gyvenimo džiaugsme aš randu laimę daug labiau nei ramybėje, sėdint užsidarius namuose. Nežinau, gal reikia daugiau laiko, jog galėčiau įvertinti ir suprasti, ką naujo atradau ar išmokau karantino metu. Tačiau kol kas aš pasiilgau tos laimės, prie kurios buvau pripratusi.
– Turbūt skaitėte, o gal tiesiog nugirdote, kad per šį laikotarpį ne viena pora gyveno kaip ant peilio ašmenų. Todėl smalsu, kaip su Richardu šį laiką išgyvenote? Galbūt teko susidurti su kokiais iššūkiais?
– Turbūt išgyvenome taip pat, kaip ir visi kiti septyni milijardai žmonių. Turime savų iššūkių, savų problemų, bet tos problemos šiame laikotarpyje, regis, pas visus labai panašios. Man atrodo, visi taip pripratome ir savaip prisitaikėme prie gyvenimo pandemijos metu, kad greit teks visiems mokytis iš naujo gyventi be jos.
– Esate rašiusi, kad vienas iš dalykų, suteikiančių jums ramybę, yra pasisėdėjimas su tėčiu virtuvėje ir mamos apkabinimas. Ar šis laikas privertė kitaip susidėlioti prioritetus, galbūt vienus dalykus iškelti aukščiau kitų?
– Mano prioritetų sąrašas visada buvo toks pats: šeima, darbas, draugai. Ir jis nei kiek nepakito, gal tik privertė dar labiau juos branginti ir vertinti.
– Jau gana ilgą laiką savo rankose laikote fotoaparatą, su kuriuo, panašu, kuriate magiją – kiekviena padaryta nuotrauka kuo nors išskirtinė, o joje esantys žmonės išryškėja. Ar pasiilgote to? Gal namų sąlygomis žmones pakeitė baldai, daiktai, o gal net jūs pati?
– Man nebuvo laiko pasiilgti fotografijos, nes kaip tik šiuo metu ją studijuoju Vilniaus paslaugų verslo profesinio mokymo centre. Užtat ir žinomų žmonių fotografijų apmažėjo, nes paprasčiausiai nebespėju, būriuotis draudžiama. Bet tikrai ketinu prie to dar grįžti. Jau vasarą, norėdama pagilinti fotografijos žinias, įstojau į šią mokyklą ir kol kas esu labai patenkinta.
Man patinka mokytojai, kurie ten dėsto, jų santykis su studentais, atsidavimas, kaip jie bendrauja, kaip perduoda savo patirtį, negailėdami nei jėgų, nei laiko. Apskritai mokymasis šiuo laikotarpiu, man atrodo, yra labai gera ir prasminga veikla. Ir tik dabar supratau, kad gilinimasis į fotografiją galbūt ir bus mano naujos savybės, kurias atradau pandemijos laikotarpiu.
– Įsivaizduoju, kad jūsų planuose ne vienas puikus projektas. Ar jau pagalvojote, kuris pirmas išvys dienos šviesą?
– Oi, aš priplanavus esu labai daug. Dabar svarbiausia bus įgyvendinti ir nepasiklysti tarp savo planų ir norų. Bet tikiuosi, kad man užteks parako ir užsispyrimo.
– Beje, tarp fotografijų pasigedau nuotraukų iš teatro, dabar jį pakeitusios „Zoom“ platformos, ir apskritai bet kokios užuominos, kad ateityje jus dar pamatysime vaidinant. Kur jūsų gyvenime liko vaidyba?
– Per „Zoom“ platformą vaidinti neteko. Ir jūs teisi, mano veikla teatre labai apmažėjo po to, kai su vyru nusprendėme išvykti į beveik metus trukusią kelionę po tolimus kraštus. Nepaisant to, kad grįžus teatro direktorius manęs laukė, aš nusprendžiau pasirodyti tik viename spektaklyje. Tuo metu man labai norėjosi naujų vėjų, spektaklių, iššūkių. Ir, panašu, kad tuos iššūkius ne tik aš, bet ir visi gavome.
Todėl dabar su didžiausiu malonumu laukiu, kada bus galima grįžti į sceną ir vaidinti, kad ir tą vienintelį spektaklį. Labai pasiilgau to jausmo, kai scenoje įvyksta kokia nors nepaaiškinama chemija tarp tavęs ir kolegų, žiūrovų. Kai tuo metu, atrodo, sustoja visas pasaulio laikas, o tu gyveni tam keistame spektaklio laike ir gyveni ne savo, bet savo personažo gyvenimą. Tai labai geras jausmas. Nežinau, galbūt tai savotiškas pabėgimas nuo realybės, bet jis man labai patinka ir aš jo pasiilgau.
TAIP PAT SKAITYKITE: Nusivylusi pandemijos valdymu J.Sadauskienė darbo vietą perkėlė į Honkongą: „Lietuvoje yra nesaugu“
TAIP PAT SKAITYKITE: Iš Tenerifės grįžusi N.Pareigytė – apie tai, kodėl nesirinko Dubajaus, kainas ir keliautojų kritikus
– Jūsų minima kelionė yra 10 mėnesių trukęs nuotykis po Okeanijos salas. Ar dar kada ryšitės panašiai avantiūrai?
– Kelionių aš labai pasiilgau, bet ilgesniam laikui šiuo metu išvykti nenorėčiau. Po kelionės man buvo labai sunku sugrįžti į normalų gyvenimą, į darbus, įsivažiuoti į rutiną, sugrįžti į socialinį gyvenimą ar pradėti jį kurtis iš naujo. Mes dešimt mėnesių keliavome po egzotiškiausius kraštus, miegojome neįtikėtinose vietose, ragavome keisčiausią maistą, sutikome nuostabius žmones.
Tuo metu mūsų gyvenimas sukosi visai kitu tempu. Kitokie buvo ir mūsų rūpesčiai bei džiaugsmai nei, pavyzdžiui, Lietuvoje likusių draugų. Tarkim, maudytis vandenyne man buvo daug natūraliau nei maudytis duše (šypteli) ar miegoti palapinėje viduryje Australijos buvo savaime suprantama nei iš kažkur išpešti lovą. Todėl grįžus man prireikė daugiau laiko sugrįžti į normalų gyvenimą. Be to, apstojo darbai, nes nepakeičiamų nėra, tą reikia suvokti bei tam pasiruošti.
– Be aktyvesnės veiklos ilgai nelikote – jūsų gyvenime atsirado savanorystė slaugos namuose. Kaip suprantu, įšokote į tą žmonių grupę, kurie prieš du mėnesius buvo kviečiami padėti su COVID-19 kovojantiems gydytojams. Kodėl nusprendėte savanoriauti?
– Savanorystė slaugos namuose turbūt yra geriausias dalykas, nutikęs per šį keistą laikotarpį. Daug kas sakė, kad esu šaunuolė, kaip nebijojau, bet, teisą pasakius, man savanorystė davė turbūt daugiau nei aš jai. Buvo labai gera jaustis reikalingai ir naudingai šiuo visiems sunkiu metu. Įprasminti šį laiką. Kai nuvykau į slaugos namus, mano skyriuje vietoj septinių slaugytojų buvo likusios trys. Visos kitos negalėjo dirbti dėl covido. Jūs įsivaizduojate, kaip sunku buvo toms trims darbuotojoms pasirūpinti visais ligoniais?
Tai reiškia, kad joms reikėjo visiems išdalyti pusryčius, visus pamaitinti, išplauti visas palatas, jas dezinfekuoti, vėliau išnešioti pietus, taip pat visus pamaitinti, galiausiai pakeisti sauskelnes, kam reikia, perrišti žaizdas, pakeisti patalinę, rūbus ir paduoti vaistus… Ir tos kelios moterys vienos, be pagalbos (nes įsibėgėjus pandemijai ėmė labai trūkti darbuotojų) taip dirbo ištisas savaites. Prie jų prisijungus pirmomis dienomis būdavau šlapia po kombinezonu.
Be to, buvo nemenkas iššūkis susitvarkyti su emocijomis. Žinote, labai keistas jausmas, kai iš vakaro maitini žmogų, padedi perrengti, o ryte jau jį išneša plastikiniame maiše. Gal kam nors tai įprastas vaizdas, bet aš su mirtimi esu labai mažai susidūrusi ir reikėjo rimtai padirbėti su savimi, kad nepradėčiau bliauti. Tada paprasčiausiai sau sakydavau: „Ei, Jovita, tu čia atvažiavai pagelbėti žmonėms, o ne lieti savo jausmų.“ Ir po tokių pasvarstymų nebelikdavo nieko kita, kaip vėl kibti į darbus.
– Socialiniuose tinkluose dažnai matomos istorijos, nuotraukos su išvargusiais medikais, ant veido nuo kaukių paliktomis žymėmis. Kiek laiko praleisdavote slaugos namuose ir ko per visą laiką išmokote, ką pamatėte?
– Aš savanoriavau tris savaites (tiek leido mano sutartis), Antavilių pensionate, raudonojoje zonoje praleidau po penkias valandas kasdien. Išmokau, kad gyvenimas gali būti labai negailestingas ir netgi žiaurus, bet kaip bebūtų, jis toks vienas ir reikia jį branginti. Dar supratau, jog praėjus pandemijai, mes visi grįšime į savo saugius gyvenimus, išsiilgtus darbus, hobius, veiklas, bet kas nors ir toliau gelbės gyvybes, slaugys sergančius bei prižiūrės senus bei tuos, kurie savimi pasirūpinti negali. Tik ar mes nepamiršime jiems karts nuo karto padėkoti?
– Ar pirmą kartą savanoriavote?
– Tai nebuvo mano pirmoji savanoriška veikla. Prieš keletą metų savanoriavau Vilniaus sutrikusio vystymosi kūdikių namuose. Tai buvo taip pat labai prasmingas ir įsimintinas laikas. Dar karts nuo karto pavedžioju šunis prieglaudoje bei prisidedu prie akcijos „Stiprūs kartu“, padedu vienai šeimai apsirūpinti medikamentais iš vaistinės. Šiuo metu siekiu ilgalaikio savanoriško bendradarbiavimo su Lietuvos Raudonuoju Kryžiumi.
– Tris savaites praleidote suteikdama pagalbą pacientams, palengvindama darbą slaugytojoms, gydytojams. Ar nebijojote ir pati užsikrėsti?
– Ne, apsikrėsti nebijojau, nes pensionatas aprūpino visomis būtiniausiomis apsaugos priemonėmis. Beje, prieš šventes kaip tik persirgau šiuo virusu, kas mane dar labiau paskatino padėti sergantiems ir juos gydantiems.
– Esate rašiusi, kad karantino metu kyla įvairių klausimų, susimąstote, link ko judate, ko norite. Galbūt šis laikas slaugos namuose padėjo atsakyti į šiuos klausimus?
– Iš ateities noriu tų pačių dalykų, kurių visada norėjau ir kuriuos turėjau prieš prasidedant šiai pandemijai. Noriu bet kada galėti aplankyti savo šeimą, noriu susitikti su draugais, sėdėti su jais lauko kavinėje, juoktis visa gerkle, noriu dirbti mylimą darbą, noriu keliauti, noriu būti sveika ir, kad būtų sveiki mano artimieji bei draugai, noriu mylėti ir būti mylima, noriu šokti, šypsotis ir džiaugtis. Noriu tiesiog gyventi!