Rugpjūčio 23-iosios vakarą Arturo vairuojamas automobilis Vilniaus pakraštyje nuvažiavo nuo kelio ir rėžėsi į du medžius. Smūgio būta stipraus, o nuo dar didesnės nelaimės šokėją apsaugojo išsiskleidusios dvi oro pagalvės. Gili pjautinė dešinės rankos žaizda ir smarkiai sužeista ausis – Arturo artimieji džiaugiasi, jog nelaimės pasekmės – tik tokios. „Viskas baigėsi tikrai gerai – likimas mūsų pasigalėjo“, – sutartinai linksi Arturas ir Viktorija. Retkarčiais abiejų akyse suspindi ašaros – ir skausmo, ir džiaugsmo.
Šeimos gyvenimas vertėsi aukštyn kojomis: avarija, reanimacija, sudėtingos rankos ir ausies operacijos, kurį laiką tvyrojusi nežinomybė... Dabar, panašu, viskas po truputį stoja į vėžes...
Viktorija: Viskas po truputį, tiksliau – net ne po truputį, o sparčiai gerėja. Nuotaikos geros, smagiai kimbame į darbus.
Arturas: Sunkiausia buvo pirmąją savaitę po operacijos. Sunkiausia net ne man, o Viktorijai, kitiems šeimos nariams, draugams. O ką aš? Gulėjau ligoninėje vaistų – nuo skausmo, raminamųjų – „prifarširuotas“, ir tiek (šypsosi). Be raminamųjų turbūt būčiau sienomis laipioti pradėjęs... Nuo minčių, kurios plūsdavo į galvą, nuo besikartojančių vaizdų: kas galėjo nutikti, kas būtų, jeigu būtų... Avarijos baigčių – begalybė ir viena už kitą skaudesnės. Dar ir dabar dažnai užsimerkęs mąstau apie tai, kas galėjo nutikti. Tada atsimerki ir bandai save nuteikti pozityvesnėms mintims. Jei ir tai nepadeda, tenka griebtis vaistų.
Viktorija: Stengiamės kuo mažiau visa tai prisiminti. Bet dabar, Arturui išėjus iš ligoninės, tenka sutikti daugybę žmonių – visi jaudinasi, visiems įdomu, kas ir kaip... Jam pernelyg skausminga vėl prisiminti, viską iš naujo išgyventi.
Arturas: Manau, tokie dalykai nepasimiršta – tai mums buvo svarbi gyvenimo pamoka, naujas atspirties taškas kažkam geresniam pradėti. Tokios nelaimės, prisiminimai apie jas laikui bėgant tik nublanksta, aštrūs kampai apsigludina, viskas įgauna švelnesnį atspalvį, bet visiškai to pamiršti neįmanoma.
Avarija galėjo baigtis nepalyginti skaudžiau. Tai vertinate kaip likimo dovaną?
Viktorija: Greičiau – kaip ženklą. Abu suprantame, kokią reikšmę jis turi, tik gal šis paaiškinimas tegul lieka mums patiems.
Arturas: Anksčiau pernelyg buvome susitelkę į dalykus, kurie išties galbūt nėra tokie reikšmingi: bėgome, dirbome, viskas aplinkui buvo vien balta ir juoda. Dabar stengiamės į pasaulį žiūrėti kitomis spalvomis: ne viskas yra vien gera ir bloga, gyvenimas neapsiriboja vien darbais ir namais.
Dar nedaug laiko prabėgo, tad dar tik mokomės, stengiamės daug naujo atrasti. Vienas kitą pažinome ir pamilome iš naujo, pradėjome kitaip vertinti vienas kitą.
Viktorija: Kai supranti, kaip viskas gyvenime yra trapu, kitaip ir negali būti.
Arturai, Viktorija tau dabar – ne tik žmona, draugė, bet ir didelė pagalbininkė, kartais galbūt net – psichologė. Kokių naujų bruožų atradai joje?
Arturas: Žinau, Vikai jau seniai nesu jokia paslaptis – lyg aštuoniasdešimt milijonų kartų perskaityta knyga, o aš kiekvieną dieną vis ko nors naujo ir geresnio joje atrandu. Viktorija man visada liks graži paslaptis.
Viktorija: Malonu (šypsosi).
Arturas: Štai dar vienas niuansas: anksčiau per mažai vienas kitam sakydavome gražių žodžių, dažnai slėpdavome tikruosius jausmus...
Viktorija: Galbūt jiems nebuvo laiko?
Arturas: Galbūt...
Išėjęs iš ligoninės suskubai grįžti į darbus. Tai padeda užsimiršti?
Viktorija: Labiausiai užsimiršti padeda bendravimas su artimaisiais – giminėmis, draugais. Vienam likti baisiausia.
Arturas: Mama davė gerą patarimą: „Negalvok, kas buvo, o galvok apie tai, ką nori pakeisti, apie tai, kaip nori gyventi dabar.“ Taip stengiuosi daryti ir tai tikrai padeda.
Viktorija: Laimei, dabar toks metas, kai nebelieka laiko kapstytis po praeitį. Mums – pats darbymetis: prasidėjo mokslo metai, tad turime ir patys įsivažiuoti, ir darbus išsukti. Bet taip – tik geriau: savo studijos „Šokių sostinė“ salėje dirbame kartu, tad turime užtektinai laiko ir vienas kitam, o slogioms mintims jo nebelieka.
Jau kitų metų vasarį susilauksite pirmagimio, o dirbate nuo ryto iki vakaro, nuo pirmadienio iki sekmadienio. Nesinori sustoti?
Viktorija: Jaučiuosi gerai, jokių pokyčių nesimato, nėštumas gyvenimo ritmo nepakeitė. Vienintelis dalykas, ko atsisakėme, tai – televizijos projektai.
Nežinau, kaip bus, kai pertrauką vis tiek teks padaryti... Nesu iš tų, kurie gali ramiai nusėdėti vienoje vietoje, kita vertus, ar vaiko auginimą galima pavadinti ramiu sėdėjimu (juokiasi)? Laimei, čia pat, Vilniuje, gyvena seneliai, tad pagalbos netrūks, o jei labai norėsiu, rasiu laiko ir į šokių studiją nubėgti.
Dabar laikas slenka labai lėtai! Noriu, kad viskas vyktų greičiau, – nusibodo laukti! Laukiu, laukiu – o net nieko nesimato, pasisveriu – skirtumo jokio!
Kartu esate jau aštuonerius metus, prieš ketverius susituokėte – šeimos pagausėjimui reikėjo ryžto?
Viktorija: Jau dešimt metų buvau pasiruošusi šiam žingsniui, bet to neužtenka – tam turi būti abu pasirengę. O ir darbai lėkė kosminiu greičiu – vienas projektas keitė kitą, atidarėme savo studiją, šokių pradėjome mokyti vaikus. Neslėpsiu: šiemet taip pat nebuvo lengva atsisakyti dalyvauti televizijos projektuose, tačiau nors ir skaudančia širdimi, apsisprendėme: šeima – svarbiau. Metų – jau ne penkiolika, nebėra ko laukti.
