Vilniuje paskutinį kartą rodomam spektakliui pasirinkta ypatinga vieta – Valdovų rūmai. Spektaklis buvo pastatytas seniausiame pasaulio teatre po stogu – Italijos „Olimpico“ teatre, Vičencoje. Šiuo metu čia veikia muziejus. Spektaklyje „Rojus“ daugelis temų ir buvo padiktuotos Dantės tekstų ir ypatingos „Teatro Olimpico“ atmosferos. Simboliška tai, kad spektaklio gyvenimas, prasidėjęs muziejuje, jame ir baigsis, tik šįkart – Lietuvos širdyje, Valdovų rūmuose.
Spektaklio premjera įvyko 2012 m. rugsėjį, tačiau per penkerius vaidinimo metus režisieriaus E. Nekrošiaus „Rojus“ buvo rodytas vos keliose scenose. Lietuvoje jis apkeliavo didžiuosius miestus – Vilnių, Kauną, Klaipėdą. Taip pat buvo rodytas Maskvoje, Peterburge bei Lodzėje.
Kadangi spektakliui reikia ypatingos scenos, specialios aplinkos, alsuojančios istorine tikrove, jis buvo parodytas vos 25 kartus. Tad „Midsummer Vilnius“ festivalio lankytojai liepos 24 d. turės išskirtinę galimybę tapti paskutiniais spektaklio žiūrovais.
Po spektaklio premjeros Italijoje, vienas garsiausių italų kritikų Rodolfo di Gianmarco rašė: „Pradedame nuo teatro, to didžiojo teatro, kuris gali nuvesti mus į... Rojų. Šįkart jis priklauso Nekrošiui, nepaprasta vaizduotės galia apdovanotam lietuvių režisieriui, įkvėptam Dantės. Po „Pragaro" ir „Skaistyklos" Nekrošius iš tikrųjų pasiekė „žvaigždes ir aukštuosius skliautus": Vičencos teatre „Olimpico" pristatyta pasaulinė Dantės trečiosios kantikos premjera – vizionieriška, nutapyta ryškiomis emocijų spalvomis. Nekrošius, kuris jaunų aktorių kompanijai patiki užduotį nuskraidinti publiką į Dantės dangiškuosius skliautus, išreikšdamas tą skrydį puikiomis vaizdinėmis metaforomis. Tai sugestijų, garsų ir judesių spektaklis.“
„Rojus“ yra tarsi loginė tąsa Eimunto Nekrošiaus pastatytos Dantės „Dieviškosios komedijos", kuri rėmėsi „Pragaru“ ir „Skaistykla“, tik jis čia kaip abstrakti tapyba, besiremianti grynąja emocija, spalvomis, nuojautomis, garsais. Visiškai netikėtai Nekrošius įterpia Čiurlionio ir Sasnausko muziką, tuo paversdamas Dantės kūrinį labai artimu ir gal net „lietuvišku“.
Po premjeros Vilniuje Indrė Pavilionytė rašė: „Nepamirštamas aktoriaus Rolando Kazlo įkūnijamas Poeto herojus. Paties aktoriaus žodžiais, šis spektaklis tai bandymas priartėti prie Rojaus būsenos. Ją ir veja vietoje
nenustygstantis R. Kazlo herojus. Nepamirštama scena, kai Poetas be atvagos bėgdamas suka ratus scenoje, vis greičiau ir greičiau lekia, ieško, tarsi skrieja. Nepavejamas ir nesustabdomas jokių kliūčių ir
abejonių. Šviesus ir įsimintinas, jausmingas ir priverčiantis susimąstyti. Rojus yra!“